1997–2014 metais Generalinei miškų urėdijai vadovavęs Benjaminas Sakalauskas jau spėjo tam tikrais pokyčiais atnaujinti Rokiškio miškų urėdijos veiklą. Tapęs jos vadovu, šiandien jis  vienos urėdijos rūpesčių rate neužsidaro, įžvelgia pavojingas šalies miškininkavimo  tendencijas, perspėja dėl grėsmių šalies valstybinių miškų sistemai.

,,Kelinti  metai eskaluojamas dirbtinai sukurptas nesamas medienos trūkumas, sąmoningai kiršinami girininkijų ir miškų urėdijų darbuotojai. Viskas sudėliota pagal standartinius viso buvusio turto Lietuvoje užgrobimo scenarijus ir modelius“, – sunerimęs Benjaminas Sakalauskas. Miškininkai nepraranda vilties, kad valdžiai padedant pavyks atlaikyti miškų niokojimu gresiantį spaudimą.

Apie šias ir kitas problemas, apie Rokiškio miškų urėdijos ūkinius užmojus ir galimybes didinti šalies miškingumą mintimis su ,,Verslo ir politikos“ skaitytojais dalijasi Rokiškio miškų urėdas Benjaminas SAKALAUSKAS ir šios urėdijos vyriausiasis miškininkas Julius ADAMONIS.

Kas traukia į Rokiškio krašto miškus lankytojus ir kolegas miškininkus? Kuo vertinga šios urėdijos patirtis?

Julius ADAMONIS:

Rokiškio miškų urėdijos teritorija plyti šalies šiaurės rytuose.  Miškų urėdija − viena iš 42 šalies miškų urėdijų, turto patikėjimo teise valdanti, atkurianti ir gausinanti, naudojanti valstybinius miškus, vykdanti juose kompleksinę miškų ūkio veiklą. Bendras miškų urėdijos plotas – 53,5 tūkst. ha. Iš jų valstybinės reikšmės miškų – 21,5 tūkst. ha. Miškai yra mišrūs − eglynai, pušynai ir beržynai užima apie 90 proc. visų urėdijos valstybinės reikšmės miškų.

Rokiškio miškų urėdija įkurta 1920 m. Tuo metu urėdijai priklausė ir žymi dalis dabartinės Kupiškio miškų urėdijos miškų. 1944 m. buvusios urėdijos ribose organizuotas Rokiškio miško pramonės ūkis. Bendras jo plotas siekė 45 000 ha.

Nuo 1958 m. Rokiškio miškų ūkis buvo keletą kartų reorganizuojamas, keitėsi jo pavadinimas. 1990 m. urėdija tapo atskiru ūkiniu vienetu ir pavadinta Rokiškio miškų urėdija. Šiuo metu Rokiškio miškų urėdijos administruojami miškai yra Rokiškio rajono savivaldybės teritorijoje.

Rokiškio miškai ypač svarbūs saugant vertingas ekosistemas ir biotopus. Saugomoms teritorijoms priskirta daugiau negu šeši procentai miškų.

Atkurdami ir įveisdami naujus miškus, prižiūrėdami augančius, Rokiškio miškų urėdijos miškininkai vadovaujasi šalies įstatymais, Europos kriterijų sistema, tarptautiniais standartais saugo ir gerina miško resursus, miško ekosistemų gyvybingumą ir biologinę įvairovę, didina miškų produktyvumą, apsauginį jų vaidmenį, socialines ir ekonomines funkcijas.

Ne tik atkuriame, bet ir naujai sodiname mišką žemės ūkiui netinkamuose plotuose. Urėdija nuo 2003-ųjų metų mišku apželdė daugiau nei 700 ha tokių žemių. Daugiausia naujų miškų pasodinta 2005-aisiais – 324 hektarai.  Sodmenys miškui apželdinti užauginami pačios miškų urėdijos medelyne.

Urėdijos miškai išsiskiria  saugomų teritorijų įvairove  – Sartų regioninis parkas, įvairūs draustiniai – Dusetų girios botaninis-zoologinis, Suvainiškio, Konstantinavos, Petriošiškio, Gaidžiagabės samanynės telmologiniai, Junkūnų geomorfologinis, Kampuolio hidrografinis, kertinės miško buveinės, ,,Natura 2000“ ir Europos Bendrijos svarbos Buveinių apsaugai ir Paukščių apsaugai svarbios teritorijos bei visuose miškuose, formuojant produktyvius medynus, išsaugota gana didelė miškų biologinė įvairovė. Tai ir į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyti bei Europos Bendrijos svarbos augalai, kerpės, samanos, grybai, paukščiai, žvėrys, atskiros jų ekosistemos.

Steigiant Sartų regioninį parką 1992 metais, Dusetų girios miške buvo įkurtas ir 71 ha ploto Vasynos rezervatas. Tačiau metams bėgant gamtosauginių organizacijų ir parko ekologų išstudijuoti ypač vertingi gamtos lobiai nustatyti gerokai didesnėje šio miško teritorijoje. 2009 metais rezervatą, saugant ypač pažeidžiamas ekosistemas ir rūšis, nuspręsta išplėsti iki 200 ha ploto.

Ne vienas rajono miškas „saugo“ po juo glūdinčius durpių, dolomitų, smėlio ar žvyro klodus. Pastaraisiais metais vis dažniau ir intensyviau šių gamtos dovanų naudojimu domisi įvairios privačios struktūros, nors rajone šių turtų ne miško žemėje taip pat yra. Miškininkai tikisi, kad valdžiai padedant pavyks atlaikyti šį miškų niokojimu gresiantį spaudimą.

Miškų urėdijos prižiūrimi valstybinės reikšmės miškai nuo 2004 metų turi tarptautiniu mastu pripažintą Miškų tvarkymo sertifikatą, liudijantį, kad jie tvarkomi pagal tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio tvarkymo principus. Sertifikatas išduodamas penkeriems metams, kasmet atliekami miškų tvarkymo sertifikavimo auditai.

Pernai spalio mėnesį vykdyto resertifikavimo audito metu auditoriai konstatavo gerą Rokiškio miškų urėdijos miškų būklę, sertifikavimo principų ir kriterijų laikymąsi. Todėl sertifikato galiojimas pratęstas vėl penkeriems metams.

Kaip plėtojama rekreacinė infrastruktūra? Kokių gamtinių vertybių, įdomių pažintinių objektų galima aptikti urėdijos miškuose?

Julius ADAMONIS:

Miškų urėdija globoja penkis jaunųjų miško bičiulių būrelius, vienijančius per 150 vaikų, ir palaiko glaudžius ryšius su daugeliu rajono švietimo įstaigų. Jau tapo tradicija pavasarį su visuomene rengti miško sodinimo, inkilų kėlimo šventes, miškų, pakelių ir poilsio aikštelių miškuose švarinimo talkas. Prieš Kalėdas, koordinuojami Generalinės miškų urėdijos, jau septintus metus iš eilės rajono žmonėms dovanojame eglių šakų dalyvaudami akcijoje „Parsinešk  Kalėdas į savo namus“.

Rokiškio miškų urėdijos miškininkai kviečia ne tik įsigyti medelių, bet ir pailsėti valstybiniuose miškuose įrengtuose per 40 rekreacinių objektų. Tai pažintiniai ir rekreaciniai takai, apžvalgos aikštelės, poilsiavietės, stovyklavietės, atokvėpio vietos. Bene gausiausiai gyventojų lankoma – Miliūnų poilsiavietė, kurioje  specialiai įrengtas prie tvenkinio vedantis takas neįgaliesiems.

Ši poilsiavietė prieš keletą metų vykusiame rekreacinių objektų konkurse buvo įvertinta trečiąja vieta šalyje, poilsiaviečių kategorijoje. Mėgstamos žmonių ir poilsiavietės įrengtos Kamajų šilo, Kazliškio šilelio, Dusetų girios miškuose, gausiai lankomas ir Vosynos mokomasis-pažintinis takas. Sartų regioninio parko direkcijos ir miškų urėdijos jėgomis šis takas atnaujintas – pakeisti informaciniai stendai, suremontuoti tilteliai, apžvalgos aikštelės, pernai prie Sartų ežero atnaujinta poilsiavietė.

Žinia, kiekvieną rekreacinį objektą neužtenka įrengti – būtina ir jį prižiūrėti. Poilsiautojų paliktų šiukšlių rinkimas, aplinkos, laužaviečių tvarkymas, lauko baldų remontas – tokia jau miškininkų kasdienybė. Šiuos rūpesčius stengiamės dalintis bendradarbiaudami su vietos bendruomenėmis, seniūnijomis. Paprastus priežiūros darbus atlikti dažnai pavyksta įvairių talkų metu, kai kurių gausiau vietos gyventojų lankomų objektų priežiūrai esame sudarę bendradarbiavimo sutartis su seniūnijomis ir Rokiškio rajono savivaldybe.

Pernai žemės ūkio ministro patvirtintose Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programose Europos Sąjungos fondų paramai gauti, nors ir sumažėjusi, išliko remiama priemonė miškų rekreacijai plėtoti. Todėl rengiamės iš esmės atnaujinti ir šiuolaikiškai pritaikyti žmonių poilsiui gamtoje Miliūnų poilsiavietę. Klausimas išlieka tik, kaip pavyks tos paramos gauti.

Mat pagal 2014–2020 metų programos priemonių taisykles akivaizdi pirmenybė paramai gauti teikiama privačių miškų savininkams. Įdiegta lyg ir skaidri paraiškų vertinimo sistema balais: visi iš anksto gali pasiskaičiuoti, kiek balų surinks siekdami įgyvendinti vieną ar kitą projektą. Tačiau sistema sukonstruota taip, kad minimalų balų skaičių pareiškėjas gauna vien už tai, kad yra privataus miško savininkas. O jeigu dar yra kokios nors miškų savininkus vienijančios asociacijos narys ar kooperatyvas, tai valstybės įmonei miškų urėdijai, teisiškai šių „privilegijų“ negalinčiai turėti, apie paramos gavimą – tik pasvajoti.

Pernai taikėme paraišką paramai gauti už jaunuolynų ugdymą ir svetimžemių medžių rūšių medynų pertvarkymą. Surinkome 40 balų (minimalus balų skaičius, kad būtų nagrinėjama paraiška – 30 balų). Deja, šioms priemonėms buvo skirta dvigubai mažiau, o asocijuoti privatūs miško savininkai surinko net iki 70 balų. Žinoma, turėjo įtakos privilegija būti miško savininku (25 balai), privilegija būti asociacijos ar kooperatyvo nariu (5 balai). Argi tai ne akivaizdus valstybinio miškų ūkio sektoriaus žlugdymas ir laisvos rinkos veikimo principų iškraipymas?

Gal pasidalintumėte medienos realizavimo rūpesčiais?

Benjaminas SAKALAUSKAS:

Besikartojančios šiltos žiemos ir tarptautinė situacija medienos rinkoje kelia problemų malkinės medienos realizacijai. Kone 50 procentų miškų urėdijos pagrindinių kirtimų fondo sudaro užmirkusių ir pelkinių augaviečių miškai. Nesant gero įšalo, tampa problemiška planingai juos eksploatuoti. Nusistovėjus gana šiltiems ir šlapiems orams, stengdamasi negadinti rajoninės reikšmės, taip pat miško kelių, miškų urėdija turi operatyviai perplanuoti gamybos vietas – juk patiems po to teks tuos kelius ir remontuoti.

Medienos pirkėjų miškų urėdija nesirenka: prekybą vykdo skaidriai, per šiuolaikišką elektroninę medienos pardavimų sistemą AMEPS. Žinoma, ūkiniu požiūriu ši sistema dar tobulintina. Šių metų pradžioje sparčiai mažėjant medienos kainoms, pagal galiojančią apvaliosios medienos pardavimo tvarką, esama medienos kainų nustatymo sistema nespėjo operatyviai reaguoti į besikeičiančią situaciją: urėdija privalėjo nustatinėti gerokai didesnę pradinę medienos pardavimo kainą negu diktavo rinka, o pardavimus trumpalaikėms sutartims skelbti tik kartą per mėnesį – prekyba ėmė atsilikti nuo atskirų sortimentų gamybos, buvo užšaldomos miškų urėdijos apyvartinės lėšos.

Deja, vien rūpesčiai dėl nepalankių gamtos sąlygų būtų per menki. AMEPS medienos pardavimo rezultatai antrajam šių metų pusmečiui visiškai nenudžiugino. Nors medienos gamybos apimtys, palyginus su praėjusiais metais, išliko tokios pačios, dėl sumenkusių medienos pardavimo kainų šiais metais negausime per 0,5 mln. eurų pajamų. O nuo 2014 m. medienos pardavimo kaina sumažėjo 22,3 proc.

Bet juk miškų atkūrimą, priežiūrą, apsaugą vykdyti privalu. Vieni miško jaunuolyno nepriežiūros metai vėliau atsieitų brangiau nei dvigubai: netektumėm medelių prieaugio, tektų atsodinti sunykusius, o visas iki tol įdėtas triūsas nueitų niekais.

Pastaruoju metu teko imtis tam tikrų priemonių, kad būtų labiau taupomos lėšos: peržiūrėtas miškų urėdijos pastatų ir kito ilgalaikio turto naudojimo efektyvumas ir priimti sprendimai tokį nereikalingą, nenaudojamą turtą perduoti Turto bankui, nereikalingą, bet ateityje planuojamą naudoti turtą – aukcionų būdu išnuomoti. Buvo peržiūrėti miškų urėdijos darbuotojų darbo krūviai, teikiami siūlymai miškų urėdijos valdybai dėl miškų urėdijos struktūros tobulinimo.

Sekdami prekybos mediena rinką, jos kainų mažėjimą prognozavome jau metų pradžioje. Todėl teko atsisakyti metų pradžioje planuotų darbų, kuriuos be nuostolio galėtume „pasivyti“ kitais metais. Sustabdėme kai kurių esamų hidromelioracijos griovių valymo, sumažinome kapitalinio kelių remonto darbus. Žinoma, tai nereiškia, kad visai kelių neprižiūrime ar apleidome miškus šlapynėmis. Tiesiog atliekami būtiniausi darbai, o reikalaujantys investicijų į ateitį – palikti ateičiai.

Jau parengta iš privačių miško savininkų surenkamo mokesčio už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką panaudojimo tvarka. Nuo šių metų sausio 1 d. naujai įvestas mokestis visuomenei labiau žinomas kaip „kelių remonto mokestis“. Deja, neišspręstų galvosūkių ir dėl to esama. Būtų teisinga, kad už rajonuose iškirstą medieną sumokėtas mokestis ir grįžtų į tą patį rajoną. Juk mediena keliavo ir keliai labiausiai „kentėjo“ tose vietovėse, kuriose miškai ir augo.

Bet kaip tą surinktą mokestį teisingai administruoti, kai miško savininko gyvenamoji vieta – ne Rokiškyje, o, pavyzdžiui, Vilniuje, Kėdainiuose ar Klaipėdoje? Sprendžiant iš kuriamos šių lėšų skirstymo tvarkos, pinigų nebus daug: numatoma skirti iki 5 000 eurų vienam kilometrui kelio remonto. Už tokius pinigus vargiai galima tik užstumdyti sunkiasvorės miško technikos išmaurotas provėžas. Apie kelio remontą atstatant žvyro dangą ir kalbos negali būti, nes tokių darbų kaina – 5–10 kartų didesnė. Miškų urėdijos, organizuodamos šiuos darbus, savo turimų mažųjų žvyro ar smėlio karjerų juk negalės naudoti, o pirkti šias iškasenas – nepigu.

Ir apskritai: miškų urėdijoms kraunama dar viena visuomeninio intereso funkcija. Šįkart – valstybės surinkto mokesčio įsisavinimas. Ar tai ne dividendai valstybei už miškų urėdijai valdyti patikėtus miškus?

Beje, šis mokestis – naujiena tik privačių miškų savininkams. Miškų urėdijos panašius mokesčius moka jau daug metų.

Kiek sklandžiai vyksta biokuro tiekimas katilinėms?

Benjaminas SAKALAUSKAS:

Rokiškio miesto ir keturių seniūnijų katilinės jau yra visiškai perėjusios prie šilumos gamybos biokuru. Problema yra ta, kad pirmieji statyti katilai dažniausiai gali kūrenti tik stambios frakcijos biokuro skiedras, gaminamas iš malkinės medienos.

Suaktyvėjus biokuro rinkai, vykdydami Generalinės miškų urėdijos nustatytas biokuro žaliavos ruošimo užduotis, ženklų kiekį biokuro ruošiame iš miško kirtimo atliekų, smulkių medelių, šakų. Rinka šiai žaliavai – naujo tipo didžiųjų miestų katilinės. Deja, esame toli nuo jų. Todėl skiedrų tiekėjai Vilniui ar Kaunui Rokiškiu paprastai nesidomi – per dideli logistikos kaštai. O ir biokuro poreikis, matyt, mažokas, tai lėmė neįprastai šiltos pastarosios dvi žiemos.

Energijos išteklių biržoje BALPOOL dalyvaujame intensyviai, kiekvieną savaitę. Bet vis dar su šia produkcija nesame konkurencingi.

Kaip galima būtų vertinti urėdijų ekonominius rodiklius ir indėlį į valstybės biudžetą?

Benjaminas SAKALAUSKAS:

Už praėjusius metus Rokiškio miškų urėdija sumokėjo 50,1 proc. mokesčių nuo visų pajamų – rekordas nuo pat 2011 metų. Mokesčiai valstybei sudaro 52,5 proc. visų išlaidų. Žinoma, miškų urėdijos, kaip valstybės įmonės, pirmaeilis uždavinys yra susimokėti mokesčius ir dividendus valstybei už patikėtą valdyti turtą. Bet tai sutrikdo urėdijos veiklą, jos investicinius planus, privalomųjų darbų planavimą ir vykdymą. Mokesčiai yra didžiausi Europoje.

Susimąstykime apie įmonės pelno nusavinimo pasekmes. Pirma, tai paralyžiuoja  urėdijos ekonominį ritmą,  urėdija praranda investicines perspektyvas, negali kaupti lėšų įrengimams modernizuoti ir įsigyti, naujoms technologijoms įdiegti,  miškų priežiūros įrengimams modernizuoti, stabdomas naujų technologijų pritaikymas. Antra, įmonės praranda motyvaciją, racionalus ūkininkavimas ir taupymas netenka prasmės, verčiama didinti sąnaudas. Trečia, pamiršta, kad miškų urėdijos konkuruoja su privačių miškų sektoriumi, pelno nusavinimas paprasčiausiai iškraipo konkurencinę aplinką. Kas gali paneigti, kad šitaip per 4–5 metus siekiama dar labiau nustekenti miškų urėdijas, o vėliau rodyti  į  jas pirštu? Girdi, dirba neefektyviai.

Privačios miškų ruošos įmonės, įsigydamos medienvežes, miško kirtimo techniką, įveisdamos naujus miškus, gaudavo ES finansinę paramą, kuri padengia žymią dalį  įsigijimo išlaidų. Tuo tarpu miškų urėdijos ne tik negali pretenduoti į ES paramą šiai plėtrai, bet dar ir nusavinamas jų pelnas. Ar galima tokiu atveju kalbėti apie vienodas konkurencijos sąlygas?

Miškininkams gerai žinoma garsi, gyvenimo ir praktikos daug kartų patikrinta XIX amžiaus žymaus miškininko K. Tiurnerio ištarta frazė: ,,Geras miškas pats savaime neauga“. Miško atkūrimas ir priežiūra pirmaisiais metais ir net dešimtmečiais reikalauja daug sąnaudų, negaunant jokios apčiuopiamos naudos.

Miško įveisimo prasme naujuoju Europos paramos etapu miškų urėdijos kažkodėl liko „užmirštos“. Nors ši priemonė urėdijoms (bent jau kol kas) yra remiama iš valstybės biudžeto Bendrųjų miškų ūkio reikmių programos, kompensuoti tinkamomis išlaidomis pripažįstamos tik dirvos paruošimo, miško sodmenų ir sodinimo darbų išlaidos. O juk gaunama apleista žemė, kurioje dar kita tiek kainuoja želdavietės paruošiamieji darbai: menkaverčių krūmų iškirtimas, jų pašalinimas, želdavietės apdorojimas chemikalais stabdant buvusių karklynų suvešėjimą iš naujo.

Miškų urėdija, vykdydama Vyriausybės įpareigojimą registruoti patikėjimo teise valdomus valstybinės reikšmės miškus Nekilnojamojo turto registre, šiam procesui jau panaudojo 1,38 mln. litų. Argi valstybinių miškų ploto didinimas, našesnių medynų auginimas nėra grąža valstybei investicijų forma? Juk šiandien pasodintą mišką kirs tik mūsų anūkai.

Kokį Lietuvos urėdijų tinklą galėtumėte vadinti optimaliu?

Benjaminas SAKALAUSKAS:

Manau, kad į šį klausimą šių metų pirmosios sesijos metu atsakė Lietuvos Respublikos Seimas.

Šiuo metu suaktyvėjęs susidomėjimas šalies medelynais. Ką manote apie jų galimybes, ateitį?

Julius ADAMONIS:

Apie miškų urėdijų medelynus galima pasakyti taip: „Čia prasideda miškas“. LR Vyriausybės patvirtintoje Nacionalinėje miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 metų programoje aiškiai apibrėžta vizija iki 2020 metų pasiekti 70 proc. spygliuočių medžių ir 30 proc. lapuočių medžių rūšių miško sodmenų išauginimą iš miško sėklinėse plantacijose surinktų sėklų.

Miško sėklinės plantacijos – tai mūsų „sodai“, kuriuose sėklas brandina suskiepyti įvairių klonų, susodintų pagal moksliškai pagrįstas schemas, našiausių Lietuvos medžių ir medynų palikuonys. Šia iš tokių sėklų išauginta selekciškai vertinga miško dauginamąja medžiaga miškus atkuria ir įveisia ne tik valstybinių miškų valdytojai, bet ir privačių miškų savininkai.

Kitas aktualus klausimas – miško medelynų modernizavimas, šių aukštos kokybės sėklų efektyvus naudojimas didinant sodmenų išauginimo išeigą, nenašaus rankų darbo ir sodmenų išauginimo savikainos mažinimas. Pasaulis, o ir artimiausi kaimynai – latviai, lenkai – šioje srityje nužengė tolokai: išplėtota konteinerinė miško sodmenų auginimo technologija iš esmės atsako į daugelį keliamų uždavinių. Į specialų substratą po vieną susėtos sėklytės sudygsta beveik visos, nebereikalingi alinantys ravėjimo darbai, reguliuojamas mikroklimatas šiltnamiuose leidžia per sezoną išauginti bent du vienmetukų derlius, maksimali darbų mechanizacija. Tačiau tai technologijos, reikalaujančios didžiulių investicijų.

Maži 10–15 ha ploto daigynėliai šių milijoninių investicijų ekonomiškai neatlaikytų. Kita vertus, jeigu reikėtų pusę milijono ir daugiau sodmenų parsigabenti iš kito Lietuvos pakraščio, perkančiajai miškų urėdijai – ne pati geriausia išeitis. Juk urmu parsivežtus sodmenis kažkur reikėtų laikyti iki pasodinimo, saugoti, kad neišdžiūtų. Nebūtų patenkinti nė smulkieji miško savininkai, kurių poreikis –po vieną kitą tūkstantį medelių. Todėl ir inicijuota medelynų apžiūra, leidžianti įvertinti turimą  jų potencialą, išplėtotą mokslinę-techninę pažangą ir galimai padėti apsispręsti, kuria linkme eiti.

Rokiškio miškų urėdijoje sodmenys miškams atkurti ir įveisti užauginami valstybiniame Rokiškio miškų urėdijos miško medelyne, įsikūrusiame Miegonių kaime. Tai vienas didžiausių šalyje miško medelynų, užimantis daugiau kaip 80 ha plotą.

Medelyno istorija skaičiuojama nuo 1959 m. Tų metų pavasarį jau buvo paruošta 11 ha žemės sėjinukų ir sodinukų auginimui. Medelyne metai iš metų stengtasi pagausinti dekoratyvinių medžių ir krūmų rūšių asortimentą, daug dėmesio buvo skiriama lapuočių heisterių auginimui. Nuo 1967 m. Rokiškio medelyne pradėti auginti eglių pikirantai.

Sovietmečiu, iki 1972 m., keturiuose buvusio Rokiškio bandomojo gamybinio susivienijimo miškų ūkiuose (dabartinės Rokiškio, Anykščių, Kupiškio, Zarasų miškų urėdijose) buvo 32 laikini ir 4 pastovūs daigynai. Juose kasmet buvo sėjama apie 7,5 ha daigynų. Mažuose daigynuose apie 90 proc. darbų  buvo atliekama rankomis. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas sodinamosios medžiagos išauginimui miškui atkurti. Tuo pačiu, siekiant maksimaliai mechanizuoti darbo procesus ir racionaliai išnaudoti techniką, daigynai ir medelynai buvo stambinami. Jau 1974 m. buvo panaikinti trys dekoratyvinių krūmų medelynai Kupiškio, Anykščių ir Zarasų miškų ūkiuose. Likviduota ir daugybė smulkiųjų daigynėlių įvairiose girininkijose.

1995 metais pagal Vyriausybės patvirtintą medelynų modernizavimo programą modernizuotas miškų urėdijos medelynas dabar augina sodmenis ne tik urėdijos valdomų valstybinių miškų atkūrimui ir naujų miškų veisimui žemės ūkiui vystyti nepalankiose žemėse. Miško ir dekoratyviniais sodmenimis aprūpina ne vien rajono gyventojus ir miško savininkus, bet ir kitas miškų urėdijas.

Šiais metais beveik pusantro šimto miško savininkų ir įmonių planuojame parduoti daugiau kaip 700 tūkstančių vnt. eglių, pušų, beržų, juodalksnių miškui sodinti ir dekoratyvinių medelių privačioms sodyboms, įstaigų teritorijoms papuošti.

Kokybiškiems sodinukams išauginti reikia tam tikrų reprodukcinių savybių sėklų. Rokiškio miškų urėdijoje  –  gera sėklinė bazė: paprastųjų  pušų sėklas brandina 10,3 ha ploto pušies sėklinė plantacija. Ji įveista iš visos Lietuvos geriausių medžių palikuonių.

Po ilgoko nederliaus metų periodo  pernai gausų eglių sėklų derlių rinkome iš 14,7 ha ploto eglės sėklinės plantacijos. Surinkta daugiau kaip 10 tonų kankorėžių, iš kurių ,,prikūlėme“ per 300 kg eglių sėklų. Jų turėtų užtekti bent 7–8 metams pačios urėdijos medelyno poreikiams, taip pat pardavimui kitiems medelynams. Pernai pirmąjį juodalksnių derlių rinkome 2006 metais miškų urėdijos įveistoje juodalksnių sėklinėje plantacijoje.

Esame užtikrinti: Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Nacionalinę miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 metų programą, skirtą didinti sodmenų išauginimo iš medžių sėklinių plantacijų sėklų kiekiui, tikrai įvykdysime.

2006 m. medelyne įrengta stacionari laistymo sistema, kuria  galima palieti 56 proc. miško sodmenų auginamo ploto. Medelyno teritorijoje yra dendrariumas, kuriame renkamos dekoratyvinių augalų sėklos, jų sukaupta apie 100 rūšių. Pavasario ir rudens drėgmės pertekliui pašalinti kiekvienas medelyno kvartalas nusausintas uždaru drenažu. Deja, ima ryškėti, kad daugiau kaip 40 metų tarnavęs šis hidrotechninis įrenginys ima nevisiškai atlikti savo funkcijas. Todėl 2014 metais į šio drenažo remontą teko investuoti per 100 tūkst. litų. Medelyno teritoriją nuo kiškių ir stirnų saugo 2 m aukščio vielos tinklo tvora, įrengta kieta kelio danga.

Medelynas yra vientisame plote. Tarp kvartalų paliktos 12–14 m pločio apsauginės miško juostos, kuriose auga eglės, pušys, beržai. Rytų– vakarų krypties medžių juostos saulėtomis dienomis apsaugo pasėlius nuo kaitros ir vyraujančių vėjų, palaiko pastovesnę oro ir dirvos drėgmę ir temperatūrą. Iškasti sodmenys laikomi  šaldytuve, šalia jo įrengta rūšiavimo patalpa. Kaip alternatyvą kompostui medelynas naudoja AB „Rokiškio sūris“ gamybos metu ruošiamą dumblą, kurį pilame ant pūdymų.

Lietuvos miškingumo vizija – kokia ji Jūsų akimis?

Julius ADAMONIS:

Pasikartosiu minėdamas LR Vyriausybės patvirtintą Nacionalinę miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 metų programą. Joje įtvirtinta nuostata iki 2020 metų Lietuvos miškingumą padidinti bent 1 procentu: nuo 33,2 proc. 2011 metais iki 34,2 proc. 2020 metais, įveisiant 30 000 ha naujų miškų žemės ūkiui plėtoti netinkamose žemėse.

VĮ Rokiškio miškų urėdija turi gerą potencialą didinti šalies miškingumą. Šiuo metu Rokiškio rajono miškingumas siekia 28,1 proc. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 metų gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1531 „Dėl Panevėžio apskrities teritorijos bendrojo (generalinio) plano patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 148-7599) patvirtintame Panevėžio apskrities teritorijos bendrajame (generaliniame) plane numatyta Rokiškio rajono miškingumą – iki 2017 metų padidinti iki 31,8 proc., apsodinant mišku 3,9 tūkst. ha apleistų žemių. Plane nurodyta, kad dar apie 2,9 tūkst. ha apleistų žemių transformuosis į natūralias miško naudmenas.

Nuo 2003 metų miškų urėdija iš laisvo valstybinės žemės fondo perėmė ir apželdė per 700 ha apleistos žemės. Teisinio registravimo stadijoje Nekilnojamojo turto registre  – dar apie 500 ha netrukus sužaliuos naujais miškais. Deja, jau treti metai miškų urėdijai tokios žemės gauti jau nepavyksta: Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo metu, pagal jų rengimo taisykles, miškų urėdija, kaip valstybės įmonė, žemės sklypus renkasi paskutinė, kas lieka nuo vis intensyvėjančio žemės ūkio, besiveržiančio panaudoti bet kokią žemę: pelkynus, smėlynus, krūmynus.

Ženkli miškingumo didinimo  programos įgyvendinimo dalis tenka ir privačių žemių savininkams. Šią priemonę privačių žemių savininkams dar numatyta remti ES Kaimo plėtros programoje. Valstybės įmonės miškų urėdijos, deja, tokios galimybės artimiausius septynerius metus jau nebeturės.

Kaip vertinate privačių miškų situaciją?

Julius ADAMONIS:

Tenka apgailestauti, kad iki šiol Rokiškio rajone dar tebėra per 6 000 ha rezervuotų privatizavimui miškų. O tai reiškia, kad šie miškai neduoda valstybei jokios naudos. Pretendentų atkurti privačią nuosavybę juose paprastai jau nebėra, o miškų urėdija pagal nustatytą tvarką šiuose miškuose turi teisę tik kontroliuoti jų sanitarinę būklę ir vykdyti jų valstybinę apsaugą. Perbrendę griūnantys lapuočių medynai galėtų papildyti Lietuvos rinką biokuru, duoti valstybei dividendus už juose pagaminamą žaliavinę medieną, būtų kuriamos naujos darbo vietos, o pūvančių medynų medynų vietoje augtų nauji miškai ateities kartoms.

Galioja protokoliniai LR Vyriausybės pasitarimų nutarimai, Generalinės miškų urėdijos pavedimai miškų urėdijoms perimti ir priskirti valstybinės reikšmės miškams miškus, besiribojančius su urėdijų valdomais valstybinės reikšmės miškais ir kitus patogius administruoti likusius rezervuotus privatizavimui miškus.

Per tūkstantį tokių miškų, bendradarbiaujant su Nacionalinės žemės tarnybos rajono skyriumi, pavyko pradėti perdavimo procedūras. Dar apie 1,5–2 tūkst. ha patogių administruoti, didesnio ploto tokių miškų galėtume perimti. Deja, kol kas esame atskirų valstybės žinybų nesusitarimo įkaitai. Kodėl stringa bendros valstybės vizijos šiuo klausimu?

Viešojoje erdvėje sklando nuomonė, kad Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacijos (EBPO) išvados yra tendencingai interpretuojamos. Jau daugiau nei  prieš metus interesų grupuotės Lietuvoje labai stengėsi,  kad šios išvados, kuriomis siekiama destrukcijos miškų sistemoje, atsirastų pas ekspertus. Teigiama, kad reikia naikinti be reikalo atsikartojančias administracines funkcijas. Ar nemanote, kad siekiant užsakytų tikslų, ekspertus norėjo suklaidinti arba jiems pateikė tendencingą informaciją?

Benjaminas SAKALAUSKAS:

Noriu informuoti, kad dėl vienos įmonės steigimo Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) yra pateikusi išvadas. Vienos įmonės sukūrimas gerokai padidina korupcijos riziką. Kaip teigia EBPO ekspertai, Lietuvoje didžiausia problema yra korupcijos mastai, o ne eskaluojamas urėdijų ,,reorganizavimas“. Todėl pirmiausia reikalaujama mažinti korupcijos mastą. O valdymo efektyvumas ir skaidrumas įgyvendinamas geriau, kai yra 42 įmonės.

Medienos produkcijos pardavimas per vieną įmonę sukurtų monopolį. Kadangi pardavimai siektų  60 procentų visos parduodamos medienos, tai neigiamai paveiktų medienos rinkos skaidrumą.

Efektyvus miško išteklių panaudojimas per 15 metų pagal aiškius kriterijus yra įvertintas 2012 metų Jeilio universiteto (JAV) ataskaitoje, kurioje Lietuva pripažinta geriausiai pasaulyje tvarkanti miškus iš 132 valstybių. Vėlesnės miškų vertinimo kombinacijos turėjo jau kitų tikslų.

Be to, mokslininkų parengtoje apžvalgoje „Miškų urėdijų veiklos efektyvumo įvertinimo alternatyvų tyrimai “ (2012 m.),  panaudojus  Aleksandro Stulginskio universiteto, LAMMC Miškų instituto filialo ir prof. akademiko A. Buračo vadovaujamos grupės miškų urėdijų veiklos efektyvumo mokslo tiriamųjų darbų medžiagą, kapitalo grąža vertinama kaip didžiausia Europoje.

Mokesčiai, mokami iš valstybinio miškų sektoriaus į valstybės biudžetą,  yra didžiausi Europos Sąjungoje: jie nuo 1995 iki  2011 m. padidėjo net 16 kartų.

LR Vyriausybės programoje yra numatyta įgyvendinti regioninę politiką, kuria siekiama sumažinti didelius socialinius ir ekonominius skirtumus tarp miestų ir kaimo. Ar miškų urėdijų naikinimas neprieštarauja šiai Vyriausybės programai? Lenkijoje miškų sektorius valdomas analogiškai, kaip Lietuvoje. Lenkija daug metų yra EBPO narė. Gal Lenkijos politikai nedarė dirbtinių kliūčių miškininkų normaliai veiklai ir neklaidino ekspertų?

Benjaminas SAKALAUSKAS:

Regioninė politika  – darbo vietų išlaikymas regionuose, taip pat ir 42 miškų urėdijose. Vienos įmonės steigimas gerokai padidintų darbo vietų skaičių didmiesčiuose ir smarkiai sumažintų regionuose. Regioninė politika turi būti vykdoma ne lozungais, o konkrečiais veiksmais. Lietuva  jau pirmauja savižudybių, prekybos žmonėmis ir kitomis neigiamomis tendencijomis. Iš Lietuvos emigravo daugiau gyventojų nei buvo ištremta per trėmimus. Likvidavus 42 urėdijas, mūsų valstybę gali palikti dar per tūkstantį gyventojų.

Valstybinių miškų sistema nuolat ir nuosekliai buvo reorganizuojama daugiau nei 15 metų. Kaip reikalauja EBPO ekspertai, konsoliduotas valstybinių miškų valdymas yra Generalinėje miškų urėdijoje (GMU), kaip ir Lenkijoje. Kiek GMU turi tikslų ir noro konsoliduoti valdymą, tiek ir konsoliduoja. Jei Miškų departamentas mato reikalą labiau konsoliduoti valdymą per Generalinę miškų urėdiją, turėtų teikti pasiūlymus teisės aktams tobulinti.

Viešojoje erdvėje sklando nuomonė, kad interesų grupės, tiksliai žinodamos, kad pajamos miškų urėdijose sumažėjo dėl daugiau kaip 20 procentų sumažėjusios medienos pardavimo kainos, 2016 m. sausio 19 d. Miškų ūkio konsultacinei tarybai pateiktose išvadose sąmoningai neigiamai vertina urėdijų veiklą („akivaizdžiai blogėjantys miškų urėdijos veiklos rezultatai“)  ir siūlo, kai „visas šalies valstybinių miškų ūkis veikia neefektyviai, spręsti dėl atitinkamo lygmens pertvarkymo“. Ar iš tiesų valstybinis miškų ūkis – nuostolingas ir neefektyviai veikiantis?

Benjaminas SAKALAUSKAS:

Finansinių klanų svajonių modelis skelbiamas kitoje citatoje: „(…)valstybinių miškų ūkinio valdymo modelis, kai šiuos miškus visos šalies mastu tvarko viena įmonė“.

Kelinti  metai eskaluojamas dirbtinai sukurptas nesamas medienos trūkumas. Sąmoningai kiršinami girininkijų ir miškų urėdijų administracijų darbuotojai, pateikiant iškreiptą ir tendencingą informaciją dėl darbuotojų mažinimo. Viskas sudėliota pagal standartinius viso buvusio turto Lietuvoje užgrobimo scenarijus ir modelius.