Jūs esate
Pagrindinis > Interviu > Ar sugrįš linas į Lietuvą?

Ar sugrįš linas į Lietuvą?

Zenonas Mačernius.
Zenonas Mačernius.

Gintautas KNIUKŠTA

2013 metų birželio 29 dieną  Kelmės rajono Tytuvėnų seniūnijos Budraičių kaime dešimtą  kartą surengta  tradicinė Lino šventė. Joje  puoselėtos šimtametės tradicijos. Deja, Lietuvoje nebeliko nei linų augintojų, nei perdirbimo fabrikų.

„Verslas ir politika“ kalbina pagrindinį šios šventės iniciatorių ir pradininką – ilgametį  Kelmės rajono vadovą  Zenoną MAČERNIŲ. Jis tikisi, jog ši Vyriausybė  žengs didelius žingsnius, kad į Lietuvą sugrįžtų linai.

Gerbiamas Zenonai, Jus galima vadinti Lino šventės „krikštatėviu“. Kaip gimė idėja rengti šią šventę?

Dirbdamas Seimo Kaimo reikalų komitete buvau atsakingas už linininkystę. Iš tikrųjų tuometiniam Seimui  pavyko nuveikti daug gerų darbų  linų augintojams – parlamentarų  iniciatyva linams paremti buvo skirta 12 mln. litų.

O šiemet rengti šią šventę buvo du kandidatai –  Upytė  ir Tytuvėnai. Upytei atsisakius, nuspręsta šventę organizuoti Tytuvėnuose, kur prieš šimtą metų žemdirbių konferenciją-parodą surengė dvarininkas Riomeris.

Pirmasis renginys prieš dešimt metų tikrai pavyko, sugužėjo daug svečių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Daug čia prisidėjo renginių organizatorė Janina Laniauskienė. Dabar į šventę suvažiuoja ir vyksta susitikimai su tekstilinkais, kaimo bendruomenių atstovais, tautodailinkais. Visa tai daroma tam, kad ši šventė pritrauktų kuo daugiau žiūrovų ir būtų propaguojama linininkystė.

Man labai skaudu, kad šiandien Lietuvoje nebeauginami linai, nors linų auginimui tinkamų plotų Lietuvoje yra apie 1 mln. ha. Sugriuvo pirminio perdirbimo fabrikai, tūkstančiai žmonių neteko darbo.

Praėjusiais metais buvo deklaruoti tik 8 ha pluoštinių linų pasėlių, tuo tarpu 2003 m. linų plotai užėmė 9,8 tūkst. ha, o perdirbimo įmonės nesiskundė šiaudelių stoka ir jų kokybe. Tais metais, pavyzdžiui, vidutiniškai iš hektaro linų, skaičiuojant su valstybės parama, buvo gauta po 823 Lt pelno, tuo tarpu 2005 m. – apie 200 Lt nuostolio. Mažėja ir sėmeninių linų, auginamų maistui – sėkloms ar aliejui iš jų spausti.

Kodėl  linų augintojai pamažu atsisakė šio verslo? Šiemet linų juk nepasėta nė hektaro? Dėl ko taip atsitiko? Kodėl lengva ranka leidžiame griauti seną Lietuvos tradiciją? Kodėl nustojome auginti linus?

Po 2004 metų Seimo rinkimų Vyriausybės programoje linininkystė paskelbta prioritetine sritimi, tačiau į Žemės ūkio ministeriją atėjo nauji vadovai, kurie ėmėsi rengti linininkystės programą. Deja, programa paskendo valdininkų stalčiuose, ir šiandien, deja, kaip minėjau, linų Lietuvoje niekas nebeaugina. Pavyzdžiui, Biržuose yra linų perdirbimo įmonė, dirba keli šimtai žmonių, tačiau žaliavą atsiveža iš Kinijos, Prancūzijos, Baltarusijos. Ir nė vieno kilogramo – iš Lietuvos.

Linai – sudėtingas gamybos kompleksas: auginimas, prekinis paruošimas, pirminis perdirbimas ir tekstilės gaminiai. Šiame komplekse dirbo daug žmonių, tačiau dabar turime dar vieną skaudų pavyzdį, kai Lietuvoje buvo sunaikinta perspektyvi verslo šaka.

O juk gerai žinome, kokios linininkystės tradicijos buvo anksčiau. Net trečdalis kaimo žmonių turėjo darbą – augino linus. Kitas dalykas – kad  dabar vaikomasi tik pelno, o negalvojama, kaip įdarbinti kaimo žmones.

Kai dirbau Seime, mes priėmėme įstatymą, kad ūkio plotas negali būti didesnis kaip 500 hektarų. Šiandien tokios nuostatos nėra, o naujieji žemvaldžiai galvoja ne kaip įdarbinti žmones, o tik kaip daugiau uždirbti. Yra tokių, kurie valdo net pusę rajono žemių. Dabar šią padėtį bandoma taisyti, tačiau prisiminkime krikščionio Krupavičiaus žemės reformą, kai buvo stengtasi kaime kuo daugiau įdarbinti žmonių.

Esate sakęs, kad tikite, jog tikrai atgims linininkystė, nes linai – ne tik  maistas ir vaistas, bet ir rūbas. Kada Lietuva daugiausia augino linų?

Lietuva – maža valstybė, tačiau pagal linų auginimą iki 1940 metų ji užėmė trečiąją vietą pasaulyje po Rusijos ir Lenkijos. 1939 m. linų plotai siekė beveik 100 tūkst. ha. Sovietmečiu linininkystė buvo laikoma prestižine Lietuvos žemės ūkio šaka, buvo auginama 50–70 tūkst. ha linų.

Tarpukario Lietuvoje daug linų buvo eksportuojama. Lietuvos linas labai vertintas netgi Prancūzijoje, kuri iki šiol tebėra laikoma Europos linininkystės lydere. Deja, įstojus į ES šie plotai ėmė mažėti. Iš grūdinių kultūrų auginimo šiandien galima uždirbti kur kas lengviau ir daugiau.

Tuo tarpu linai Lietuvoje auginami jau apie 4 tūkstančius metų, juos vartodavo valgiui, nes linų sėklos yra skanios ir maistingos, iš linų pluošto buvo gaminami tinklai žvejybai, vejamos virvės. Lietuvoje, galima sakyti, visai neblogos klimato sąlygos linams auginti, tačiau šiandien padėtis yra tokia, kokia yra.

Lietuviui linai yra šventi. Ar čia kalta tik Europos Sąjunga, kad nuosmukį lėmė sumažintos išmokos?

Taip, išmokos buvo sumažintos, tačiau įstojus į ES, tuometinės Žemės ūkio ministerijos vadovams niekas nedraudė ieškoti būdų, kaip paremti linininkystę. Šimtai žmonių liko be darbo, o atskiruose rajonuose, tarkim, Šakių rajono Kudirkos Naumiesčio linų perdirbimo fabrike, linai jiems buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis.

Įstojus į ES, pradėta taikyti vieninga linų sektoriaus paramos politika, tiesioginės išmokos už pluoštinių linų pasėlių hektarą tapo vidutiniškai 413 Lt, tuo tarpu anksčiau  ūkininkams buvo mokamos iki 1 500 Lt išmokos už hektarą,  didėjo linų plotai, derlingumas, pluošto kokybė.

Manau, kad ši Vyriausybė turi žengti didelius žingsnius, kad į Lietuvą sugrįžtų linai. Tuo labiau, kad prasideda naujasis ES 2014 – 2020 metų finansinis laikotarpis – reikia ieškoti būdų, kaip spręsti šią problemą.

Kodėl baltarusiams, olandams linus auginti apsimoka, o lietuviams – ne? Suprantama, kad daug lėmė ir išmokų dydis. Grūdų auginimas Lietuvoje sukuria nedaug darbo vietų, tuo tarpu lininkystė gali iš esmės spręsti nedarbo problemą.

Neprisidėjo prie lininkystės auginimo nė Lietuvos agrarinės  ekonomikos institutas –  jis suskaičiavo taip, kaip norėjo Žemės ūkio ministerija – linų auginti ūkininkams neapsimoka.

Dėl sumažėjusių išmokų linų augintojams tuometiniai Žemės ūkio ministerijos vadovai kaltino Europos Sąjungą ir buvusius derybininkus, tačiau ką Žemės ūkio ministerija padarė, kad padėtis nors truputėlį keistųsi?

Kai kas, tiesa, pradėjo aiškinti, kad pigiau linų pluoštą vežtis iš svetur ir nebereikia linų auginti. Taip samprotaujant galima pridurti, kad grūdų dar lengviau atsivežti, – tai gal ir jų neauginkime?

Vienoje Lino šventėje buvęs žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius pasidžiaugė darbščiais Jūsų krašto ūkininkais, tačiau paklaustas apie lininkystės viziją, atsakė, jog lietuviai išsaugojo meilę linui, bet jų nebeaugino dėl visiems žinomų priežasčių – nebeliko paklausos. Ar tikrai viską diktuoja rinka? Ką daryti, kad linai vėl pradėtų žydėti Lietuvoje?

Gerbiu Kazimierą Starkevičių, sakyčiau, jis buvo vienas geriausių Žemės ūkio ministerijos vadovų, tačiau vienas žmogus juk nepadarys to, ko nepadarė visa valdžia. Pirmiausia ji turėtų atsiprašyti žemdirbių už tai, kad nesugebėjo remti prioritetinio linų sektoriaus, ir pradėti rimtai dirbti su ES institucijomis. Šia linkme per pastaruosius dešimt metų Briuselyje nebuvo vykdoma jokio protekcionistinio darbo, siekiant palengvinti mūsų linų augintojų gyvenimą. Tą darbą reikia dirbti kantriai ir nuoširdžiai, suprantama, ir be televizijos kamerų, ir be viešųjų ryšių specialistų.

Manau, kai bus įrodyta, kad linų sektorius žlugo dėl nevienodų skatinimo sąlygų kitų ES šalių žemdirbių atžvilgiu, liko neįvykdyta išsiderėta su ES linų pluošto gamybos kvota, žlugo pirminio linų perdirbimo įmonės, tai supras ir Europos Komisija, ir kitos kompetentingos Briuselio institucijos.

Kaip tai padaryti – Vyriausybės rūpestis, tačiau aišku viena: nebuvo galima taip drastiškai mažinti išmokas linų augintojams. Mūsų ūkininkai negali konkuruoti su pagrindinėmis linų auginimo ir perdirbimo srityje ES šalimis – Prancūzija, Olandija, Belgija, todėl ūkininkai ir renkasi pelningesnes kultūras – javus ir rapsus.

Visų linų augintojų nuomonė viena: be išmokų grąžinimo iki ankstesnio lygio linų auginimo atkurti nepavyks.Kaip mūsų žemdirbiui, tarkime, konkuruoti su prancūzais, kurie gauna 1800 Lt/ha išmokų, juolab, kad Prancūzijoje ir klimatas šiltesnis, ir derlius gausesnis?

Ironiška – linų nebeauginame, tačiau linų šventė į Tytuvėnus sugrįžta kasmet… Ar dar rei­ka­lin­ga Li­no šven­tė, jei jau Lie­tu­vo­je ne­be­li­ko li­nų?

Su lininiais audiniais, siūlais dirba nemažai Lietuvos tautodailininkų, rūbų dizainerių, bet jie naudoja nelietuvišką produkciją – žaliavos atkeliauja iš Kinijos, Olandijos ir kitų šalių. Senos linininkystės tradicijos liko gyvos tik etnografiniuose pasakojimuose ir liaudies dainose. Skaičiau spaudoje, kad lietuviškų veislių linai parūpo kinams, jie  išsivežė Panevėžio rajone, Upytės bandymų stotyje, išvestų veislių pavyzdžių.

Iš Kinijos mokslų akademijos Pluoštinių augalų instituto atvykę mokslininkai domėjosi pluoštinių linų auginimo technologijomis, stoties mokslininkų išvestomis naujausiomis veislėmis ‘Kastyčiai‘, ‘Dangiai‘, ‘Sartai‘, ‘Snaigiai‘. Kinai išsivežė po 3–5 g šių veislių sėklų, kad galėtų papildyti savo turimų veislių kolekcijas.

Šventės kritikų netrūksta, tačiau aš jiems atsakau, kad lietuviui visais laikas linas buvo šventas ir jis turi sugrįžti į kaimą. Tai ne tik linų auginimas, bet ir amatai, kitų tradicijų tęstinumas, o kur dar perdirbimas – siūlų, audinių pramonė.

Kitas dalykas – kodėl linų auginimas pluoštui gaminti, pirminis jų perdirbimas tapo nepatrauklus? Juk Lietuvoje iššukuoti ir suverpti linai keliauja į Italiją, ten virsta madingais ir brangiais drabužiais, kurie skirti ne vidutinio lietuvio kišenei. Prieš įstojant į Europos Sąjungą žemdirbiai beveik mušėsi dėl linų auginimo kvotų. Už vieną hektarą linų valstybė skirdavo pusantro tūkstančio litų, o įstojus į Europos Sąjungą subsidijos sumažėjo beveik tris kartus.

Norėdama atgaivinti linininkystę valstybė turėtų sukurti specialią programą. Jeigu programos nebus, nebus ir linų. Pritariu tiems, kurie sako, kad Europa, mus priimdama į Sąjungą, buvo suinteresuota išvaryti iš linų auginimo verslo.

Linai į Lietuvą gali grįžti, tiesa, gal ne tokiais mastais, kaip geriausiais linams auginti metais.

Kokia buvo šventės programa? Kuo sudominti svečiai ir žiūrovai?

Tradicijos senos – gražios lietuvių liaudies dainos apie linus. Džiugu, kad dainos apie mėlynžiedį liną mūsų krašte dar nepamirštos ir vis tebeskamba. Nors linai iškeliavo iš Lietuvos, tautodailininkai į šventę atvežė įvairių lino dirbinių, vis daugiau tradicinės šventės dalyvių ieško ekologiškų, sveikų maisto produktų.

Kelmės rajone yra beveik šimtas ekologinių ūkių, garsėja Budraičių bendruomenės ekologiškų produktų gamybos įmonė. Buvo surengta konferencija, kurioje kalbėta apie alternatyvius kaimo verslus, vaistažolių auginimą.

linKiekvienoje šventėje – vis kas nors naujo. Tarkim, šventėje „Linas 2010“ Rokiškio krašto muziejaus darbuotojai kalbėjo apie linininkystės istoriją, pademonstravo, kaip buvo verpiami linai verpstuku, kol dar nebuvo verpimo ratelių, norintys galėjo išdrožti lino žiedą, pažiūrėti senovinių darbo įrankių. Beje, šis muziejus kasmet parke prie kluono sėja linus ir įgyvendina edukacinę programą „Lino kelias“.

Etnologai kalba apie senosios tradicinės linininkystės atgaivinimo būtinybę, pradžioje bent  jau etnografinėse sodybose. Aš tikiu, kad apie linus dainuosime ne tik šventėse. Turi ateiti ta diena, kai vėl  pasauliui galėsime parduoti linų pluošto, sėmenų aliejaus, lino audinių, madingų ir gražių lininių drabužių.

2 thoughts on “Ar sugrįš linas į Lietuvą?

  1. Sakykit, mieli žmonės, kur man gauti bent kažkiek linų pluoštų? Labai reikia laikinam papuošimui – lietuviškai dekoracijai.
    Pagarbiai Robertas

  2. Staipsnyje, lyginant šalis – linų augintojas, – labiausiai pabrėžiami išmokų dydžiai. Skirtingos šalys turi skirtingą plotą, populiaciją, nevienodas pajamas, ekonomikos augimo ar kritimo skaičius, netgi mūsų valiuta – skirtinga! Ūkininkai išmokų reikšmes skaičiais, manau, čia negali lyginti. Tiesa, kad laisvojoje rinkoje pasiūla priklauso nuo paklausos. Manau, išeitis atgaivinti linininkystę yra ne vien subsidijuoti augintojus, o skatinti tuos verslininkus, kurie suranda ,,kanalus”, kaip parduoti galutinį produktą. Čia stoviniuojama ties auginimu, o problema glūdi pačiame pardavime. Tai įrodo faktas, kad Kinija linus norėjo pirkti dideliais kiekiais, o lietuviai tiek neturėjo, jiems nebeapsimokėjo prekiauti su Lietuva. Vadinasi, lino paklausa pasaulyje yra! Mados verslas pasaulyje taip pat yra veikiantis – ir labai pelningai. Mes turime matyti mūsų užauginto lino naudotojus. Reikia rasti tuos žmones, kompanijas, mados namus ar verslo agentus, kurie teiktų užsakymą galutiniam lino produktui, tai yra siūlui, audiniui ar rūbui. Tiesiog prekiautojai, kontraktų sudarinėtojai tarp to, kam reikia, ir tarp to, kas jį augina. Reikia, kad valstybė daugiau dėmesio šiuo metu skirtų tiems, kurie eksportuoja linus. Aišku, kad būtų sumokėta teisinga kaina ūkininkams, nes jie čia labai svarbūs, bet nesant sėkmingų prekiautojų linais, linų augintojai taip ir išnyko. Valstybė turi padaryti lino prekę labiau konkurencingą pasaulyje, galbūt leisti nemokėti tam tikrų mokesčių paties lino prekiautojui, kad ir jis galėtų užsidirbti ir būtų suinteresuotas rasti daugiau didesnių užsakymų. Manau, paklausos suradimas linui yra kritiškesnis dalykas nei subsidijos augintojams. Jie priaugins ir vėl laikys sandėliuose be naudos. Lietuvoje perkamoji galia yra maža. Mes negalime savuosiuose turguose stovėti ir laukti stebuklų. Reikia išeiti už sienų, reikia būti verslininkams, ne tik augintojams. Istorija įrodė, kad užauginti galim. Dabar, manau, reikia išmokti parduoti. Aš labai nusiminiau, kad kinai išsiveza mūsų „šventas” lino rūsių paslaptis. Kokiais interesais mes jas daliname, kad jie sėkmingai nukopijuotų ir būdami sumanesni, parduotų?..

Komentuoti: Robertas Atšaukti atsakymą

Top