Carlo Morandotti, Italija, specialiai laikraščiui „ŠIANDIEN”Gintauto Kniukštos nuotraukos

Pirmą kartą Lietuvoje lankiausi daugiau nei prieš 10 metų. Iš karto supratau, kad tai šalis kupina perlų nepaliestos gamtos apsuptyje. Druskininkai – vienas iš jų.

Praleidau ten su šeima keletą nuostabių nelietuviškai šiltų saulėtu dienų. Miestas nedidelis, švarus, jaukus ir galintis patenkinti net išrankiausią skonį.

Rodos, nieko netrūksta: grynas oras, žaluma, vanduo, parkai, takai, pramogos, viskas puikiai organizuota, tvarkinga.. Ilgus pasivaikščiojimus lydi malonus pušų kvapas, gali vingiuoti dviračiu palei upę, irkluoti valtį ežere arba pasirinkti vandens pramogas moderniame SPA ar vienoje iš šiuolaikiškai, ištaigingai įrengtų sanatorijų.

Naujas Druskininkų traukos objektas – unikalus, į 45 metrų aukštį pakylėjantis Lynų kelias.

Kartą teko žiemą važiuoti pro šalį – tada sužavėjo užšalę vandens telkiniai. Be abejonės tai puiki vieta aktyviam poilsiui, atgaivai, atsinaujinimui.. Akį džiugina su meile puoselėjami gėlynai, šviesomis, spalvomis ir muzika šokantys fontanai, įspūdingos bažnyčios, grakščios senos medinės spalvingos vilos. Neįprastą atmosferą sukuria kai kurie gelžbetoniniai sovietinių laikų pastatai.

Teko lankytis ir vietiniame turguje. Atsimenu širšės sukiojosi aplink saldžius vasaros vaisius ir uogas, o mes pirkome dideles saldžias vyšnias. Tai buvo 2012 metų liepos vidurys, žmonės šeimomis šurmuliavo, bet be ypatingų spūsčių, viskas atrodė taip paprasta, ramu ir harmoninga.

Manau nereikia net minėti, kad tipiškais kvapais viliojo daugybė kavinių, restoranų – visada gera pasivaišinti lietuviškais naminiais patiekalais. Tik tas super super mineralinis vanduo tiesiai iš gelmių buvo labai jau neįprasto skonio…