Gintautas KNIUKŠTA, sąjūdžio už Lietuvos pirmininkas

Rašytojo ir filosofo Arvydo Juozaičio rinkimų sąrašas patyrė visišką fiasco. Visi vienmandatininkai (tarp jų ir šių eilučių autorius) tiesiog buvo sumindžioti tradicinių partijų.

Visur – Gargžduose, Kelmėje, Kretingoje, Skuode, Panevėžyje, Utenoje, Radvilškyje – partija “Kartų solidarumo sąjunga – santalka Lietuvai” pralaimėjo triuškinančiai – ir visoje šalyje ji surinko tik 0,49 proc. rinkėjų balsų.

Gal išimtis tik Kėdainių kraštas (1,62 proc.), kur ryškų pėdsaką paliko šviesios atminties Tėvas Stanislovas. Jį ir Arvydą Juozaitį siejo nuoširdi draugystė, bet to, pastebima buvo ir kraštiečio D. Serafino agitacinė veikla.

Rinkimų naktį bandėme atsakyti, kodėl judėjimas “Lietuva yra čia” taip triuškinančiai ir skaudžiai pralaimėjo “Globalios Lietuvos” atstovams.

Mažas biudžetas, niekam tikęs partijos pavadinimas, labai vangi ir Lietuvos žmonių nesudominusi rinkimų agitacija?

Taip, šios priežastys taip pat lėmė skaudų pralaimėjimą, bet jis, ko gero, buvo užprogramuotas dar praėjusiais metais, kai ant vieno liepto neišsiteko du Atgimimo šaukliai: dr. Arvydas Juozaitis ir profesorius Vytautas Radžvilas.

Abu pasuko skirtingais keliais ir abiem jau tada buvo pasiųsta Lietuvos žmonių žinutė – vienas pralaimėjo Lietuvos prezidento, o kitas – Europos Parlamento rinkimus…

Vakar gavau Arvydo Juozaičio žinutę: “Gintautai, dabar jau aišku – tauta palieka mane rašytoju. Nemato manyje politiko, ir tai juk teisybė! Ir aš su DŽIAUGSMU tai priimu”.

Ar tai reiškia, kad Arvydas Juozaitis visiems laikams pasitraukia iš didžiosios politikos?

Kiek metų prireiks, kol atsiras naujas lyderis, kuris pateisins žmonių viltis, kad tautinės, patriotinės jėgos gali ir privalo susivienyti?

Atvirai pasakius, nežinau, bet aišku viena, kad šiandien pralaimėjo visa Lietuva. Visų pirma dėl kai kurių politikų ambicijų, jų asmeninių tikslų ir nenoro girdėti kitų nuomonę bei tartis.

Tartis dėl Lietuvos ateities.

Kuo šiandien, pavyzdžiui, Lietuvos žmonėms gali pasigirti prof. V. Radžvilas?

Itin didžiuliu pralaimėjimu I.Šimonytei vienmandatėje apygardoje, kur konservatorių lyderė surinko daugiau kaip 60 proc. rinkėjų balsų ir laimėjo jau pirmajame ture?

Ar tuo, kad nacionalinį susivienijimą pasirinko labai daug profesorių ir jis peržengė 2 proc. ribą?

Ar gali žmonės tikėti lyderiu, kuris skaldo, o ne vienija?

Kur šiandien atsidūrė garsusis kovotojas už teisingumą Naglis Puteikis?

Politikos paraštėse. Klaipėdiečiai ir jam padėkojo už darbą. Žmonės, matyt, įvertino ir jo pastangas vienyti politines jėgas.

Tiesą pasakius, tų bandymų vienyti centro ir tautines politines jėgas buvo ir prieš pat Seimo rinkimus. Rugpjūčio mėnesį vyko derybos, jose Centro partija – tautininkai bandė tartis su Arvydo Juozaičio komanda dėl bendro rinkimų sąrašo.

Arvydas Juozaitis pasiūlė pirmąjį dešimtuką: 1. Arvydas Juozaitis; 2. Juozas Imbrasas; 3. Naglis Puteikis; 4. Saulius Lapėnas; 5. Gintaras Songaila; 6. Kristupas Krivickas; 7. Povilas Gylys; 8. Dalius Serafinas; 9. Gintautas Kniukšta; 10. Sakalas Gorodeckis.

Naglis Puteikis pasiūlė savo dešimtuką ir derybos buvo baigtos jau po antrojo susitikimo.

O juk 2020 -ųjų Seimo rinkimai galėjo tapti tautos vienybės metais, jeigu Arvydas Juozaitis, Vytautas Radžvilas, Rimantas Dagys, Naglis Puteikis ir kiti mažų ar didesnių partijų lyderiai būtų susibūrę į vieningą sambūrį, į vieningą ir tvirtą kumštį.

Jeigu jie būtų kartu, šiandien, manau, mes neklaustume, kodėl Seimo rinkimus laimėjo tie, kurie atėmė iš žmonių sunkiu darbu uždirbtas pensijas, įrenginėjo pliažus istorinėse sostinėse aikštėse ar buvo nuteisti už vagystes iš valstybės biudžeto.

P.S. Dieną prieš rinkimus Karalgirio girioje buvau tarp tų, kurie sodino ąžuoliukų girią generolui Povilui Plechavičiui atminti.

Širdis džiaugėsi – kiek daug puikaus jaunimo sodino ąžuolus, ypatinga pagarba medžiui perduodama iš kartos į kartą.Tie, kurie šiandien jau išrinkti į Seimą, nežada grąžinti miškininkų į darbą ar uždrausti plynus kirtimus.

Vadinasi, ir pasikeitus valdžioms, sąjūdžio už Lietuvos miškus misija liks ta pati – išsaugoti miškus ateities kartoms, kovoti prieš girių naikinimą.

Ir žodžiu, ir mitingais.

Jeigu reikės, išeisime ginti savo teisų ir į mišką. Svarbiausi valstybės istorijos įvykiai rodo, kad miškas buvo ta vietą, kuri gynė mūsų tautą nuo sunaikinimo. 1863 metais Krekenavos miškuose prasidėjo kova prieš carinį genocidą.

Praėjo 160 metų ir vėl mes kalbame apie tautos genocidą.Tik šį kartą reikia gelbėtis nuo pačių mūsų rinktos valdžios – miljonas tautiečių jau paliko savo kraštą, pusę miljono kasdien galvoja kaip sudurti gala su galu.