Valstiečių direktorius Ramūnas Karbauskis tiesiog stovėjo ir su gudriu lapino šypsniu veide pritariamai stebėjo dar vieną konservatorių politinį šou, kurį jie, kaip įprasta, pavertė „ašarų ir kankinystės pakalne“.

Spektaklis buvo toks įtaigus, kad tūlam ir doram, nepriekaištingam lietuviui – katalikui, nežinančiam viso pasaulio blogio šaknų, politinės tragedijos meistrai, sugebėjo įtaigiai nukreipti stebėtojo žvilgsnį – ana va ten, už kelių Vilniaus kalvelių, už to miškelio… „Ar tik ne putino uogos raudonuoja Astravo altorių šešėlyje, o valdantieji nieko nepadarė?“, − ožio giesme po Lietuvą lakiodami virkauja kregždžiukai, nutylėdami, kad pasiturkšti „Hitachi“ kubile buvo labai smagu!

Todėl tuomet Baltarusija be jokių trukdžių pasirinko vietą atominės statybai Vilniaus pašonėje. Tuomet ir buvo sukloti visi leidimų ir projektų pamatai branduoliniam monstrui, o dabar tegalima labai garsiai rėkti, daužyti metalines statines net ir galva – „kodėl niekas nepatraukia elektrinės nuo mūsų sienos?“.

Pati konservatorių-liberalų vyriausybė stručio poza reagavo į Astravo elektrinės statybą, o dabar buvo kreiptasi į Europos Tarybą, kur buvo apsvarstyta mūsų rezoliucija. Joje išdėstytos grėsmės dėl Baltarusijoje statomos AE saugumo reikalavimo pažeidimų. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos biuras atsižvelgė ir informavo, kad domėsis ir rengs pranešimą dėl Astravo AE saugumo.

Politinius tragikomikus – konservatorius – mes puikiai pažįstame. Jie visame kame įžvelgs pasaulio pabaigą, net jei prie tokio scenarijaus dar ne taip seniai patys labiausiai ir prisidėjo. Bet ką darysi, jei esi opozicijoje, o rinkimai – čia pat.

Tik vis tiek įdomu ir norom nenorom kyla klausimas, kodėl Ramūnas Karbauskis, matydamas tai, yra toks ramus. Lyg niekur nieko leido šią temą perimti vieniems aršiausių politinių oponentų ir ją eksploatuoti? Kam atiduoti savo iškeltą ir komunikuotą vieną pagrindinių politinių problemų ir paversti ją išverstaskūriu rinkimų spektakliu?

Matyt todėl, kad, anot reitingų, šiandien Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) – jau Lietuvos politinių partijų elite ir turi puikių šansų vėl tapti valdančiosios koalicijos politine jėga – tokia, kokia ji buvo prieš dvi Seimo kadencijas. Niekas tų dienų jau nebeprisimena, nes ir prisiminti šios politinės partijos pėdsakų neįmanoma, kadangi jų praktiškai nebuvo, o jei ir buvo – išbluko politinėje atmintyje.

Tiesa, tada ši partija vadinosi Lietuvos valstiečių liaudininkų partija, kuri, deja, deja, bet nieko bendro su tarpukariu egzistavusia kairiąja politine partija, išskyrus pavadinimą, neturėjo. Panašu, kad Ramūno Karbauskio pomėgis dangstytis skambiais vadovaujamos partijos pavadinimais niekur nedingo. Kaip ir, matyt, pasinaudoti žmonėmis ir jų idealizmu, siekiant asmeninių politinių tikslų.

Priminsiu, kad 2012 m. Lietuvos valstiečių liaudininkų partija tapo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. „Žodžio „žaliųjų” pavadinime atsiradimas atspindi keletą metų vykdytą partijos veiklą. Mes esame vienintelė parlamentinė partija, kuri jau atstovauja žaliųjų vertybes – pasisakome už Lietuvą be atominės elektrinės, už atsinaujinančios energetikos plėtrą, kuri kuria darbo vietas Lietuvoje”, – tada suvažiavime sakė perrinktasis pirmininkas Ramūnas Karbauskis.

Grįžkime į tuos metus, kai Lietuvoje užvirė diskusijos dėl naujosios Visagino atominės elektrinės, o išgirdę apie Lietuvos ambicingus planus rytų kaimynai nusprendė vystyti savuosius. Tuomet, 2008-aisiais., į valdžią žengus konservatorių – liberalų vyriausybė užgniaužė visas diskusijas šia tema, proteguodama japoniško reaktoriaus atominės elektrinės projektą Visagine.

Dešinieji stipriai stūmė branduolinės elektrinės projektą, nepaisant didėjančio visuomenės nepritarimo tam. Atrodė, kad tuometiniai valdantieji bet kokios diskusijos atominės energetikos klausimais tiesiog bijojo, investavo daug mokesčių mokėtojų pinigų į VAE projekto viešinimą, o oponuojančius AE Visagine , tradiciškai, susiejo su Putino Rusija.

Tuo tarpu valstiečiai žalieji tuo pačiu laikotarpiu tapo bene labiausiai matomais atominės energetikos oponentais. Nepaisant to, kad dar 2011 m. pabaigoje Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos Žaliųjų frakcija surengė piketą prie Rusijos Federacijos ambasados pastato Vilniuje, kuriuo siekta išreikšti paramą Kaliningrado srities aktyvistams, kurie persekiojami dėl aktyvaus pasipriešinimo naujos Baltijos atominės elektrinės statyboms prie Lietuvos sienos.

„Veikdami kaip regioninės anti – branduolinės koalicijos nariai mes norime pasakyti, kad Rusijos represijos prieš aktyvistus tik sustiprins „žaliąjį” regioninį frontą, kuriame dalyvauja Lietuvos, Baltarusijos ir Rusijos organizacijos. Mes visomis išgalėmis priešinsimės visų 3 atominių projektams, aiškiai matydami, kad Rosatomo, Hitachi atominiai monstrai mūsų šalyje ir aplink mūsų šalį yra rizikingi, nesaugūs, ekonomiškai beviltiški ir dvelkiantys praeitimi, − tada kalbėjo vienas iš aktyviausių branduolinės energetikos oponentų ir tuometinis LVŽS pirmininko pavaduotojas bei žaliųjų frakcijos partijoje narys Tomas Tomilinas.

Vėliau Valstiečių žalieji darė viską, kad atominės elektrinės Lietuvoje ir kaimynystėje niekada nebūtų pastatytos. Prieš tai buvo organizuota daug „anti – atominių“ renginių, jų aktualumą sustiprino ir Fukušimos nelaimė. Tokia žaliųjų veikla prisidėjo prie 2012 − ųjų referendumo prieš VAE statybas, kad ir patariamojo, sėkmės.

Tuo tarpu konservatoriai garsiai pliekė oponentus absurdiškais teiginiais, kad neva „protestų bangos prieš atominę jėgainę Lietuvoje prasidėjo tik po to, kai protestai buvo inicijuoti Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje, o protestavimas prieš tris jėgaines, reiškia ne ką kitą, kaip protestą prieš vieną jėgainę – Visagino AE“, – tada ugningai kalbėjo Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininkas konservatorius Rokas Žilinskas.

Maža to, visuomenėje plačiai nuskambėjo atvejis, kai konservatorių parlamentarų iniciatyva, į žaliųjų valstiečių rengiamą konferenciją negalėjo atvykti Baltarusijos žalieji, tarp kurių buvo ir judėjimo „Astravo atominė elektrinė – nusikaltimas!“ lyderis Mikalajus Ulasevičius, nes paprasčiausi buvo neįsileisti į Lietuvą.

Tada mūsų žalieji ironiškai replikavo, kad konservatoriai ir liberalai, būdami atominės šalininkais, vaidino nepriklausomybės gynėjus, mistinius patriotus, o visi kas jiems oponuoja – neva tarnauja Rusijai. Bet, kaip įsitikinome, metai bėgo, keitėsi nuotaikos ir aplinkybės, iškilo ir Astravo elektrinės kontūrai. Pasikeitė, matyt, ne tik politiniai vaidmenys, bet ir vertybės.

Šiandien konservatoriai renka parašus, kaip tą dar taip neseniai darė žalieji valstiečiai. Patys LŽVS, direktoriaus sprendimu, renka profesionalų komandą. 2016 m. LŽVS rinkimų į Seimą sąraše atsirado ir toks ponas Virgilijus Poderis. Jis konservatorių ir liberalų valdymo laiku dirbo ekonomikos direktoriumi naują atominę elektrinę vystyti turėjusiose bendrovėje „Visagino atominė elektrinė“.

V. Poderys – ne tik LŽVS vienmadatininkas, bet net 18 – tas (!) sąraše. Be to, R. Karbauskis ji net vadina būsimuoju energetikos ministru. Štai kaip viskas LVŽS greitai keičiasi!

Įdomu pasidomėti, kur gi LŽVS sąraše yra Tomas Tomilinas? Pirmajame trisdešimtuke jo nėra. Štai tau ir žalioji politika!

Peršasi išvada, kad LŽVS lyderiui žalieji ir jų idėjos niekada ir nerūpėjo, o konservatorius jis mato kaip būsimus sąjungininkus. Gal todėl R. Karbauskis net mėgaujasi, kai jo partijos narių „žalumynais“ užkanda aršus Kubiliaus jaunimėlis.

O. Posaškovos nuotrauka.