Jūs esate
Pagrindinis > Redaktorius rekomenduoja > A. Ežerskis. Negalima valstybės kooperavimo politikoje ribotis vien paskaitėlėmis ar seminarais

A. Ežerskis. Negalima valstybės kooperavimo politikoje ribotis vien paskaitėlėmis ar seminarais

Albinas Ežerskis.
Albinas Ežerskis.

Koks Lietuvos kaimas yra šiandien? Dabartinis, kad ir gerokai tuštesnis Lietuvos kaimas yra margas kaip genelis – visko jame yra.

Ir pažangiausių technologijų bei atskirų ūkių klestėjimo ar nuostabiai susitvarkiusių gražios aplinkos smulkių ūkelių greta žmonių, kritusių į neviltį ir savo skausmą skandinančių bokalu ir taure.

Kaime daug daug dangaus mėlynės, pievų ir miško žalumos, upokšnių čiurlenimo, paukščių giedojimo, todėl ne vienas miestietis, grįžęs į senelių bei prosenelių gyventas vietas, save yra atradęs iš naujo.

Mums reikia peržiūrėti ištisą kultūros politiką, kurioje vietos turi būti ir darbo bei verslo kultūrai, ir, svarbiausia, vaišinimosi kultūrai, kurioje reikia grįžti prie silpnų, protėvių gamintų midučio ir alučio saikingo ragavimo.

Bet jei jau stambūs ūkininkai sako, kad susipirkus aplinkines žemes ar emigravus jaunimui neliko nei su kuo pasišnekėti, tai pats laikas galvoti ir apie naujakurystės sparčiai senėjančiame kaime programą, nes garbaus amžiaus, visą gyvenimą įtemptai dirbusiam žmogui reikia ir visokeriopos paramos.

„Jei jau stambūs ūkininkai sako, kad susipirkus aplinkines žemes ar emigravus jaunimui neliko nei su kuo pasišnekėti, tai pats laikas galvoti ir apie naujakurystės sparčiai senėjančiame kaime programą“

Šiuo metu galime sakyti, kad susidūrė dvi politinės ideologijos: liberali ir sociali. Pirmoji teigia, kad kaimo rinka pati turi susireguliuoti, o aršioje konkurencijoje išliks tik sumaniausi ir stipriausi. Tokios politikos rezultatas numatomas toks: apie 2030 metus Lietuvos kaime tebus iki 10 tūkst. stambiųjų industrinių, chemizuotas technologijas naudojančių ūkių. Arba, kitaip tariant, Lietuvos kaimo nebeliks.

Socialios demokratiškos politikos perspektyva yra visiškai kitokia. Ji turi leisti patiems žmonėms spręsti, kur ir kaip jie nori gyventi bei užsiimti, valstybei, ypač, kriziniais laikotarpiais, reguliavimu, įtvirtintu Lietuvos Konstitucijos 46 str., padedant smulkiųjų ūkių gyvybingumui, apsaugant juos nuo, atvirai kalbant, vykdyto ir vykdomo perdirbėjų oligopolininkų reketavimo, superkant produkciją dvigubai mažesne kaina nei stambiųjų.

Tačiau visa tai – kaimo pažanga į žymiai aukštesnę gerovę – priklausys ir nuo suderinto kaimo plėtros, regionų politikos bei verslo milijardų lėšų nukreipimo arba Žemės ūkio, Vidaus reikalų ir Ūkio ministerijų sugebėjimo veikti kartu.

Tada apie 2030 metus ir naujakurystės programos dėka turėsime kaime gal apie 110-120 tūkst. įvairaus didumo ir ekonominio pajėgumo ūkių.

Šiandien, deja, kaimo pūlinių dar labai daug.

Skaudžiausių nuostolių per du krizinius metus dėl vidinių ir išorinių veiksnių virtinės patyrė visas pieno gamybos sektorius. Ir ne tik smulkieji, bet ir stambesni ar net didieji ūkiai. Pieną tiekiančių ūkių sumažėjo per pusę, o karvyčių teliko 260 tūkst., vietoje 300 tūkst. pernai.

Kalta ir pernelyg liberali, beje, visai neatitinkanti ES sutarčių Briuselio vykdoma kaimo, kuris neva turėtų pats su sava rinka susireguliuoti, politika bei Lietuvoje susiformavę perdirbėjų ir prekybininkų, težiūrinčių vien savų interesų, oligopoliai. Jie visą krizės naštą perkėlė ant smulkiųjų ir vidutinių gamintojų pečių.

Situaciją gelbėti gali tik gerai apgalvota, mokslo ir praktikos vienove grįstas politinės valios suformavimas. Dėl šios priežasties tenka nuolat bendrauti ir diskutuoti su Šiaulių universiteto, Agrarinės ekonomikos instituto, A.Stulginskio ir net Vilniaus universiteto mokslininkais.

Briuselio vykdoma liberalizmo dogmomis ir europocentrizmu grįsta ES politika neleidžia mums patiems tinkamai tvarkytis.

Kodėl kaimo situacija tampa netgi grėsminga? Kokios giluminės priežastys? Jos neblogai žinomos. Pirmiausia, tai – nesėkminga konservatorių pradėta po nepriklausomybės atkūrimo vykdyti žemės reforma net ne pagal krikščioniškos, o pagal liberaliausios „šoko terapijos“ politikos kaime modelį.

Antra, socialdemokratams grįžus į valdžią 2000 ir 2012 m. pirmiausiai teko taisyti nesėkmingos, itin valstybės skolą išugdžiusios pragaištingos A. Kubiliaus politikos pasekmes. Jos inerciniai padariniai – ypač bankrotų ir skaudžios kaimui emigracijos bangos sukėlimas „naktine reforma“ jaučiamas ir šiandien.

Trečia, mūsų koalicijos partneriai laikosi gan liberalių pažiūrų, pagal kurias rinka krizėse pati turi susireguliuoti, nors ji eina ir iš svetur, nežiūrint, kad Konstitucijos 46 straipsnis sako kitaip.

Ketvirta, Briuselio vykdoma liberalizmo dogmomis ir europocentrizmu grįsta ES politika neleidžia mums patiems tinkamai tvarkytis.

Smulkiųjų ūkių gyvybingumas yra labai svarbus valstybės demografinei politikai, nes kaime, turinčiame geresnes sąlygas vaikų auginimui, yra, kaip taisyklė, ir gausesnės šeimos.

Penkta, būtina išreikalauti iš mokslo jo rekomendacijų, o pas mus netgi ‚Nemuno“ slėnis tėra orientuotas į žemės ūkio ir miškininkystės technologijas bei jų gamtinę aplinką, užmiršus žmogų – socialinius bei demografinius procesus visame užmiestyje.

Kaimas yra žymiai sudėtingesnė ir platesnė gyvybinga, atkakli ir darbšti sistema, o vien jau žemės ūkyje, ypač jo ekonomikoje, pakanka sunkių mokslinių praktinių problemų. Viena jų – ištisos gamybos, supirkimo, perdirbimo ir prekybos grandinės sureguliavimas krizinėmis sąlygomis, atsižvelgiant į specifinius jų ypatumus, kurie, beje, su kiekviena krize kaitaliojasi.

Smulkiųjų ūkių gyvybingumas yra labai svarbus valstybės demografinei politikai, nes kaime, turinčiame geresnes sąlygas vaikų auginimui, yra, kaip taisyklė, ir gausesnės šeimos.

Na, ir, žinoma, prioritetinės žemės ūkio ekologizacija ir kooperacija. ES jau susigriebta dėl totalios industrinės žemės ūkio chemizacijos daromos žalos ne tik gamtai, bet ir žmogui: netrukus bus stipriai mažinamas leistinų veikliųjų medžiagų sąrašas.

Tad pats laikas pradėti vystyti ne tik ekologiškų trąšų, bet ir natūralių herbicidų pesticidų ar fungicidų gamybos verslą, nes atvežami iš užsienio yra pakankamai brangūs. Tai turi tapti dar vienu ekonominės politikos prioritetu.

Lietuvos šeimos ūkiai Europoje buvo tarp pačių konkurencingiausių, nes jiems nereikėjo samdinių ir socialinių išmokų.

Viena iš didžiausių Lietuvos žemės ūkio problemų tebeįvardijama tai, kad mūsų ūkininkai nelinkę kooperuotis, nors tai atrodo neracionalu. Kodėl jie nekuria kooperatyvų ir kaip juos paskatinti tai daryti?

Realios kooperacijos pastaruosius dešimtmečius iš vis nebuvo, nes trūko naudą duodančių paskatų. Šiuo metu su Finansų ministerijos vadovais ir pareigūnais svarstome pažangios premjero A. Butkevičiaus idėjos įgyvendinimą – greta egzistuojančio privataus ir kooperuoto valstybinio ar vien valstybinio agroserviso sukūrimą.

Toks turi būti skirtas padėti smulkiesiems, konsoliduojantiems savus sklypelius, o įgyvendintas, pirmiausia, per žemės ūkio mokyklų techninės bazės išplėtojimą. Spartesniam kooperavimui turėtų padėti ir bendri Žemės ūkio ministerijos, Žemės ūkio rūmų bei Žemės ūkio konsultavimo tarnybos aktyvūs veiksmai, kuriems, deja, trukdo ir partiniai priklausomumai.

Negalima valstybės kooperavimo politikoje ribotis vien paskaitėlėmis ar seminarais.

Negalima valstybės kooperavimo politikoje ribotis vien paskaitėlėmis ar seminarais. Vieni turi parengti verslo planelius, antri padėti sutvarkyti popierius, kad net besikooperuojantys trihektariai galėtų pretenduoti į ES ir Lietuvos lėšų paramą separatoriaus, sviesto plaktuvės, sūrių gamybos ar šaldymo įrangos bei kitos smulkios technikos įsigijimui bendram darbui bendruomenės suteiktose ar pačių įsikurtose patalpose.

Šeimos ūkio pranašumas prieš turinčius samdinių išryškėjo dar tarpukaryje. Lietuvos šeimos ūkiai Europoje buvo tarp pačių konkurencingiausių, nes jiems nereikėjo samdinių ir socialinių išmokų. Todėl Lietuva gerai atlaikė pasaulinę 1933-iųjų metų ekonomikos depresiją.

Šeimos ūkis turės perspektyvą, jei bus, Švedijos pavyzdžiu, viešuose pirkimuose įteisinta ir trumpa, ir ilga maisto tiekimo grandinė, kadangi smulkus ūkis joje garantuoja ir šviežumą, ir ekologiškumą. Jis yra konkurencingesnis už industriniu būdu gaminamų maisto produktų koncernus, jei būtų tinkama maisto sudėties ir kokybės vertinimo kontrolė.

Kooperatyvinė šeimos ūkių ilgesnė tiekimo grandinė, apimanti gamybą, perdirbimą bei turgų ar net savą krautuvėlę, taip pat turi geras galimybes, jei susilauks tinkamos paramos.

 

 

Parašykite komentarą

Top