Dalia TEIŠERSKYTĖ,

LR Seimo narė

Ak, ta LAISVĖ! Kokia ji gaivi ir ištaiginga, svari ir svaiginanti… Tarsi koks obelų žydėjimas Kalėdų naktį – tokia netikėta ir stebuklinga… Ji nukrito į mūsų ištiestus delnus it kokia Mėnulio nuoskila ar auksinis obuolys, pildantis visus norus ir nedalintinas…

Kokios svaigios buvo kovo naktys, kai mes visi sustingdavome prie primityvių televizorių ekranų virpėdami iš nuojautų ir pačios tikriausios euforijos… Krito stabai, leidosi senos vėliavos, kilo naujos. Tauta nusilenkė savo didvyriams… Ir, numetusi grandines, bemat juos pamiršo…

Istorija mums padovanojo LAISVĘ, bet kažkas įstrigo laiko ir mąstymo aparatuose, ir niekas nebereikalauja pareigos, atsakomybės, užuojautos, sąžiningumo, drausmės, sveikos nuovokos – kad Laisvę reikia maitinti būtent šiais dėmenimis…

Antraip ji gali susirgti… Ji gali net numirti…

Šiandien mes gyvename labai atsakingą laiko tarpsnį – ant skylančio pasaulio paviršiaus slypi gąsdininančios bedugnės, ir nugarmėti į jas ne taip jau sunku…

Mums brangi ir artima šalis – Ukraina – išgyvena savo Sausio 13-ąją ir Kovo 11-ąją…

Daugelis mūsų, suvokdami pasaulinę šių įvykių reikšmę, bent jau mintimis ar maldomis esame TEN, kartu su didvyriais, kurie panašūs į tą skaistųjį herojų Danko, kuris savo širdimi apšvietė kelią paklydusiems… Savyje ir istorijoje…

Prometėjas irgi nešė ugnį savo tautai, tačiau buvo prirakintas prie uolos, ir plėšrūs ereliai draskė jo kepenis…

Didvyriai – barikadose. Tos barikados yra tautos laisvė – atsakomybė už kiekvieną žmogų, šalies suklestėjimas, gebėjimas atremti baisias informacines priešų atakas… Tos atakos tokios grėsmingos ir įtaigios, surinkti patys žinomiausi ir talentingiausi žurnalistai, politologai, menininkai… Galvoju, kiek jie kainuoja?

Daugiau nei trisdešimt sidabrinių? Daugiau… Kraupstu, žiūrėdama į juos… Juk istorija vis tiek nubaus, vieną dieną jie norės prasmegti skradžiai žemę… Bet – ar žemė juos priims? Ji dosniai geria tik didvyrių kraują…

Kai klausiausi Putino ,,istorinės“ kalbos ir mačiau tuos, kurie lyg masinės hipnozės metu, stiklinėmis akimis stebėjo savo dievą ir beveik be pertraukų plojo, pagalvojau: TAI JAU BUVO!

Stalinas, Chruščiovas, Andropovas, Černenka – kuo šiandien minta jų sielos? Negi dabartinis caras mano, kad TAUTA neturi ATMINTIES?! Žmogus gali atleisti ir pamiršti. TAUTA – NIEKADA…

Galvoju, ką daryti mums, lietuviams? Gyvenantiems šalia mūsų rusams, ukrainiečiams, žydams ir kt.? Pirmiausia – gerbti save, savo LAISVĄ žodį, neaukoti sviesto patrankoms. Geriau – bėdžiams. Ir nustoti ,,rietis“… Kiekvienas mūsų neteisingas žodis ar gestas yra balzamas ištvirkusio ir pradvokusio mąstymo šakalams.

Mus vis dar gelbsti mūsų protėvių dvasios, jų žygdarbiai ir priesakai… Ak, ir mes ne visada buvome pavyzdingi, ir mus masino svetimos žemės, ir politinės intrigos buvo net baisesnės nei šiandien… Bet – noriu tikėti, kad mes brisdami per amžius užaugome, sustiprėjome dvasiškai, tapome pasaulio kultūros dalimi, tapome lygiareikšmiai Europos piliečiai ir svarbūs ne vien sau…

Informacinės purvo vonios – paveikios, ir joms atremti turime vienintelį būdą – kantrybę, darbštumą, susiklausymą, sąžiningumą, pareigą žmogui ir Tėvynei. Tai – stipriau už juos.

Kai mes gyvenome Sibire, iš pradžių į mus visi žiūrėjo piktai ir įtariai. Mes irgi (kaip Ukrainos maidaniečiai) buvome vadinami banditais ir fašistais. Bet – lietuviai įrodė, kad jie yra geri ir darbštūs, taikūs ir linksmi (!), suglaudę pečius ir susiėmę už rankų pavertė mažą, taigoje pasiklydusį kaimelį savo laikinais namais, pakankamai švariais (visomis prasmėmis) ir tvariais. Juos pradėjo gerbti.

Aš didžiuojuos savo NAMAIS – Lietuva.

Aš tikiu lietuviais ir visais mūsų piliečiais. Bent laikinai pamiršę savo kišenių kubatūras, savo sielų sumaištį, tapsime nenugalimi. Ir – tepadeda mums Dievas…

,,Verslas ir politika“, 2014 m. kovas/balandis, Nr. 3/4 (52/53)