Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > „Atkūrėm viską, kas tik įmanoma, tik neatkūrėm viduriniosios klasės“

„Atkūrėm viską, kas tik įmanoma, tik neatkūrėm viduriniosios klasės“


Algimantas RUSTEIKA, kaunoforumas.com


Kiek dar dešimtmečių bus gelbėtojai, kurie nieko neišgelbėja? Kraštutinumų visuomenė negali be kraštutinumų.

Nuo kraštutinumų valstybes saugo stipri vidurinioji klasė, kuri taip apsaugo pati save ir savo susikurtą nestabilią gerovę, kurią todėl ir reikia saugoti nuo kraštutinumų.

Pas mus nepriklausomo viduriniojo sluoksnio nėra. Palikti veislei mohikanai, verslo milžinų klerkai ar dar nesubankrutinti vidutiniai verslininkai balsavimuose praktiškai nieko nelemia. Kūrybinė inteligentija ir nesuskaičiuojamų universitetų dėstytojai ištremti į kovos už duonos kąsnį rezervatus.

Nepriklausoma vidurinioji klasė yra smulkusis ir vidutinis, laisvas verslas, pats sau susikuriantis padorų gyvenimą ir niekam netarnaujantis. Neapkenčiamas stambiojo kapitalo dėl konkurencijos, valdžios – dėl nepriklausomybės, varguolių luomo – dėl pavydo. Šitiek metų korporacijų ir valdininkų dėtos pastangos nebuvo veltui – vidurinioji klasė praktiškai sunaikinta.

Nors jos likučiai vis atauga ir atauga, kaip piktžolės. Nespėja tikrintojų armijos ravėti. Šioks toks priklausomas vidurinysis luomas dar egzistuoja.

Tai nuo valdžios priklausomi laisvųjų profesijų atstovai, nuo valdžios užsakymų ir viešųjų pirkimų priklausomų versliukų vadyba, nesuskaičiuojamų už šviesią ateitį kovojančių NVO apsukruoliai, lesinami valdžioje įsitaisiusių švogerių ES struktūriniais eurais, ir pačios valdžios struktūrų vidurinysis personalas.

Ši priklausoma nuo valdžios vidurinioji klasė visada buvo ir bus ne visuomenės ar valstybės, o valdžios stabilumo garantu. Svajoja ne apie permainas, o apie tai, kad jų niekada nebūtų. Šiaip ar taip, jų per mažai, kad net ir valdžią apsaugotų nuo kraštutinumų.

Todėl kraštutinumų buvo, yra ir bus, švytuoklė niekada nesustos per vidurį – ir ne tik pas mus. Vidurinioji klasė visame Vakarų pasaulyje nyksta, turčiai turtėja, korporacijos ir bankai stambėja, skurdžiai ir išstumti į pašalpų užribius varguoliai bei tinginiai skursta ir niršta. Ir gelbėtojai eina ir eina.

Atkūrėm viską, kas tik įmanoma, tik neatkūrėm viduriniosios klasės, kuri buvo, yra ir artimiausiu metu bus toliau naikinama. Stambiojo verslo atstovai, netikėtai tapę revoliucionieriais, apie tai jau beveik nebekalba, nes tiesiog nežino, kas tai yra.

Tas, kuris sukurtų rimtą, konkrečią, brangią ir sunkiai įgyvendinamą, žiauriai nepopuliarią tarp idiotų programą, kuri sudarytų sąlygas laisvam smulkiam ir vidutiniam verslui ir bent kiek sustabdytų korporacijų siautulį, kas leistų atsikurti nepriklausomai nuo valdžios viduriniajai klasei – tas tikrai išgelbėtų šalį.

Tik vargu ar tokių tarp politikos ringe besidraskančių žaidėjų atsirastų, jei per tiek dešimtmečių neatsirado. Kas gali – nenori, nes nėra asmeninio intereso ir prarasi susikurtą patriotišką gerovę, kas nori – negali, nes nėra kompetencijos arba prie vairo neprileis.

O jeigu netyčia atsirastų, kas nori ir gali – juos atmestų ir elitas, nes pavojingi, ir varguoliai, nes nežadėtų pigių, lengvų ir greitų rezultatų. Užtat kaip smagu užsiimti kalbomis apie geroves – greit taip bus pervadintos visos partijos ir pagrindinės rajonų centrų gatvės.

Istorija nesikartoja, bet kartais tikimybės sugrįžta. Todėl pusiau juokais kartais pagalvoju – demokratijai reikia ją paneigiančių idėjų. Nes pinigų karta viską perka ir parduoda, čia ateinama į valdžią kadencijai ir vienodai, kas bus jai pasibaigus.

Trečdalis įgaliojimų laiko praeina, kol sustatai į strategines aukštumas savo žmones ir pasiskirstai įtakas, kadencijos viduriukas – permainų imitacija dėmesiui atitraukti ir verslo planiukų realizacijai, pabaiga – pjautynėms dėl naujos kadencijos. Visa strategija ir taktika tik dėl valdžios ir savęs, bet ne dėl valstybės.

Yra, kas vėl kalba apie monarchiją. Ir tikrai, valdovo kadencija viena – jis ateina visam gyvenimui, nereikia nei vogti, nei dėl šeimos ardytis. Jei valstybė yra jis, tai jos likimas – asmeninė ir šeimos ateitis, kitaip praras viską. Ne vienadieniai kadencijos reikaliukai, o dešimtmečių perspektyva.

Man operetiniai karaliai su herbinėmis karietomis atrodė ir atrodo juokinga butaforija. Bet kada matai, kaip visa Vakarų civilizacija byra, atsisakydama pati savęs ir bandydama augantį nepasitenkinimą slopinti atskirų visuomenės grupių supriešinimu dėl beprotiškų teisių ir savo agoniją maskuoti vis naujais pasaulio pabaigos baubais, juokas nebeima.

Ar kam dar nenuleipo optimizmas, kas vakarą stebint ekranuose besitampant sočias menkystas ir praeities pamėkles, kurios sprendžia mūsų likimus ir moko šiuolaikiškumo? Kiekvienos valstybės stuburas yra vidurinioji klasė, interesus realizuojanti per tikrąjį visuomenės elitą – šviesuomenę, dvasios aristokratus, kurie kritiniais momentais aukoja savo gyvenimus.

Mūsų stuburas perlaužtas, šviesuomenė išstumta į paraštes, suskaldyta, papirkta lengvais tarptautinių projektėlių pinigais ar paversta patyčių objektu. Žadintuvas dar tiksi, tačiau laiko turime nebedaug.

Jei neatsikvošėsime, įsijungs kiekvienoje suirutėje neišvengiama “stiprios rankos“ programėlė. Ir iš tamsos įžengs ne kortų kaladės karaliai, o monstrai.

Parašykite komentarą

Top