Jūs esate
Pagrindinis > Interviu > Geriausi laikai – jau praeityje?

Geriausi laikai – jau praeityje?

Stasys Kropas
Stasys Kropas

Į ,,Verslo ir politikos“ klausimus atsako Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys KROPAS.

Gerbiamas prezidente, ne kartą esate sakęs, kad bankai nėra verslo gelbėtojai, nes „bankininkystė yra toks pat verslas kaip ir bet kuris kitas“. Politikai atitaria, kad bankai brangina paslaugas, silpnai kredituoja verslą, neatsižvelgia į ekonomikos sąstingį. Naujasis Lietuvos banko vadovas pareiškė, kad  turėtų būti sudaryta galimybė įmonėms skolintis iš įvairių subjektų, reikia išmokti verslą finansuoti  ne vien tik per bankų sektorių. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Mūsų asociacija tai skatina. Turime Finansų rinkų komitetą, kėlėme iniciatyvą, kad dalis tam tikrų įmonių akcijų, kurias galima parduoti, būtų parduoduodamos rinkoje. Tai padėtų pritraukti kapitalo. Šiuo metu mūsų finansų rinka yra ypač orientuota į bankininkystės sektorių – 95 proc. reikalingo kapitalo gaunama iš čia.

Tai nėra labai gerai įvairiais ekonominio ciklo laikotarpiais, kadangi kreditų pasiūla yra cikliška. Ekonomikos raidai naudingos ir kitos akcijų pritraukimo formos. Tačiau tai neįvyksta trumpalaikiu laikotarpiu. Tam, kad įmonės galėtų jas prisitraukti, leisti obligacijas ar kad būtų patrauklios akcijos, reikalinga įmonės istorija ir vardas. To labai trūksta.

Lietuvoje daugiausia yra mažų įmonių, todėl joms bene vienintelis kelias formuoti kapitalą yra kredito įstaigos. Pastaruoju metu kai kuriose šalyse atsiranda šešėlinė bankininkystė, kai verslo subjektai tiesiogiai skolina savo pinigus. Tačiau tai nėra oficialios finansų rinkos dalis.

2009 metais Jūs kalbėjote, su kokiomis problemomis gali susidurti bankai krizės laikotarpiu. Labiausiai akcentavote kapitalo nepakankamumą. Kaip šiandien vertinate bankų situaciją ir paskolų portfelį ir privačiam sektoriui, ir verslui?

Kapitalo pritraukimo problema išlieka. Kadangi pradedami įgyvendinti trečiojo Bazelio (Basel III) reikalavimai, reikalingi daug geresni kapitalo pakankamumo rodikliai. Visiems bankams teks papildomai stiprinti kapitalo bazę.

Kai kurie bankai jau šiuo metu atitinka šiuos reikalavimus, kai kuriems jo reikės papildomai pritraukti. Kada tuo pačiu metu visi Europos bankai turės pritraukti daugiau kaip 65 proc. pasaulio kapitalo, reikalingo bankininkystės sektoriui pagyvinti, konkurencija dėl kapitalo bus nemaža. Tai kelia susirūpinimą visų šalių bankų sektoriui.

Gerą kapitalo bazę turintys bankai krizę išgyveno geriau. Lietuvos banko nuopelnas yra tas, kad iš visų bankų, ir vietinių, ir užsienio, nuolat buvo reikalaujama stiprinti kapitalą. Krizę bankai išgyveno gana sėkmingai, be pagalbos iš šalies vyriaustybės. Europos Sąjungoje nedaug buvo šalių, kurioms nereikėjo Vyriausybės pagalbos.

Kredito portfelis gerokai susitraukė. Lietuvoje, sakyčiau, – netgi labiau negu Latvijoje ar Estijoje. Mano nuomone, tai susiję su bankininkystei nepalankia teisine aplinka. Latviai sugebėjo geriau susitvarkyti, kadangi turėjo bendrą programą su Tarptautiniu valiutos fondu – kreditoriai reikalavo sutvarkyti teisinę bazę, ir 2010 metų kovo mėnesį buvo priimti nauji bankroto įstatymai.

Iki šiol Lietuvoje išlikusios piktnaudžiavimo galimybės ir bankroto, ir restruktūrizavimo teisinėje aplinkoje. Todėl bankai buvo šiek tiek atsargesni. Tačiau labiausiai portfelio sumažėjimą lėmė sumenkusi kreditų paklausa. Finansiniai srautai įmonėse buvo labai neaiškūs ir neapibrėžti.

Šiuo metui bankai vėl labai smarkiai konkuruoja dėl klientų, dėl to aš nesu labai patenkintas. Bankai aktyviai ieško klientų, sumažino skolinimo kainas. Manau, kad kredito pasiūlos problemos nėra, klausimas liko dėl paklausos. Tikiuosi, kad šie metai visiems bus tolesnio ekonomikos atsigavimo metai.

Valdžia pakilo į kovą su šešėline ekonomika. Kiek, Jūsų duomenimis, šešėlyje yra grynųjų pinigų? Kaip vertinate tai, kad siūloma mažinti atsiskaitymus grynaisiais pinigais? Kai kurie politikai ir ekspertai pareiškė, kad tai galima vertinti kaip paramą bankams.

Negaliu neigti, kad bankams yra nenaudinga, kada didesnė dalis atsiskaitymų vyksta ne grynaisiais pinigais. Bankuose padidėja likvidumas, tuos pinigus galima nors trumpam investuoti ir uždirbti, tai leidžia sumažinti pinigų apyvartos kaštus.

Mano nuomone, ši iniciatyva yra teisinga, ji taip pat yra naudinga ir klientui, ir pačiai valstybei. Lietuvoje, palyginus su kaimyninėmis šalimis, grynųjų pinigų vartojimas yra neproporcingai didelis. Kredito kortelėmis Lietuvoje apmokama tik 20 proc. pirkinių, tuo tarpu Estijoje – 70 proc., Latvijoje – daugiau kaip 50 proc.

Mes neskaičiuojame grynų pinigų apyvartos kaštų. Visuomenei atrodo, kad tai nieko nekainuoja. Europos Komisija yra paskaičiavusi, kad mokėjimų kaštai sudaro 2–3 proc. nuo BVP, tai beveik tiek pat, kiek Europos Sąjungoje sudaro žemės ūkio sektorius. Grynuosius pinigus reikia spausdinti, garantuoti jų kokybę, atlikti ekspertizę, perskaičiuoti ir t.t.

Visa tai daro Lietuvos bankas, todėl visiems atrodo, kad tai nieko nekainuoja. Elektroninių mokėjimų kaštai yra 50 proc. pigesni. Juos plėtojant naudą galėtų gauti ir valstybė, ir klientai, ir bankai. Nematau argumentų, dėl ko bankai, gaudami daugiau pajamų, atsisakytų galimybės piginti paslaugas ir padaryti jas dar patrauklesnes. Šiuo metu bankai iš atsiskaitymų grynaisiais pinigais beveik neuždirba. Kuo mažiau naudojamasi elektronine sistema, į kurią yra daug investuota, tuo vieno pervedimo kaštai auga.

Vyriausybės iniciatyva, kaip sakiau,  yra teigiama, tačiau turi būti ir pasirinkimas klientui. Tikrai nėra argumentų, kodėl didelių sumų mokėjimai turi vykti grynaisiais pinigais, jeigu neturi kitokio tikslo – pavyzdžiui nuslėpti mokesčius ar nerodyti pajamų. Tačiaus bet koks ribojimas gali sukelti neigiamą reakciją, todėl reikėtų labiau naudoti šviečiamąją programą ir parodyti naudą vartotojams.

Man atrodo nelogiška, kad bankai konkuruodami tarpusavyje subsidijuoja nemokamą grynų pinigų išėmimą iš bankomatų. Tai irgi sudaro didelius kaštus – ir bankomatų aptarnavimo, ir apsaugos, ir inkasavimo, kuriuos reikia dengti kitų pajamų sąskaita.

Kiek grynųjų pinigų yra šešėlyje? Skaičių tikrai negaliu pasakyti, tačiau, manau, kad tai yra reikšminga dalis.

Buvo skelbta, kad apie 21 mlrd. Lt. Tai realu?

Yra įvairių skaičiavimų. Ši suma taip pat gali turėti pagrindo.

Lietuvos gyventojai labai greitai susigundė greitomis paskolomis. Kaip Jūs vertinate šio reiškinio plėtrą?

Asociacija vertina tai neigiamai. Tai yra akivaizdus žmonių stūmimas į bėdą. Dideli šių paskolų kaštai niekaip ekonomiškai nepaaiškinami. Šių paskolų ėmėjai nėra bankų paslaugų rinkos segmentas, tos greitųjų paskolų įmonės nėra mūsų konkurentai. Tačiau yra moralinės rizikos, nes žmonės įsivaizduoja, kad skolina bankai.

Estai jau prieš porą metų pajuto, kad tai yra didžiulė problema. Ji pasiekė ir mus. Mes kreipėmės į vartotojų teisių apsaugos tarnybą, atlikome tam tikrą vertinimą ir siūlėme kai kuriuos apribojimus. Jie įsigaliojojo tik nuo šių metų balandžio 1 dienos. Matysime, kokių rezultatų tai duos.

Mane nustebino toks greitas lietuvių pripratimas prie paskolų. Anksčiau vyravo nuostata, kad skolintis reikia labai atsargiai. Per pastaruosius keletą metų, įstojus į Europos Sąjungą, lūkesčiai buvo pernelyg optimistiški, lietuviai labai įniko į skolinimąsi, sumažėjo atsakomybės jausmas, kad skolą reikės grąžinti.

Tai neigiamas reiškinys. Krizė tapo lyg savotiškas signalas, kad ir bankams reikia griežčiau vertinti skolinimo galimybes, ir patiems žmonėms. Palyginus su Latvija ir Estija, Lietuvoje privatus sektorius mažiau prasiskolino negu viešasis sektorius. Taigi ir atsigavimo galimybės yra realesnės.

Ar, Jūsų nuomone, užtenka teisės aktų, reglamentuojančių bankininkystės veiklą? Prisiminkime „Sekundės“ banką ir jo veiklos pasekmes. Tada skėsčiota rankomis, kad nebuvo teisės aktų, kurie padėtų užkirsti kelią žmonių apgaudinėjimui. Ar dabar taip neatsitiks su greitaisiais kreditais?

Manau, kad mūsų teisinė bazė nėra palanki kreditorių ir skolininkų santykiams adekvačiai sureguliuoti. Nekalbant apie tai, kad bankroto įstatymas dar turi daug trūkumų. Įstatymo pakeitimo pasiūlymai dar tik bus svarstomi. Nemokumo koncepcija, apie kurią buvo kalbama jau prieš trejus metus, irgi dar nepradėta rengti. Šiuo metu kuriama darbo grupė nemokumo koncepcijai rengti.

Per pastaruosius dvejus metus Seime buvo užregistruotos devynios iniciatyvos, kurios galėtų padėti skolininkams negrąžinti pinigų ir nevykdyti įsipareigojimų kreditoriams. Kai supa tokia aplinka, investuotojai, taip pat skandiški bankai jau kitą dieną įvertina kiekvieną įregistruotą įstatymo projektą Seime, įžvelgdami galimą riziką verslui.

Dabartinis Seimas yra labai demokratiškas, įstatymų projektus gali registruoti visi, netgi tik populistinius. Tai kelia kreditoriams sukelia neigiamų emocijų, nes teisinę aplinką daro nestabilią ir neprognozuojamą.

Dažnai girdime, kad klientas bankui yra paskutinėje vietoje, kad stengiamasi nuo jo devynis kailius nulupti. Politikai priduria, kad palūkanos yra nežmoniškos, bankai nesuinteresuoti valstybės gerove. Kaip Jūs vertintumėte valdžios, klientų ir bankų santykius?

Krizės metu, atsiradus papildomai įtampai, klientams patekus į sudėtingas situacijas, visokių atvejų buvo. Klientai pasiskirstė į tris dalis: vieni nepatyrė problemų, kiti jų patyrė, tačiau labai aktyviai bendradarbiavo ir dirbo su bankais, ieškodami išeičių, treti bandė pasinaudoti situacija ir negrąžinti paskolų.

Susiformavo patarėjų ir teisininkų firmos, kurios ieškojo galimų kabliukų, naujų teisinės praktikos elementų. Buvo viešo ir aktyvaus kalbėjimo apie blogus bankų ir klientų santykius. Neneigiu, kad kai kuriose srityse, kai kuriuose filialuose vadovai nesugebėjo sukontroliuoti įtampos šaltinių tarp tam tikrų skyrių, galėjo būti ir neetiško elgesio, pasitaikyti ir klaidų.

Bankų asociacijoje svarstėme problemas, patys bankai ėmėsi įvairių veiksmų. Pavyzdžiui, buvo priimta  nuostata kiek įmanoma ilgiau neiškelti fizinių asmenų iš paskutinio būsto. Metus dvejus klientams atidedami mokėjimai, ieškoma įvairių būdų, kaip padėti klientams. Pasitarę su teisininkais parengėme geros bankų etikos kodeksą, kuris turėtų padėti sureguliuoti santykius su klientais.

Manau, kad galėtų atsirasti institucija, kuri padėtų spręsti ginčytinus klausimus, ypač – susijusius su smulkiu verslu. Tai galėtų būti ginčų sprendimo institucija, ji tarpininkautų sprendžiant tam tikrų finansinių institucijų ir vartotojų interesus.

Atsirastų galimybė atvirai tartis, diskutuoti. Skandinavų praktikoje yra naudojamas toks ginčų sprendimo mechanizmas. Vykdant finansų sektoriaus priežiūros reformą, šį klausimą reikėtų išspręsti. Tai trūkstamas segmentas, kurio nebuvimas padeda atsirasti nereikalingoms ir ne visiškai skaidrioms ir neobjektyvioms opinijoms.

Lietuvos bankų sistema 2010 m. baigė nuostolingai – patyrė beveik 272 mln. Lt nuostolį. Kaip vertinate Skandinavijos bankų politiką, kai pinigai, uždirbti Lietuvoje, išvežami iš šalies?

Labai daug pinigų buvo atvežta. Turtingos šalys kredituoja naudodamos savo santaupas. Per trejus prieškrizinius metus indėlių ir paskolų santykis labai smarkiai blogėjo. Indėlių pinigai sudarė mažiau kaip pusę suteiktų paskolų apimties. Tai reiškia, kad mes naudojome užsienio šalių sutaupytus pinigus kredituodami būstų statybas, vartojimą ir panašiai.

Praėję metai bankų sektoriui buvo stabilizavimosi po krizės metai. Dabar bankuose mūsų indėliai didėja, indėlių ir paskolų santykis tai pat gerėja. Tam tikra dalis paskolintų pinigų grįžo toms šalims, kurios buvo paskolinusios. Paskolų paklausa šiandien yra visiškai tenkinama. Jeigu yra moki paklausa paskoloms, pinigų atvežimo mastas gali vėl didėti.

Ar, Jūsų nuomone, Lietuvoje nėra per daug skandinaviškų bankų? Kiek bankų vienija Jūsų vadovaujama  asociacija?

Ne, ne per daug. Didžiąja dalimi Lietuvoje vyrauja skandinaviški bankai, tarp jų konkurencija yra gana didelė. Tai gali paaiškinti, kodėl mažos dabar teikiamų paslaugų kainos. Tačiau tai yra laikinas kainų pamažinimas, kuris ne visiškai atspindi verslo prisiimamą riziką. Be konkurencijos mūsų situacija būtų tik blogesnė.

Šiaurės ir Baltijos šalių regionas labiausiai Europos Sąjungoje integruota rinka. Lietuvą surado skandinavų žiniasklaidos, informacinių technologijų, baldų gamybos ir kitos kompanijos. Bankai – taip pat.

Mūsų asociacijos narių aktyvai sudaro beveik 99 proc. kredito įstaigų rinkos. Asociaciją sudaro vienuolika bankų – tai seniai Lietuvoje veikiantys ir  įsitvirtinę bankai. Reikšmingos įtakos Lietuvos finansų rinkoje darančių ne asociacijos narių nėra.

Valstybė savo įsiskolinusiems  piliečiams bando padėti, priimdama fizinių asmenų bankroto įstatymą. Kai kurios nuostatos yra diskutuotinos, tarkim, galimybė kreiptis į banką tiems, kurie įsiskolino dar prieš priimant įstatymą. Kaip bankai vertina šį projektą?

Mes manome, kad šis projektas – žalingas žingsnis. Suteikiant paskolas, niekas neįvertino nuostatos, kad asmuo galės bankrutuoti. Paskolos buvo suteikiamos pagal vienokias sąlygas, jas pakeitę atgaline data bankai ir kiti kreditoriai gali patirti nuostolių.

Sunku pasakyti, kokie jie bus. Šis žingsnis vėlgi suteikia netikrumo teisinei bazei. Bankininkystė yra su rizikos vertinimu susijęs verslas, todėl vėl bus susiduriama su papildoma rizika ir papildomu spaudimu paslaugų kainoms. Komerciniai bankai kalbasi su kiekvienu problemų patiriančiu klientu, formuoja atidėjinius blogoms paskoloms, tačiau daugiau nieko negali padaryti dėl atsakomybės prieš indėlininkus.

Kaip vertinate šiandieninę situaciją dėl būsto paskolų, palūkanų indėliams? Ar galima jau po truputį grįžti į ankstesnius laikus, kai buvo plačiai atvertos durys būsto paskoloms?

Būsto paskolą Lietuvoje turi maždaug kas dvyliktas namų ūkis. Dauguma jų išduota eurais.

Būsto paskoloms jau ir dabar sudarytos beveik prieškrizinės sąlygos. Jos yra pakankamai palankios, tik vertinimas – konservatyvesnis. Mokūs klientai būsto kreditų gali gauti pakankamai geromis sąlygomis.

Žmonės laiko bankuose indėlius, nors palūkanos nėra patrauklios. Galbūt lemia tai, kad nelabai turi alternatyvų. Didėjant infliacijai pasaulyje, artėjame prie etapo, kai euro palūkanų kreivės pradės kilti.

Dėl finansų krizės negalima kaltinti vien bankų, nes jie veikia tokioje teisinėje aplinkoje, kokia sukuriama. Kreditavimas dar negreitai grįš į buvusį lygį.

Valdžios planuose – progresinių mokesčių įvedimas. Kaip vertinate Lietuvos mokesčių sistemos stabilumą? Kaip jis prisideda prie bankininkystės plėtros?

Didžiausia problema yra mokesčių nepastovumas ir neapibrėžtumas. Aš manau, kad jei sistema yra stabili, prie jos galima vienaip ar kitaip prisitaikyti, pasirenkant vienokią ar kitokią formą. Viena didžiausių šios Vyriausybės klaidų yra ta, kad jie ryžosi keisti beveik visą mokesčių paketą. Turbūt nė vienoje šalyje nėra tiek diskutuojama apie mokesčius, kiek mūsų.

Ir verslui, ir namų ūkiui planuoti tai suteikia labai daug neapibrėžtumo ir nepasitenkinimo. Nors skaičiavimai ir vertinimai rodo, kad kumuliatyviniai mokesčiai nėra didesni negu kaimyninėse šalyse, tačiau yra labai didelis mokesčių iškraipymas ir galimybės jų nesumokėti. Tai iškreipia konkurencines sąlygas, mokantys tuos mokesčius atsiduria sunkioje moralinėje situacijoje.

Tai labai aktualu verslo pradžioje, kai įmonė tik įsteigta, pajamų dar nėra, o mokesčius jau reikia mokėti. Steigimo ir veiklos pradžioje sąlygos turėtų būti tikrai lengvesnės, nežlugdančios noro plėsti verslą.

Apie progresinius mokesčius mano nuomonė labai neigiama. Įvedus šiuos mokesčius, mano požiūriu, mokesčių surinkimas nepadidės, jis sumažės. Jau vien kalbėjimas apie šiuos mokesčius skatina verslą suabejoti, ar verta investuoti. Pasisamdyti darbo jėgą tuomet bus brangiau ir sudėtingiau. Tai labai jautrus klausimas.

Šiandien Lietuvoje mokesčiai jau yra progresiniai. Turėtų būti subalansuota mokesčių sistema. Pirmiausia, ką reikėtų padaryti, tai įvesti nekilnojamojo turto mokestį. Pajamos neturėtų būti proporcingai apmokesdinamos, kaip yra pasiūlyta dabar. Mokesčiai nuo penkiolikos procentų pakiltų iki keturiasdešimties. Tai dvidešimt penkiais procentais daugiau. Visi mūsų sektoriaus dalyviai dirba Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje. Toks apmokestinimas neabejotinai perkeltų mūsų darbo vietas į Latviją ar Estiją.

Tačiau nepamirškime, kad mes jau dvidešimt metų išgyvenome tokioje aplinkoje, kurioje turime labai aukštus socialinio draudimo mokesčius ir nėra jokios galimybės pačiam atskaityti didesnę dalį. Man teko dirbti Tarptautiniame valiutos fonde. Vietoje to, kad aš turėčiau mokėti socialinio draudimo mokesčius, man primokėdavo septynis procentus už tai, kad drausdavausi privačiame draudimo fonde. Mano amžiaus karta iš esmės jau yra praradusi galimybę turėti adekvačią pensiją, neturime nė galimybės jos užsidirbti ir patys.

Kaip vertinate komercinių bankų santykius su Lietuvos centriniu banku? Nesiskundžiate dėl bankų priežiūros? Dalis bankininkų prognozuoja, kad šiais metais Lietuvos bankai dirbs pelningai, tačiau abejoja, ar reikėjo tiek daug skirti atidėjiniams dėl blogų paskolų ankstesniais metais.

Manau, kad priežiūra buvo ir yra gera. Pavyko išgyventi krizę be problemų. Tai rodo, kad pamokos po 1996 m. krizės buvo išmoktos. Priežiūros kokybę liudija ir tarptautinių organizacijų vertinimai. Yra Pasaulio banko finansų sektoriaus įvertinimo programa, kuri atliekama periodiškai ir kuri konstatuoja, kad priežiūra – adekvati ir griežta. Bankai, suprasdami, kad griežti reikalavimai yra pačių naudai, nepatiria jokių problemų.

Ar, Jūsų nuomone, ekonomika jau pasiekė dugną, ar dar ne? Pokalbį baikime optimistiškesne gaidele: kada pradėsime gyventi geriau?

Nežinau, ar geriausi laikai pasaulyje nėra praeityje. Rizika pasaulyje tiktai didėja. Nepaisant to, kad ekonomikos atsigavimas yra reikšmingas, rizikų yra susikaupę ir atskiruose regionuose, ir pačioje Europos Sąjungoje.

Prognozuoti, kokie bus pavyzdžiui 2015 metai, yra gana sudėtinga, tuo labiau, kad finansų sektorius bus labai smarkiai paveiktas naujų reguliacinių ir mokestinių priemonių. Tai yra kapitalo pakankamumo, likvidumo reikalavimai, indėlių draudimo padidinimas, mokėjimų už galimą bankroto arba sistemos žlugimo riziką įvedimas, svarstomas bankų veiklos apmokestinimas, finansinių tarptautinių pervedimų apmokestinimas, planuojama įvęsti mokęsti už priežiūros sistemos funkcionavimą.

Lietuvos finansų sektoriaus reforma numato, kad kreditoriai iš dalies turės susimokėti už priežiūrą. Taigi paskubomis nusakiau aštuonias naujas mokėjimų ir mokesčių rūšis. Pigių pinigų era labai greitai baigsis, jeigu dar nesibaigė. Nuo 2013–2015 metų kreditas bus brangesnis. Tai, žinoma, mažins prieinamumą. Galbūt atsiras alternatyvių skolinimo priemonių, kurios bus mažiau reguliuojamos, ne taip smarkiai apmokestinamos.

***

„Nežinau, ar geriausi laikai pasaulyje nėra praeityje. Rizika pasaulyje tiktai didėja. Nepaisant to, kad ekonomikos atsigavimas yra reikšmingas, rizikų yra susikaupę ir atskiruose regionuose, ir pačioje Europos Sąjungoje“.

„Didžiausia problema yra mokesčių nepastovumas ir neapibrėžtumas. Viena didžiausių šios Vyriausybės klaidų yra ta, kad jie ryžosi keisti beveik visą mokesčių paketą. Turbūt nė vienoje šalyje nėra tiek diskutuojama apie mokesčius, kiek mūsų“.

„Mane nustebino toks greitas lietuvių pripratimas prie paskolų. Per pastaruosius keletą metų, įstojus į Europos Sąjungą, lūkesčiai buvo pernelyg optimistiški, lietuviai labai įniko į skolinimąsi“. 

Parašykite komentarą

Top