Jūs esate
Pagrindinis > Interviu > Gyvūnų gerovė ir sveikata – sėkmingo verslo garantas

Gyvūnų gerovė ir sveikata – sėkmingo verslo garantas

Darius Remeika. VMVT nuotr.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus Dariaus Remeikos išskirtinis interviu laikraščiui ,,ŠIANDIEN“

Gerbiamas direktoriau, visuomenė jautriai reaguoja į viešumą iškylus gyvūnų gerovės pažeidimų faktams. Ko, Jūsų nuomone, labiausiai trūksta, kad savo augintinius prižiūrėtume geriau: teisės aktų, vieningos strategijos, bendro „gerosios praktikos“ susitarimo ar tiesiog mokymų.Ar tiesa, kad teisės aktai nustato tik minimalius reikalavimus?

Žinoma, labai džiugu, kad visuomenė nėraabejinga, nuoširdžiai ir atyviai veikia gyvūnų globėjai. Mes reaguojame į kiekvieną skundą.Ir dėl galimai žiauraus elgesio, ir dėl gyvūnų gerovės reikalavimų pažeidimo. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme apibrėžtos gyvūnų laikytojų pareigos apima prievoles gyvūnų laikytojams nuolat rūpintis gyvūnų gerove ir apsauga, užtikrinti, kad laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui, ir nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.

Be to, kiekvienas gyvūnas privalo būti laikomas ir prižiūrimas pagal gyvūno rūšį, amžių, fiziologiją ir elgseną atitinkančiomis sąlygomis, pagal gyvūnų laikymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, užtikrinant, kad nebūtų varžoma gyvūno judėjimo laisvė ir gyvūnui nebūtų keliamas nepatogumo jausmas, skausmas ar kančia. Kita vertus, jokie teisės aktai nepadės, jeigu mes patys būsime abejingi savo globotiniams.

Tarkime, įstatymas nedetalizuojašunų laikymo sąlygų, tačiau įgyvendindama šio įstatymo nuostatas Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba parengė tipinį gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašą, pagal kurį kiekvienos Savivaldybės administracija patvirtina gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse taisykles ir turi kontroliuoti, kaip jos įgyvendinamos.

Jokie teisės aktai nepadės, jeigu mes patys būsime abejingi savo globotiniams.

Pavyzdžiui, šiame tipiniame apraše nustatyta,kad šuo, kuris laikomas pririštas, neišeitų už žemės valdos, kurioje laikomas, ribos. Tai minimalus reikalavimas, bet šuns savininkas turėtų žinoti, kad jo augintinio gerovei to nepakanka. Kiekvienas gyvūnas turi individualius, jo prigimtį fiziologiją atitinkančius poreikius.

Pavyzdžiui, ar užtenka tik turėti nustatytą šuniui aptvarą 4 kv. m., jei jis papildomai nevedžiojamas? Juk šunys turėtų daug judėti, tokia jų fiziologija, tūkstančius metų jie išgyveno tik intensyviai judėdami, todėl toks formaliai išpildytas reikalavimas gali neturėti nieko bendra su gyvūno gera savijauta, su jo gerove.

Mes visada pasiruošę ištiesti pagalbos ranką, tačiau pirmiausia pats augintinio šeimininkas yra atsakingas už tai, kad gyvūnas būtų laikomas tinkamomis sąlygomis. Tam, žinoma, reikalingi ir mokymai, ir gerosios praktikos sklaida, ir rekomendacijos. Į švietėjišką veiklą dar labiau turėtų įsitraukti ir nevyriausybinės organizacijos, kurių veiklą aš vertinu ir skatinu.

Kokia Lietuvos padėtis gyvūnų gerovės atžvilgiu, jeigu ją lygintumėme su ES standartais ir kitų ES valstybių patirtimi?

Kiekviena šalis turi savo specifiką ir istorinę patirtį gyvūnų gerovės srityje. Vienose šalyse įstatymu yra uždrausta auginti kailinius
žvėrelius, kitos gina teisę organizuoti koridą. Ūkinių gyvūnų gerovės srityje taikomi vienodi reikalavimai, nes tuomet gyvulių
augintojai dirbtų ne vienodomis konkurencijos sąlygomis.

Mūsų tarnybos veiklą šioje srityje ne kartą vertino Europos Komisijos auditai, mes įgyvendinome visus ES standartus.  EK auditas gyvūnų gerovės reikalavimų įgyvendinimąvertina palankiai, trūkumų mūsų šalyje nenustatyta.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba yra pagrindinė kompetentinga institucija gyvūnų gerovės klausimų sprendime, tačiau ar visuomet jai suteikta pakankamai įgaliojimų? Kodėl kartais susiduriama su situacijomis, kuomet jūsų tarnybos inspektoriai atrodo lyg bejėgiai jas išspręsti.

Tai ne visa tiesa, nes politiką gyvūnų gerovės srityje vykdo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, o įgyvendina, ir savivaldybių
administracijos, ir VMVT, taip pat ir Aplinkos ministerija. Žinoma, kyla problemų, kai nustatome, jog gyvūno gyvybei gresia pavojus arba jo laikytojas piktybiškai neužtikrina tinkamų sąlygų, o mes negalime nedelsiat paimti gyvūną ar jį perduoti kitam žmogui.

Dažnai pareigūnų veiksmai yra skundžiami, o tuomet,  vietoj to, kad būtų sprendžiamos realios problemos, vyksta susirašinėjimas tarp
institucijų, atliekamos apklausos ir pan. Būna ir tokių atvejų, kai gyvūno laikytojas neįsileidžia pareigūnų, tuomet ruošiamas kreipimąsi į teismą, atliekamas patikrinimas. Kaip ir per pastaruosius keletą metų, taip ir dabar, daugiausia pranešimų gauname dėl galimo gyvūnų augintinių gerovėspažeidimų, tačiau daugiau pažeidimų vis tik nustatyta dėl ūkinių gyvūnų gerovės.

Asmenys dėl netinkamos gyvūnų priežiūros baudžiami įspėjimais, jiems skiriamos baudos pagal Lietuvos Respublikos
Administracinių teisės pažeidimo kodeksą.Tačiau formalūs reikalavimai ir realios situacijos vertinimas ne visuomet yra tapatūs.

Esu įsitikinęs, kad vertindami reikalavimuspatalpoms, įrangai ir pan., kartais neįvertiname, nepamatome paties gyvūno – kaip jis atrodo, kaip jaučiasi. Tai veterinarijos inspektoriaus kompetencijos ir etikos klausimas. Manau, kad dar turime daug ko pasimokyti iš kitų Europos Sąjungos valstybių, kurios gyvūnų gerovės klausimus sprendžia jau ne vieną dešimtmetį. Tokį prioritetą esu iškėlęs VMVT darbuotojams – mokytis patiems ir mokyti gyvūnų augintojus geriausių pavyzdžių ir praktikų.

Jau keletą metų nevyriausybinės organizacijos kelia idėją dėl privalomos gyvūnų augintinių registracijos, tačiau tokio
sprendimo priimti nesiryžtama. Kodėl? Kokias problemas padėtų spręsti privaloma augintinių registracija?

Privalomas ženklinimas ir registracija padėtų spręsti beglobių ir bešeimininkių gyvūnų problemas, kai gyvūnų atsikratoma tyčia, taip pat apkandžiojimo atveju, greičiau pavyktų nustatyti, ar gyvūnas buvo vakcinuotas nuo pasiutligės.

Reta lietuvių šeima neturi katino ar kito augintinio, bet palinkėčiau visiems, prieš įsigyjant naują draugą, gerai pagalvoti – kur
mes jį laikysime, kaip jį šersime, kas jį prižiūrės, kai būsime išvykę atostogauti ar sugalvosime nors trumpai padirbėti užsienyje. 

Ši nuostata buvo įtvirtinta Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme. Nuo 2016 metų buvo įvesta prievolė ženklinti ir registruoti gyvūnus augintinius, tačiau įstatymas buvo pakeistas ir šios nuostatos atsisakyta.

Dabar– privaloma ženklinti parduodamus, perduodamus augintinius ar išvežamus svetur. Bet dar kartą pasikartosiu, net ir esamoje teisinėje aplinkoje VMVT inspektoriai  turi veikti veiksmingiau. Privalome išnaudoti visas įmanomas priemones ir nepalikti kenčiančio gyvūno toliau kankintis, kol spręsime biurokratinius klausimus ir rinksime dokumentus.

Ar Lietuva išsiskiria iš kitų kraštų pagalaugintinių globą? Kokie būtų artimiausi tarnybos darbai, kaip sieksite spręsti visuomenininkų keliamas problemas, pagaliau kaip gerinti visuomenės supratimą sprendžiant gyvūnų gerovės skaudulius ir tuo pačiu ugdant sąmoningą verslą.

Visi norime, kad versle būtų mažiau reguliavimų, jie būtų paprastesni ir suprantamesni. Žinoma, kuo mažiau reikalavimų, tuo lengviau ūkininkui ar perdirbėjui.

Aišku, vartotojas turi būti apsaugotas. 2016 metais gauti 1306 pranešimai dėl gyvūnų (ūkinių, laukinių ir gyvūnų augintinių) galimo gerovės pažeidimų ar netinkamo laikymo savivaldybių gyvenamosiose teritorijose.

Deja, pranešimų skaičius praktiškai nepakito nuo 2015 metų, kai Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje bei jos teritoriniuose padaliniuose buvo gauti 1294 pranešimai apie gyvūnų gerovės ir sveikatingumo pažeidimus. Šiuo metu peržiūrime strategiją gyvūnų gerovės srityje.

Manau, kad svarbu ne tik atliktų tarnybos patikrinimų skaičius, bet ir rezultatai, taip pat ir visuomenės švietimas, įvairūs mokymai. Norėčiau, kad jau artimiausiu metu, pasitelkus gyvūnų augintojus, verslininkus, nevyriausybinių organizacijų atstovus, paruoštume geros praktikos vadovus, kuriuose būtų nustatytas išsamesnis, konkrečiai gyvūnų rūšiai pritaikytas gyvūnų gerovės standartas.

ES nustato tik pagrindinius reikalavimus, bet tam, kad atsirastų bendras požiūris į gyvūnų gerovės klausimus, kad būtų tinkamai už-tikrinta gyvūnų fiziologija, turime susitarti dėl bendrų aukštesnio lygmens gyvūnų gerovės reikalavimų taikymo. Kitas dalykas, kad visos Europos tautos neabejingos gyvūnams, ne išimtis – ir mūsų kraštas.

Reta lietuvių šeima neturi katino ar kito augintinio, bet palinkėčiau visiems, prieš įsigyjant naują draugą, gerai pagalvoti – kur
mes jį laikysime, kaip jį šersime, kas jį prižiūrės, kai būsime išvykę atostogauti ar sugalvosime nors trumpai padirbėti užsienyje.

Parengta pagal laikraštį ,,ŠIANDIEN“.

Parašykite komentarą

Top