Kodėl didžioji dalis girininkų yra fanatikai

Gintautas KNIUKŠTA

„Verslas ir politika“  kalbina Viduklės girininkijos girininką, Lietuvos miškininkų sąjungos prezidiumo narį, Girininkų bendruomenės tarybos pirmininką  Raimondą JUZIKĮ, prieš keletą metų apdovontą ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Pašnekovo pastebėjimu, didžioji dalis girininkų yra fanatikai. O Girininkų bendrija siekia dar daugiau bendrauti su visuomene.

Vakarinėje Lietuvos dalyje nuo neatmenamų laikų plyti Raseinių kraštas. Čia, kaip ir visoje Žemaitijoje, lygumose, ant kalvų ir jų papėdėse, tarpukalnių įdubose ir upių terasose ošia žaliaskariais, baltaliemeniais ir skėstašakiais medžiais pasidabinę miškai.

1919 metais Lietuvos valstybiniai miškai buvo padalyti į 16 administracinių vienetų, kurie pavadinti miškų urėdijomis. Tarp jų buvo ir Raseinių miškų urėdija.

1921 metais Raseinių miškų urėdiją sudarė 10 girininkijų: Šimkaičių, Šiluvos, Birbiliškės, Padubysio, Jurbarko, Kražių, Viduklės, Gruzdžių, Tytuvėnų ir Žagarinės. 1926 metais vyko pirmoji miškotvarka. Žemės ūkio ministerijos 1918–1938 metų metraštis nurodo, kad 1926 metais Raudondvario ir Raseinių miškų urėdijose sutvarkyta 58 297 ha miškų.

Šiuo metu valstybinės įmonės Raseinių miškų urėdijos kontroliuojamoje teritorijoje miškai sudaro 42 tūkstančius ha ir driekiasi Raseinių bei Jurbarko rajonuose. Urėdija turto patikėjimo teise valdo 19,5 tūkstančio ha miškų, dar 5,9 tūkstančio yra rezervuoti privatizavimui. Urėdijos miškai suskirstyti į 7 girininkijas: Birbiliškės, Padubysio, Paliepių, Pikčiūnų, Šimkaičių, Vadžgirio, Viduklės. Urėdijos miškams sodmenis užaugina Žaiginio medelynas.

Gerbiamas girininke, kai skambinau Jums tartis dėl pokalbio, sakėte, kad esate miške. Ką Jums reiškia miškas kaip žmogui, kaip  piliečiui, o ne kaip specialistui?

Labai sudėtinga pasakyti, nes esu smarkiai prisirišęs prie miško, todėl žmogiškąja prasme man sunku vertinti. Jau daugiau kaip 20 metų dirbu miškų žinyboje. Dažniausiai skauda, kai ko nors nepavyksta padaryti, ar kai kas nors klysta, o tu pakeisti nieko negali.

Sakoma, kad paprastai visą juodą darbą miške atlieka girininkas su savo komandomis. Kaip paaiškintume, kas yra girininkas?

Vaikams sakau, kad girininkas saugo mišką nuo netvarkos ir mašinų ūžimo. Tai labai gerai apibūdina senas tarybinis filmukas.

Be miškininko, be girininko visuomenė nelabai jau ir besuprantama. Taip aš manau. Daug bendrauju su mūsų visuomene, mane dažnai kviečia, rengiame akcijas ir  draugiškai gyvename.

Man daug tenka bendrauti ir su vaikais, jaunimu, esu tikras visuomenininkas. Dviejose mokyklose yra jaunųjų miško bičiulių grupės, kurias aš kuruoju. Miesto žmonės, jaunimas girininką dažniausiai įsivaizduoja apšepusį, su barzda, tylų.

Toks nuo seno yra įvaizdis. Šiandien girininkas yra viena iš visuomeninių ląstelių, visi girininkai išsilavinę, su iškalba, mėgsta bendrauti, dalyvauja bendruomenės renginiuose. Mes patys skatiname visuomenę rengti renginius miško tema – „Darom“, kalėdines akcijas ir kt.

Ar girininko darbas yra kuo nors specifinis, ar jį gali dirbti visi baigę Miškų fakultetą?

Galima dirbti bet kokį darbą, tik klausimas, kaip tu jį darai. Manau, nėra tokio darbo, kurio negalėtų žmogus dirbti, tik gali sektis arba nesisekti. Kartais juokauju, kad galėčiau būti ministru pirmininku, tik klausimas – ar gerai tą darbą atlikčiau?

Tačiau didžioji dalis mūsų girininkų yra fanatikai. Šis fanatizmas susietas su mišku, dėl jo gali atsisakyti savo laisvalaikio, kai kada ir šeimos. Jauni mūsų darbą mato iš šalies, jiems atrodo tai labai gražu. Tačiau atidžiau pažvelgę į girininko darbą, pamatysite, kad tai gana sudėtinga. Kiekviename darbe yra specifinių dalykų.

Tačiau tam, kad dirbtum girininku, reikia pašaukimo. Mes sutinkame jaunus žmones, jie ateina, pasižiūri, ir kai nueiname į mišką, pamato, kokius darbus dirbame, pasirodo, to nė neįsivaizdavo. Juk galima net medžius suskaičiuoti, nors žmonės juokauja, kad mes to padaryti negalime.

Kai įvertina visą mūsų darbą, euforija ir malonumas priblėsta. Aš didžiuojuosi būdamas girininkas ir manau, kad mes patys kuriame savo įvaizdį. Jei visuomenei rodome, kad mums yra gerai, dirbame ir nesiskundžiame, tai, matyt, iš tiesų yra gerai, taip ir turėtų būti.

Kaip sutikote žinią, kad Lietuvos miškai yra vieni geriausiai tvarkomų pasaulyje?

Ši naujiena man buvo labai džiugi. Gal kartais viduje ir pagalvoji, kad galbūt kažko nepadarome, tačiau bendrame Lietuvos kontekste dirbame ir darome daug. Didžioji dalis miškininkų dirbdami neskaičiuoja laiko, gal todėl ir valdžia mūsų nepamiršta.

Antai buvo Girininkų bendrijos tarybos posėdis A. Stulginskio universitete, dalyvavo žmonių ir iš Generalinės urėdijos. Generalinis urėdas elektroniniu paštu atsiuntė pasveikinimą, o dekanas net suorganizavo koncertėlį. Buvome maloniai nustebinti. Šis įvertinimas yra labai stiprus argumentas skeptikams įrodyti, kad mes tikrai daug darome. Jie negali taip dažnai ir nepagrįstai dergti mūsų atliekamą darbą.

Būkit atviras – kaip vertinate Raseinių urėdo darbą?

Mes tikrai susikalbame. Turbūt nerasime nė vieno pavaldinio, kuris savo vadą pavadintų nuostabiu ir idealiu. Urėdas yra galva, jis turi numatyti strategiją ir t. t. Jei sprendimai nepatinka, aš kartais sau leidžiu apie tai pasakyti, tačiau reikia suprasti ir kitą pusę. Savo nuomonę svarbu sugebėti pasakyti – tam, kad galima būtų rasti kompromisą.

Urėdijos susirinkimuose visuomet yra išklausoma mūsų nuomonė, nuogąstavimai, bandome ieškoti sprendimų. Dabar jau nebūna aklų nurodymų atlikti darbą, viskas  aptariama.

Kaip vertinate valdymo modelį? Ar ne per daug yra kontroliuojančių institucijų? Kaip žiūrite į permainas, kurios ateina iš Vilniaus?

Jau esame patyrę girininkai, vieni iš pirmųjų pradėjome kalbėti, kad reikėtų nusistatyti, kiek girininkas turėtų turėti ploto, kokios galėtų būti darbų apimtys. Mes bandėme apie tai kalbėti, dažniausiai buvo šneka apie revoliucijas, bandant suardyti sistemą ir kurti kitą, galvojant, kad ji pasiteisins.

Šiandieninės sistemos valdymo funkcijos yra atskirtos – Generalinė urėdija yra ūkinis vienetas, politinius sprendimus priima Miškų departamentas. Šis modelis gyvuoja ilgai ir, manau, pasiteisino. Mes sakome, kad geriau eiti evoliuciniu, o ne revoliuciniu keliu. Revoliucinių sprendimų efektas pasirodo po kelerių metų, tačiau kai norima grįžti atgal – nebeišeina. Buvo ketinama sustambinti urėdijas, esu dalyvavęs ne viename Girininkų bendrijos posėdyje. Jame tuometinis ministras A. Kundrotas bandė sužinoti mūsų nuomonę.

Mano požiūriu, viskas priklauso nuo to, kaip gyvena urėdija ir kaip sugeba save išsilaikyti. Jei mes sugebame tvarkyti miškus geriausiai  pasaulyje, tai manau, kad urėdijos puikiai su tuo susitvarko. Negalime sakyti, kad sistema tobula, tačiau ji veikia, ir kažką keisti, tuo labiau griauti, tikrai būtų neprotinga.

Ar Jums užtenka tiek Raseinių, tiek Generalinės urėdijos dėmesio ir rūpesčio? Gal kartais jaučiatės pamiršti? Kaip vertinate Generalinės urėdijos darbą? Ar visada Jus pasiekia jų sprendimų projektai? Galima sakyti, kad tai vienalytis organizmas – su visomis urėdijomis ir girininkijomis?

Kaip Girininkų bendrijos vadas, galiu pasakyti, kad anksčiau girininkai susirinkę pasibėdodavo, jog reikalingi tokie įstatymai, kuriuos būtų įmanoma įvykdyti, galbūt jie būdavo kuriami žmonių, kurie nelabai suprasdavo mūsų darbo specifiką miške. Tuomet galbūt ir urėdams dėl to papriekaištaudavome. Generalinė urėdija mūsų tikrai nepamiršta, jaučiame tvirtą jos paramą visais klausimais.

Kita vertus, visada laikausi nuostatos – jei nori, kad tave pastebėtų, privalai pats kažką daryti. Turime Girininkų bendriją, kviečiame susitikti Generalinės urėdijos atstovus, kviečiame ir patį generalinį urėdą, visų urėdijų vadovus. Mes bandome parodyti, jei mums kažkas netinka, jei, mūsų nuomone, reikia kažką pakeisti įstatymuose. Generalinė urėdija į mus žiūri labai geranoriškai, teigiamai, palankiai. Visada atsižvelgia į mūsų pasiūlymus, kai norima pakeisti teisinius dalykus, susirašinėjame, bendraujame.

Ar Girininkų bendrija yra vieninga?

Per pastaruosius kelerius metus esame parašę apie aštuonis pareiškimus dėl mūsų struktūros, kompleksinio ūkininkavimo išsaugojimo. Taip pat rašėme savo nuogąstavimus ir prašymus  aukščiausiu lygiu – Prezidentei D. Grybauskaitei, premjerui A.  Kubiliui, aplinkos ministrui. Prašėme atsižvelgti, nebeerzinti miškininkų dėl galimo struktūros keitimo.

Dėl vieningumo galiu ir taip pasakyti – yra dviejų tipų girininkai. Vienas tipas – dirbantys nuoširdžiai, tikri profesionalai, jiems išvažiuoti į miestą reikia kelių savaičių susiruošti. Yra ir kita, jaunesnė  karta, kuriai priskiriu ir save – labiau mėgstantys eiti į visuomenę, – kalbamės, kaip mes dirbame, kuo gyvename.

Pastaruosius trejus metus per Miškininko dieną pristatome visuomenei sistemą, miškininkus. Užpernai tai vyko Vilniuje, šiemet Ukmergėje. Miškininkų visuomenė yra uždara, mes norime ją truputį atverti, siekiame daugiau bendrauti.

Kiek pažįstu miškininkus, jie yra kuklūs, mandagūs, svajotojai, romantikai, tačiau skaitau profesoriaus Vasiliausko knygą – kiek purvo joje ant kolegų supilta… Kam to reikia?

Gerbiamą Vasiliauską pažįstu tikrai gerai, ne vieną kartą esame diskutavę, kalbėję. Mano nuomone, tokie jo pasisakymai – tam tikrų nuoskaudų išdava. Man sudėtinga komentuoti, tačiau tai nepatinka ir man. Jei yra neigiamų dalykų, reikėtų spręsti bendrai, o ne laukti, kad išspręstų kažkas už mus.

Kokios gi tos profesoriaus nuoskaudos?

Tai tam tikros ambicijos. Pripažinimo ir profesoriaus vardo iš jo niekas neatims, tačiau kai žmogus apie tave blogai šneka, norisi nuo jo atsitraukti.

Kokią matote valstybinių miškų ateitį?

Mokesčių našta pastaraisiais metais yra užkrauta labai didelė. Nežinau, kiek dar tokią naštą urėdijos pajėgs panešti. Aš esu ekonomistas, todėl suprantu, kad kai mokesčių našta tampa nepakeliama, gali griūti sistema. Kad taip nenutiktų, kalbamės labai dažnai. Sutinku, kad valstybei reikia pinigų, tačiau reikia rūpintis, kad ši sistema nesugriūtų.

Jei taip nutiktų, valstybė iš to tikrai nelaimėtų. Pati ekonomika ir urėdijų finansinis gyvenimas parodys, kaip viskas klostysis ir ar gali gyventi tokiomis sąlygomis. Kalbama, kad kai kurios urėdijos stambės, nes jų potencialas yra mažesnis, tačiau tai turėtų vykti evoliuciškai. Aš pradėjau dirbti girininkijoje, kurioje buvo 9 žmonės, o šiandien esame trise tokiame pat plote. Struktūriškai tikrai susimažinome. Labai svarbu, kad į miškus kai kurie verslininkai, politikai, pareigūnai nežiūrėtų kaip į pinigų maišą.

Ar šiuo metu miškininkai jaučia ekonominę krizę?

Manau, kad  miškininkai krizę įveikė, nes Generalinė urėdija labai greitai į ją sureagavo. Per trumpą laiką sumažinome išlaidas. Gal kai kurios darbų sritys sąlyginai nukentėjo, sumažėjo mūsų atlyginimai. Jie, beje, ir dabar nesiekia Lietuvos įmonių atlyginimo vidurkio.

Šiandien, manyčiau, Lietuvos urėdijos krizės nejaučia. Mes gyvename iš medienos pardavimų, o medieną dabar perka. Bent jau šiuo metu situacija yra visai normali.

Kaip keliais žodžiais pristatytumėte savo vadovaujamą  girininkiją?

Bendra prasme Raseinių  miškų urėdija nelabai skiriasi iš kitų. Mūsų miškai yra šlapesni, lapuočiai, gamybos sąlygos yra sudėtingesnės. Viduklės girininkijos teritorijoje inventorizuotas 243 ha miškų plotas, iš jų 51 proc. – valstybinės reikšmės.

Šiuo metu urėdijoje yra 29 rekreaciniai objektai. Jie išsidėstę visose girininkijose. Visi urėdijoje esantys rekreaciniai objektai buvo įrengti urėdijos jėgomis, tik projektavimui (Jūkainių pažintinis-rekreacinis takas) pasinaudota specialistų pagalba. Įrengimo darbai atlikti urėdijos darbuotojų ir jos nuolatinių rangovų pastangomis.

Veikia 3 pažintiniai takai: 2 Viduklės girininkijoje ir 1 Padubysio girininkijoje. Mūsų girininkija turi vieną labai gražų objektą – Jūkainių poilsiavietę, kuri garsėja rajone, labai mėgstama žmonių. Jūkainių geomorfologinis draustinis įsteigtas Žemaičių prieškalvėms būdingų apskalautų moreninių gūbrių sališkų liekanų apsaugai. Gamtiniu požiūriu vertingi išlikę seni ąžuolynai, užpelkėję upelių slėniai.

Jūkainių pažintinio-rekreacinio tako ilgis – 2,5 km, apie 650 m tako ilgio pritaikyta žmonėms su judėjimo negalia. Jūkainių pažintinis-rekreacinis takas įrengtas netoli Viduklės miestelio, tarp kelio iš Viduklės į Gylius ir Apusino upelio, atskirame keturių kvartalų miške, kuris dėl išraiškingo reljefo paskelbtas geomorfologiniu draustiniu.

Čia galima pakeliauti, pasidžiaugti gamta, paklajoti po nuostabaus grožio beržyną, pasigėrėti ąžuolais, kurie savo šakomis ošia didingos praeities šventgirės melodiją…

Taką puošia tautodailininkų pagamintos skulptūros, papildo reklaminiai bei informaciniai stendai, kuriuose pateikta daug informacijos apie šiame miške augančius medžius ir krūmus. Daug malonių akimirkų galima patirti nuo apžvalgos aikštelės žiūrint į tvenkinį, neišdildomą įspūdį paliks kelionė per žemapelkę.