Jūs esate
Pagrindinis > Interviu > Indijos išminties pamokos

Indijos išminties pamokos

Laimutė Janulienė.
Laimutė Janulienė.

Laimutė JANULIENĖ

Individualiosios įmonės ,,Atkulos projektai“ savininkė

Išminčius paklausė berniuko, sėdinčio pakrantėje: „Nejau tau užtems saulė, jeigu išvysi ją be Mokytojo?“ Berniukas nusišypsojo: „Saulė išliks saule, bet kai būnu šalia Mokytojo, man šviečia dvylika saulių“.     Agni joga

                                                                      

          Paviliojo piligriminė kelionė

 Verslas sekasi neblogai. Įmonė veikia stabiliai ir rentabiliai… Bet vadovė 10 metų – be atostogų. Išleki savaitei į sodybą, į Egiptą ar Turkiją… Lietuvoje niekur nuo darbo nepasislėpsi. Skambina, rašo laiškus, suranda ir viduryje miško.  Egipto ar Turkijos kurortuose (viskas įskaičiuota) labai gražu, bet savaitės – per akis. Pasimėgauji ramybe, egzotiškais peizažais, valgiais, prabanga. Visi rūpesčiai lieka  už viešbučio sienų.  Vėl grįžti į darbą ir namų rūpesčių verpetą.  Pasimečiau, nežinau nei kas esu, nei ko noriu, nei kaip gyvenu, nei dėl ko gyvenu… Paskendau kasdienybėje.

Pokyčiai mano gyvenime brendo lėtai ir nuosekliai. Pirmiausia pradėjau lankyti integralios jogos užsiėmimus, vėliau susižavėjau pranajama joga (vadinama sąmoningu kvėpavimu). Man pasisekė papulti pas meistriškumą pasiekusius jogos mokytojus. Žinoma, perskaičiau daug įvairių išmintingų knygų, kurios knygynuose paprastai sudėliotos į lentynas, pavadintas ,,Įdomioji psichologija“. Pamažu šiose knygose sudėti išminties krislai pasiekė mano protą.

Indijos įvaizdis susiformavo bežiūrint televizijos laidą „Travel“, tačiau važiuoti į tokią šalį nesinorėjo. Kelionė – labai brangi, kultūra – nepažįstama, bendravimas atrodė netgi pavojingas. Buvau įvairiose kelionėse: pažintinėse, poilsinėse, dalykinėse, teko skaityti paskaitas užsienio universitetuose, tačiau tokia ekstremali kelionė neviliojo. Ilgai negalėjau suprasti, kodėl jogą lankantys žmonės taip ilgisi Indijos. Juk viskas, ko mums reikia, yra šalia mūsų – gimtinėje.

Apie piligrimystę niekada negalvojau. Mano šeima nebuvo praktikuojantys katalikai, neturėjo tradicijos vykti į piligrimines keliones nei Lietuvoje, nei  tik į tolimas šalis. Tiesa, mano tėtis kažkada pakeliui į Stambulą pusdieniui buvo išlipęs Romoje ir aplankė pagrindinę katalikų šventovę – Šv. Petro Baziliką. Tai jam paliko neišdildomą įspūdį ir tuo jis didžiavosi visą likusį gyvenimą. Didžioji mūsų šeimos piligrimė buvo dukra. Vietovę Teize Prancūzijoje ji aplankė du kartus dar būdama moksleivė. Traukė ją ten ne dieviškumo paieškos, o nenumaldomas jauno žmogaus noras pamatyti pasaulį.

Anksčiau ar vėliau žmogaus gyvenime ateina laikas, kai savęs paklausi – kas aš esu, kokia yra mano gyvenmo prasmė? Atsakymo žmonės ieško įvairiais būdais ir įvairiose vietose. Vienas iš būdų yra piligrimystė.  Piligriminė kelionė – kelionė į save, savo dieviškojo ,,aš“ link. Lėktuvo bilieto kaina, viza, kultūrinė nežinia, kelionės nepatogumai, nežinomas maistas ir dar daugybė kitų nežinomų dalykų tampa antraeiliai, nesvarbūs. Pasistumdai savo nesibaigiančius darbus, nusiperki bilietą prieš du mėnesius, mėnesį lauki vizos ir ruošiesi kelionei. Į pirmąją kelionę geriau važiuoti su bendraminčiais ir mokytoju priekyje, o patyrę  vyksta vieni.

                Aštuonios dienos ašrame

Gautamos Gangos upės slėnis prie Haidahano.
Gautamos Gangos upės slėnis prie Haidakhano.

Pirmiausia turėjome nuvykti į ašramą Haidakhano kaime, kuris yra Himalajų priekalnėse (šiaurinė Indija, Haldvani apylinkės). Iš Delio iki Haldvani galima nuvažiuoti  ir traukiniu, bet mes vykome autobusiuku. Į Delį atskridome šeštą ryto, o į vietą atvykome devintą vakaro. Visą naktį skridome ir visą dieną važiavome. Pamatėme Indijos gyvenimą pro autobuso langą. Tiek žmonių, veiksmo, įvairovės miestų ir miestelių gatvėse niekur Europoje nepamatysi. Nors buvau pavargusi, bet negalėjau atitraukti akių nuo tokios spalvingos, turtingos ir tirštos gyvenimo upės, kuri tekėjo už lango.

Žmonės, gyvūnai, namai, nameliai ir lūšnos, pėsti ir važiuoti, dviračiai, įvairiausių formų rikšos, traktoriai, motociklai, sunkvežimiai… Važiavimo aparatai – nuo prabangių šiuolaikinių automobilių iki tokių senų, kad nesupranti, kaip jie apskritai dar juda. Niekas nestovi, viskas juda, pypia, dūzgia…. Visą naktį ta gyvenimo upė tekėjo, bangavo, šniokštė mano vaizduotėje ir sapnuose. Tik po savaitės buvimo Indijoje, kai pats tampi tos upės dalimi, suvoki, kokia ta gyvenimo upė yra nuostabi, pripildyta pagarbos viskam, kas gyva, ramybės, bendrumo, energijos.

Himalajų priekalnės. Kaimo vaikai.
Himalajų priekalnės. Kaimo vaikai.

Ašrame išaušo nuostabus rytas: švietė saulė, čiulbėjo paukščiai, apačioje šniokštė upė, aplink – kalnai. Jausmas – nuostabus. Vaizdas kaip iš atviruko.

Pirmąją dieną mus supažindino su ašramo taisyklėmis, dienotvarke, gyvenimo ypatumais. Gyvenimas ašrame – spartietiškas. Vanduo tik šaltas, bet ne ledinis. Kambariai nešildomi, todėl žiemos mėnesiais drėgni. Apklotų davė tiek, kiek prašėme. Trečią naktį aklimatizavomės, prisitaikėme, ir buvo šilta miegoti.

Dienotvarkė ašrame prasideda ketvirtą valandą ryto. Iki penktos valandos reikia nusiprausti, apsirengti apeiginiais rūbais ir ateiti iki šio ašramo įkūrėjo ir šventojo namelio, kuriame ant kaktos specialiais dažais nupiešiamas  čandanas (Shivos ženklas). Prie kiemo vartelių paliekame batus, o į namelį įeinama tik basomis ir su apeiginiais rūbais. Rytai būdavo šalti, bet gerbėme ašramo taisykles ir stovėdavome basi, nusivilkę striukes. Po penkių penkiolika prasidėdavo ugnies ceremonija Maha Shakti Dhuni (ugnies šventykloje). Iki šventyklos turėjome nusileisti 108 laiptelius žemyn, pereiti sodą, prie laiptelių palikti batus ir kojines, švęstu vandeniu nusiplauti rankas ir praskalauti burną. Taip apsivalę galėjome įeiti į šventyklą.

Prieš peržengiant slenkstį nusilenkiama šventai ugniai paliečiant kakta slenkstį. Sėdama ant kilimėlių, patiestų tiesiai ant akmeninių grindų. Ceremonija trunka valandą ar pusantros. Per tą laiką išaušta rytas. Baigus giesmes, nusilenkiama šventai ugniai ir lipama 108 laipteliais į viršų, į pagrindinę šventyklą, kurioje  jau būna prasidėjusi rytinių giesmių ceremonija.

Pagrindinėje šventykloje prieš pradedant giedoti taip pat žemai lenkiamasi svarbiausiam ašramo šventojo sostui, pagerbiami kiti šventieji, kurių paveikslai iškabinti ant sienų.  Po to einama į savo kambarius, persirengiama, pusryčiaujama ir 10 val. renkamasi karma jogai (neatlygintinam darbui).

Tiems, kas dirbdavo sode, tekdavo vėl leistis 108 laiptelius žemyn ir baigus darbą vėl kilti aukštyn.  Dirdavome iki pietų, kurių pakviesdavo 12 valandą. Po pietų būdavome laisvi iki ketvirtos valandos. Nuo keturių vėl karma joga – pabaigdavome tuos darbus, kurių buvome nebaigę. Jeigu darbas sode, tai mūsų, kaip visada, laukė 108 laipteliai.

Nuo pusės šešių vakaro vėl prasidėdavo ceremonijos. Pabaigę jogą turėdavome nusiprausti (maudytis upėje arba praustis šaltu vandeniu duše) ir persirengti apeiginiais rūbais. Tekdavo vėl minti 108 pakopas (tos pakopos – 30–40 cm aukščio) žemyn iki ugnies šventyklos. Pasibaigus ugnies ceremonijai, jau sutemus skubėdavome į pagrindinę šventyklą.

Vakarinės giesmės baigdavosi apie devintą valandą vakaro. Tada – vakarienė, po kurios būdavome laisvi iki ketvirtos valandos ryto. Švenčių metu, per pilnatį, nuo 10 val. vakaro iki antros nakties, taip pat būdavo giedamos ritualinės giesmės.

Ne visi mano bendrakeleiviai uoliai dalyvavo visose ceremonijose. Niekas nė neprievartavo. Tai žmogaus asmeninis dalykas. Svarbu netrikdyti bendros ašramo gyvenimo tėkmės. Man patiko ritualiniai giedojimai, mantros, mielai dirbau ir su karma joga. Vienintelis dalykas, kas man buvo sunku, tai 108 laipteliai. Iš pradžių ilsėdavausi keturis, vėliau tris kartus. Vaizdai jais lipant buvo nuostabūs. Akys tikrai pasiganė.

Taip intensyviai ašrame gyvenome aštuonias dienas. Pamiršau savo darbus, rūpesčius, sėkmes ir nesėkmes, draugus ir priešus, visą gyvenimo chaosą, kurį palikau Lietuvoje. Mane užpildė ramybė, švelnumas, grįžo pasitikėjimas savimi. Dingo nuovargis, irzlumas, pyktis ir kiti blogi jausmai.

        Vrindavanas – šventasis Krišnos miestas

Ašramo palikti nesinorėjo, tačiau šiltai atsisveikinę su savo globėjais, išvažiavome į Vrindavaną. Vrindavanas – šventasis Krišnos vaikystės miestas centrinėje Indijoje. Iš taikios ir saugios erdvės Haidakhane patekome į kitokio pobūdžio erdvę, kurioje įėjimas į viešbutį saugomas ginkluotų vyrų. Pagrindinės miesto šventovės prieigose įeinantieji tikrinami detektoriais. Pasijunti kaip oro uoste.

Tačiau gatvėse jokios grėsmės nejautėme. Didžiausia problema buvo beždžionės. Jos ne tik nutraukdavo nuo akių akinius, bet ne vienam bendrakeleiviui nutempė  striukę, atėmė nusipirktas daržoves ar vaisius. Įsidrąsinusios beždžionės pavogė bananus, padėtus viešbučio kambaryje, ir paskui reikalavo jų dar.

Vrindavane  – pusantro tūkstančio šventyklų ir apie 5 000 šventikų. Miesto gyvenimas sukasi apie šventyklas, ašramus ir juos lankančius piligrimus. Mieste – didžiulė šventyklų įvairovė – nuo mažiausių iki didžiulių kompleksų. Kelių tūkstančių metų senumo šventyklos įsikūrusios senamiestyje, jų bokštai puošia miesto panoramą. Naujausių šventyklų kompleksai, papuošti šiuolaikinių technologijų efektais, išdėstyti miesto pakraščiuose ar jo apylinkėse, gretimuose miesteliuose.

Į Vrindavaną atvyksta piligrimai su šeimomis ir čia gyvena keletą savaičių, lankydami mieste ir jo apylinkėse esančias šventyklas, siekdami išpirkti savo, šeimos, giminės ar artimųjų karmines skolas. Dvasinės skolos Indijos žmonėms tiek pat, jei ne daugiau nei materialinės. Todėl Vrindavane ir kituose šventuose Indijos miestuose piligrimų netrūksta.

Apsistojome pagrindinės Krišnos šventyklos ISKCON svečių namuose. Pamaldos šventykloje prasideda ketvirtą valandą ryto, o tęsiasi iki aštuntos valandos ryto. Dieną šventykla uždaryta. Altoriai atidaromi tik dienai baigiantis, kai vėl vyksta pamaldos. Tačiau, jeigu altoriai uždengti, tai nereiškia, kad ten nieko nevyksta. Dievybės gyvena savo gyvenimą: jos puošiasi, persirengia, pusryčiauja, pietauja, pramogauja, keliauja, ilsisi, bendrauja… Visa tai atlikti  joms padeda šventikai. Netikinčiam žmogui tai atrodo tarytum žaidimas su „lėlėmis“. Bet šios tikėjimo tradicijos esmė – regėti tose „lėlėse“ Dievą, o jų veiksmuose – dieviškumą. Dvasinės patirtys yra kiekvieno piligrimo asmeninis dalykas. O jų būna labai giliašaknių….

Pamaldos – itin iškilmingos, nuoširdžios, gausiai lankomos. Naujokus, nežinančius ceremonijos, pagloboja ir parodo, kaip ir ką reikia daryti, kur eiti, kur stovėti. Bendrumo jausmas, savitarpio pagarba, paslaugumas, atjauta užburia ir pakylėja. Šioje šventykloje mums buvo išsamiai paaiškinta krišnaizmo tradicijos esmė, padovanota mala (rožančius mantroms kartoti su 108 karoliukais), buvome pavaišinti prasada (pašventintu maistu) ir išlydėti namo.

Pudža (aukojimo ceremonija) Jamūnos upei.
Pudža (aukojimo ceremonija) Jamūnos upei.

Būdami Vrindavane atlikome dvi parikramas, aplankėme pasaulio stebuklą – Tadž Mahalą Agroje, stebėjome įspūdingą aukojimą Jamūnos upei.  Jau vakarėjo, kai tirtančia rikša atvykome prie Jamūnos krantinės. Čia rinkosi žmonės ir ruošėsi šventei. Buvo pinamos gėlių girliandos, dėliojamos gėlių lėkštės ir lėkštutės, kurios bus paleidžiamos plaukti upe. Gėlių lėkštutes ir kitas aukojimo priemones pardavinėjo vaikai. Jie primygtinai ir gana įkyriai siūlė pirkti savo gaminius.

Pakrantėje rikiavosi spalvingai išpuoštų valčių eilės. Jų savininkai paslaugiai siūlėsi paplukdyti upe. Derybos su paslaugų pardavėjais – tikras malonumas. Iš pradžių paplukdyti grupę piligrimų siūlė už 2 000 rupijų (apie 100 Lt). Nuoširdžiai pasiderėję mes, 10 žmonių grupė, plaukėme už 200 rupijų (apie 10 Lt).  Blyškiame, padūmavusiame danguje leidosi saulė. Mes sėdėjome ant spalvinga marška išklotos valties dugno ir lėtai slinkome veidrodiniu vandens paviršiumi. Girdėjome giedamas giesmes, gėrėjomės Vrindavano miesto panorama, šventyklų bokštų atspindžiais, saulės taku ir mėgavomės vakaro ramybe.

Aukojimo ceremonija prasidėjo, kai ėmė temti. Upei buvo aukojamos gėlės, žiedlapiai, pilamas pienas, beriami grūdai ir kitos gėrybės. Daug lėkštelių su žvakelėmis ir gėlėmis buvo nuleista į vandenį. Jos lėtai plaukė pasroviui. Visos aukos buvo palydėtos giesmėmis, maldomis ir mantromis. Mes aukojimą stebėjome iš valties. Vairininkas mus paslaugiai priplukdė prie pat aukotojų, todėl nejučia buvome įtraukti į ceremoniją, giedojome kartu, plojome, netgi mėtėme į vandenį mums atmestas gėrybes. Jau visai sutemus buvo uždegta didžiulė žvakidė, ir giedant nuostabaus grožio giesmę atlikta ugnies ceremonija.

Apsivalymas šventąja ugnimi.
Apsivalymas šventąja ugnimi.

Ugnis aukojimo apeigose – labai svarbi. Tikima, kad ji yra kaip dieviškosios energijos laidininkas, kuris sudegina blogį ir paskleidžia erdvėje dvasios šviesą. Didžiulė tviskanti žvakidė vakaro tamsoje liepsnojo lydima giesmių. Įspūdingas liepsnos šokis ir giesmių garsai, skirti šventai Jamūnos upei, nuramino ir pakylėjo. Ceremonijai baigiantis žvakidė buvo padėta ant laiptų. Kiekvienas galėjo prieiti ir rankomis paskleisti ant savęs (tarsi užlieti save) liepsna. Po to buvo padalinta prasada, ceremonijos dalyviai galėjo priimti pašventinimus. Jų teko visiems norintiems, net ir atstumtiesiems.

Stebėdama Pudžą šventai Indijos upei Jamūnai prisiminiau mūsų krašto upes Nemuną, Nerį, Merkį, Šventąją… Protėviai mokėjo jas pagerbti, o mes?.. Mes saugome upes, skelbiame jas hidrografiniais draustiniais, valome miestų ir miestelių nuotekas, turime institucijas, kurios tuo rūpinasi, darome daug visokių kitokių dalykų vardan švarių Lietuvos upių ir tuo labai didžiuojamės, tačiau pagarbą pasiliekame sau.

Vrindavano turgus – prekybinių gatvelių kvartalas. Nebuvusiam sunku įsivaizduoti, kas tai yra. Gatvelės siauros, grįstos stambiomis akmens plokštėmis. Jos pilnos žmonių, rikšų, motociklų, dviračių. Pravažiuoja ir vežimai, tempiami kupranugarių, mulų ar buivolų. Visi telpa tose siaurose gatvelėse. Karvės praslenka ramiai, nieko neužkliudydamos.

O beždžionės čia turi ypatingą statusą. Jos laksto karnizais, stogais, balkonais, elektros laidais ir stengiasi ką nors pačiupti (daiktą, akinius, prekę, batus). Pačiupusios  daiktą  jos laukia išpirkos – banano, obuolio ar kokio kitokio maisto. Žmogus, stengdamasis atgauti sau brangų daiktą, meta joms maisto. Kai beždžionė turi abiejose rankose po bananą, jai daiktas neberūpi. Ne vienam piligrimui jos pačiupo ir apkramtė akinius.

Senamiesčio nameliai – dviaukščiai, vienas prie kito susijungia į margą vientisą sieną. Šeimininkės namus, vyrai – parduotuves kruopščiai tvarko ir visas šiukšles šluoja į gatvę. Iš abiejų gatvės pusių prie pat namų – akmeniniai grioveliai. Jie uždengti plokštėmis, kai kur atviri. Į juos sušluojamos šiukšlės, pilamos pamazgos, fekalijos ir kitos atliekos. Jeigu vanduo ilgai stovi, tai mieste jaučiamas nemalonus kvapas. Nežinau, kaip vasarą, bet žiemą viską nuplauna lietūs. Taigi mums pasisekė. Oras buvo pakankamai gaivus.

Parduotuvių durys pasikelia tarsi lankstūs garažo vartai. Batai paliekami gatvėje ir lipama į vidų, išklotą balta marška, su kojinėmis arba basomis. Prekių gausu, įvairovė –didelė, pasirinkimas – taip pat. Nuo skarų, šalių ir sarių raibsta akys. Egzotiški ir netikėti spalvų deriniai, natūralios medžiagos…. O kvapnieji aliejai! Mūsų uoslei neįprasti natūralūs aromatai: mira, opiumas, tulsi, hena ir žinoma rožė…  Viliojo sidabro, vario ir žalvario papuošalai, spalvinga bižuterija. Malonūs ir paslaugūs pardavėjai gerokai palengvino mūsų pinigines.

Sakoma, kad piligrimas, siekdamas atlikti pareigą Viešpačiui, sutvirtinti savo tikėjimą ar atlikti atgailą, turi aplankyti visas Vrindavano šventyklas. Tiems, kurie neturi galimybių skirti tam tiek laiko, galimas paprastesnis askezės variantas – apeiti pėsčiomis Vrindavano miestą (apie 12 km). Miesto apylinkėse stūkso legendinė Govardano kalva, kurią apėjus (apie 22 km), taip pat galima išpirkti ne tik savo, bet ir visos giminės kaltes.

Daugelis piligrimų eina pėsti ir basomis. Yra tokių, kurie važiuoja rikšomis. Matėme ir tokių, kurie eina, kiekvieną žingsnį žemai nusilenkdami (visu ūgiu išsitiesia ant žemės). Tarp jų esti dar ir tokių, kurie ne tik išsitiesia visu ūgiu, bet ir taip išsitiesdami kiekvieną kartą perneša akmenėlį iš vienos krūvelės į kitą. Per dieną jie nusilenkia daug kartų ir pasislenka į priekį tik per du savo ūgius. Taip jie pėdina tuos 22 kilometrus ilgai, bet anksčiau ar vėliau pasiekia tikslą. Susimąstai, kokio gylio ir tyrumo turi būti tikėjimas bei pasitikėjimas, kad galėtum taip paprastai gyventi. Jų gyvenimas paprastas, bet neprastas.

Kelio pradžioje piligrimų laukia prekeiviai, kurie siūlo maišelius su monetomis po vieną rupiją. Šios monetos aukojamos pakeliui sutiktiems atstumtiesiems, našlėms, atsiskyrėliams, vaikams ir kitiems prašytojams. O prašytojų sutinkama labai daug. Visiems monetų neužtenka, dėl to turi žvelgti į akis ir mokytis atskirti tikrą prašytoją nuo netikro. Pakeliui piligrimus stebi ne tik žmonės, bet ir gyvūnai – karvės, ožkos, beždžionių šeimynos. Visi geranoriškai ir viltingai laukia tavo gerumo, atjautos, dosnumo… Esi turtingas vakarietis ir turi būti pasiruošęs dalintis. O ką gauni mainais? Gauni dvasios ramybės, pasitikėjimo savimi, suvokimą, kaip gerai gyveni. Nurimsta nenuorama protas, sugrįžta gyvenimo džiaugsmas, pasaulis nušvinta spalvomis.

Dar vieną askezę mes atlikome Haidakhane – lipome į Mažąjį Kailašą. Kai jau grįžusi namo peržiūriu kelionės nuotraukas, tai apima nuostaba.  Tai aš, kuri dusdavau kildama laiptais į ketvirtą aukštą, užlipau 10 km serpentinų stačiais Kailašo šlaitais! Ten nė minties nebuvo, kad galėčiau neįkopti.

                  

Šventas Kailašo kalnas.
Šventas Kailašo kalnas.

Žygis į Kailašo kalną

 Išvykdami iš Vilniaus žinojome, kad kopsime į Kailašo kalną (Mažąjį). Jo aukštis – tik du kilometrai virš jūros lygio. Taigi, kaip manėme, kliūtis atrodė nesunkiai įveikiama. Tačiau kopimas į šį kalną, Indijoje vadinamą šventu, yra viena askezės formų. Kodėl šis kalnas šventas? Legenda byloja, kad šitas kalnas yra viešpaties Šyvos sostas, jo buveinė…

Iš jaukaus ašramo kiemo mes nuolat matėme Kailašo viršūnę. Vieną kartą ji būdavo nutvieksta saulės, kitą kartą – apsupta tamsių debesų. Per keletą dienų piligrimų grupė suvokė kalną kaip gyvą esybę, nuo kurios malonės priklausė mūsų buvimas Haidakhane ir kelionės sėkmė. Naktį prieš kopimą smarkiai lijo ir griaudėjo perkūnija. Gal ne vienas yra patyręs stichijos šėlsmą kalnuose. Griaustinio dundesys virsta ilgu gausmu, ataidinčiu ir nuaidinčiu viršukalnėmis. Žemė virpa nuo to gausmo vibracijų. Atrodė, kad  galingasis kalnas norėjo išbandyti mūsų pasiryžimo tvirtumą.

Iš vakaro surinkusi piligrimų grupę vadovė primygtinai prašė apsispręsti. Kas nenori, – tas gali nelipti. Lipti norėjo visi. Juk kalnas neaukštas. Mes nežinojome, kaip sunku eiti keletą valandų serpantinais, stačiais kalno šlaitais.

Žygio dieną vmus atleido nuo visų ašramo ceremonijų. Buvo sutarta pradėti žygį prieš auštant. Susirinkę žygeiviai dar turėjo laukti palydovų, kuriuos teko samdytis net tris. Grupėje žmonės buvo arti senjorų amžiaus, todėl ašramo vadovybė, įvertinusi galimas rizikas, pasiūlė daugiau palydovų. Mus lydėjo trys jauni vyrai iš gretimo kaimo. Jie nešė mūsų kuprines, striukes, megztinius ir kitus daiktus. Mes turėjome užnešti į kalną bent save.

Nors naktį lijo, siauras takelis buvo padengtas sausu, smulkiu žvyriuku, kuris slydo iš po kojų. Rankos ieškojo, už ko užsikabinti, tačiau Himalajų krūmai – dygūs, o vešlios dilgėlės ypač skaudžiai gelia. Mes daug ko nežinojome, todėl buvome išdidūs ir drąsūs. Prieš keletą dienų, vieną saulėtą popietę, vadovė išsivedė mus į kalnus pasivaikščioti. Tada jau supratau, kad man įkopti bus nelengva, todėl susirinkime paprašiau bendrakeleivių sutikimo. Visi nuoširdžiai pasižadėjo padėti. Mane tai įkvėpė, todėl susiruošiau žygiui.

Iš pradžių kopti buvo smagu. Kilo saulė, čiulbėjo paukščiai, šniokštė upė, oras buvo gaiviai vėsus. Vorele žygiavome plačiu taku. Pakilus aukščiau, jau darėsi karšta. Žygeiviai pradėjo nuo savęs tarsi nuo svogūnų lukštus lupti striukes, megztinius, marškinius. Juos krovėme į kuprines, kurias nešė palydovai. Kopti darėsi vis sunkiau, o dar buvome nenuėję net trečios dalies kelio. Aš stengiausi laikytis prie pirmųjų, nes iš jaunystės žygių patirties žinojau, kad atsiliekančiam reikia įdėti dvigubai daugiau jėgų vejantis grupę. Nors išėjome vėliau ir turėjome paskubėti, siekdami grįžti saulei nenusileidus, grupė žygio tempą derino prie silpniausiųjų.

Žygio metu neišgirdau jokio priekaišto dėl mano galimybių ir lėto tempo. Kai pradėjo traukti kojų raumenis, moterys supuolusios jas masažavo ir tepė specialiais tepalais. Žygio dalyviai kaip įmanydami drąsino vienas kitą, kantriai laukė atsiliekančiųjų, dalinosi vandeniu ir kąsniu, geru žodžiu. Dalinosi tuo, ką turėjo pasiėmę. Grupės vadovė kantriai ir švelniai ragino žengti toliau, budriai stebėjo žygeivių nuotaikas ir būklę. Palydovai ne tik nešė mūsų naštą, bet tempė du siplniausius. Tiems, kurie ėjo patys, jie išlaužė po lazdą. Tik trys iš grupės  žengė be didelių pastangų.

Nuėjus trečią dalį, mano žygio tempas labai sulėtėjo, todėl man padėti buvo pristatytas palydovas Nandu. Švelnaus būdo kalnietis be galo kantriai, atidžiai ir švelniai už rankos mane tempė aukštyn. Įpusėjus žygiui, man jau ir tos pagalbos nebeužteko, todėl mano bendrakeleivis Rimas pasisiūlė stumti mane iš nugaros. Jam taip pat esu labai dėkinga. Taigi po šešių valandų varginančio žygio mes visi, tarp jų ir aš, stumiama bei tempiama, be traumų ir nuostolių pasiekėme viršūnę.  Gyvasis, grėsmingasis, šventasis kalnas priėmė mus draugiškai, o man asiuntė net du pagalbininkus. Jautėmės ne tik pamaloninti, bet ir palaiminti. Dėkingi ir laimingi žemai lenkėm savo išdidžias galvas šio kalno valdovui. Dievas tada mums atrodė esąs arti, o dieviškumo apraiškas regėjome kiekviename iš mūsų.

Žygiui pasitaikė labai graži diena, nors prieš tai keletą dienų lynojo ir buvo apsiniaukę. Tada mums švietė saulė, virš galvos – vaiskiai žydras dangus, aplink – didingi Himalajai. Per trumpas poilsio minutes spėdavome apsižvalgyti ir pasigėrėti nuostabiais vaizdais. Giliai apačioje tekėjo Gautama Ganga, kurios vandenys švytėjo saulėje. Kalnų piramidės ir voros skyrėsi ir jungėsi prieš mūsų akis.

Pamokoje.
Pamokoje.

Pakeliui perėjome keletą kaimų. Vietos gyventojai draugiškai mus sveikino ir linkėjo sėkmės. Vaikai bėgo mūsų pažiūrėti, o mes apdalinome juos saldainiais ir pieštukais. Kalnuose gyvena gana uždaros bendruomenės. Liūčių sezono metu jos lieka izoliuotos dėl to, kad per upę Gautama Ganga nėra tilto. Ir ne greitai jis čia bus pastatytas. Tačiau šių kaimų vaikai turi galimybę eiti į valstybinę mokyklą, išmokti rašto ir anglų kalbos. Kalnuose sutikome vietos gyventojų, puikiai kalbančių angliškai, nors mums atrodė, kad mokslas čia turėtų būti sunkiai pasiekiamas.

Nameliai – paprasti, žemučiai, gyvuliai stovi pašiūrėse. Kai kurios sodybos, mūsų akimis, yra griuvėsiai, tačiau jose gyvena žmonės su būreliu mažamečių vaikų. Žiemos metu ganyklų gyvuliams beveik nėra. Kaimo moterys skabo medžių ir krūmų šakas, glėbiais jas neša namo ir taip šeria gyvulius. Gražu žiūrėti, kaip lieknos indės lengvai ir grakščiai su nešuliais ant galvų bėga žemyn serpantinais. O mums tie takai – per slidūs, per statūs, per siauri, nepatogūs…  Dirbama žemė išdėstyta terasomis kalnų šlaituose. Daug reikėjo darbo įdėti formuojant terasas, saugant derlingą dirvos paviršių nuo musoninių liūčių. Kaimo žmonės čia paprasti, geranoriški ir pelnytai išdidūs.

Kailašo viršūnėje praleidome keletą valandų. Čia atlikome šventos ugnies aukojimo ceremoniją (Pudžą), pasistiprinome, atgavome jėgas, pasigėrėjome nuostabiais Himalajų vaizdais ir tinkamai padėkoję kalno valdovui, susiruošėme keliauti žemyn. Mes dar nežinojome, kad tikrieji žygeivių išbandymai laukia pakeliui į namus. Kopdami tarsi lukštus numetėme striukes, megztinius, marškinius, o leisdamiesi – išdidumą, savanaudiškumą, aroganciją, egocentriškumą. Šventasis kalnas išskleidė mūsų geriausias savybes – tikrąjį žmogiškąjį grožį. Mes jau buvome pavargę, ir takai atrodė dar slidesni, ne kartą griuvome, iki kraujo nusibrozdinome rankas, susidilginome jas ir susibadėme į pakelės krūmus. Trumpos poilsio minutės ir nuostabūs kalnų peizažai, švelniai paspalvinti besileidžiančios saulės spindulių, žavėjo akis ir glostė širdį. Pavargęs nuo įspūdžių protas ilsėjosi. Mus užplūdo jausmai: ramybė, dėkingumas, susižavėjimas, meilė… Žygeiviai dalinosi tuo, ką turėjo geriausia: šypsena, geru žodžiu, atjauta, vandeniu, ištiesta ranka, jos šiluma, tiesiog draugyste…

Kaimą kalnuose pasiekėme jau sutemus. Danguje sužibo žvaigždės, pakilo mėnulis, o mes dar vis ėjome ir ėjome. Aš nebegalvojau apie tai, kiek dar liko eiti. Mintys kažkur dingo, gyvenau tik „čia ir dabar“, sprendžiau tik tai, ką reikia padaryti dabar, kur padėti koją, kaip perlipti per kliūtį. Viduje buvo nepaprastai ramu. Aplinkos garsai – vėjelio šlamesys medžių lapuose, upės šniokštimas, mano ištikimųjų „tempiko“ ir „stūmiko“ alsavimas greta, taip pat vaizdai, kuriuos dar galima buvo įžiūrėti, – nebebuvo materialūs.

Nepaprastai paaštrėję pojūčiai sujungė viską į visumą, ir aplinka, kurioje aš ėjau, atrodė vientisa, gyva, pulsuojanti erdvė nuo žemės iki spindinčių žvaigždynų.  Nebejaučiau nuovargio, neskaudėjo kojų, nubrozdintų ir nudilgintų rankų. Jausmai, veiksmai, sprendimai, ištarti ir išgirsti paprasti žodžiai buvo tos švelnios, mylinčios, globojančios ir didingos erdvės dalis.

Taip toli reikėjo skristi, važiuoti ir eiti, taip aukštai lipti, po to leistis, kad galėtum pajusti gyvenimo pilnatvę. O kaip mes esme užsidarę savo siaurame pasaulėlyje, pamiršę, pamynę savo pojūčius… net nuovargio nebejaučiame. Vartotojiškoje kultūroje nebėra paprastų jausmų, vyrauja aistros turėti kuo daugiau, kuo greičiau…. O kai jautiesi esąs begalybės dalis, turi viską ir kartu neturi nieko…. Dėl to jautiesi visiškai laisvas, prie nieko nepririštas. Bet nieko ir nereikia, nes aistros neturi jokios reikšmės. Nebėra troškimų. Viduje vienu metu tuščia ir pilna, linksma ir liūdna, džiaugsminga ir graudu… Suvoki, kad esi gyvas ir laimingas.

Žygeiviai sėkmingai, be traumų ir nuostolių, pasiekė ašramą. Mūsų vadovė visą kelią nepailsdama dalino dėmesį pavargusiems, guodė kenčiančius skausmą.

Kitą dieną nuo ankstyvo ryto, kaip visada, dalyvavome ašramo apeigose, giedojome giesems ir atlikome karma jogą. Visi žygio dalyviai fiziškai jautėsi ne blogiau negu gerai, mūsų dvasia išskleidė sparnus.

                 Tarp vaikų

Vieną apniukusį ir šaltą rytą aplankėme pradinę mokyklą. Kas rytą būriai įvairaus amžiaus vaikų su uniformomis linksmai praeidavo kaimo gatve mokyklos link, o po pietų – atgal. Linksmas vaikų klegesys girdėjosi pertraukų metu. Nedidelėje, asketiškai apstatytoje ir gana tamsioje patalpoje vyko pamokos pradinukams. Vaikai sėdėjo lotoso poza ant grindų viena eile ir kažką rašė sąsiuviniuose. Suolus jiems atstojo kiliminio tako juosta. Mokytojai sėdėjo ant kėdžių prie stalo. Ant sienų kabėjo žemėlapiai, portretai, plakatai ir kita metodinė medžiaga.

Klasėje buvo įvairaus amžiaus vaikų nuo 4 iki 10 metų. Vyresnieji globojo mažesniuosius. Ypač rūpestingos buvo mergaitės. Mažieji mokinukai negalėjo nuo mūsų atitraukti savo juodų, smalsių akių. Klasėje tvyrojo drausmė, pagrįsta pagarba mokytojui.

Klasės atmosfera ir bendra nuotaika man priminė vaikystę. Mes mokėmės sėdėdami gremėzdiškuose mediniuose suoluose, bet labai gerbėme mokytoją. Per pertraukas susikibę už rankučių drausmingai vaikščiodavome ratu. Mokytojos žodis mums būdavo svarbus. Tiesa, jis nebūdavo piktas, grubus ar žeminantis.

Matėme Indijoje ir kitokių vaikų. Prie piligrimų takų sutikome būrius vaikų, kurie dirba prašytojais. Kaip gali atsakyti didelėms, smalsioms vaiko akims, jo plačiai, baltai šypsenai… Gali nežiūrėti į akis, bet jei pažvelgei… nepaliksi jo tuščiomis. Aš turėjau pasiėmusi pieštukų ir juos dalinau vaikams. Kai kurie iš jų nežinojo, ką gavo ir ką su tuo daiktu veikti. Girdėjau, kad dalis Indijos gyventojų yra neregistruoti ir ne visi vaikai lanko mokyklas.

                    Indiška virtuvė

Kai ruošėmės važiuoti į šią kelionę, prisiklausėme ir prisiskaitėme apie indišką virtuvę ir maistą. Norėdami jo paskanauti, nuėjome į indiško maisto restoraną Vilniuje. Tada mums viskas atrodė neapsakomai aštru ir neįprasta.

Važiuodami iš Delio į ašramą, pakeliui buvome sustoję restorane. Meniu – nežinomi patiekalų pavadinimai, daugybė personalo, aplinka kaip įmonės valgykloje mus sutrikdė. Nors buvome labai alkani, bet drįsome tik truputį užkąsti. Pagyvenę ašrame, mes jau žinojome, kas yra somosa, dalas, jogurtas. Ašrame pietums ir vakarienei patiekdavo vegetarišką maistą – dalasą (indiškų pupelių arba lęšių), troškintų daržovių, jogurto (raugintas pienas), bulvių ir čepati (paplotėlis iš miltų ir vandens).

Mums specialiai gamindavo maistą su mažai prieskonių (neaštrių). Maistas patiekiamas didelėje metalinėje lėkštėje, padalintoje skyriais. Į kiekvieną skyrių įdedamas arba įpilamas skirtingas patiekalas. Šaltas vanduo numalšina aštrumą burnoje ir troškulį.  Prausykloje vietoje muilo padėtas kibiras su pelenais. Mama man pasakojo, kad karo metais Kaune muilas buvo prabanga, todėl prausdavosi, drabužius skalbdavo ir indus plaudavo su pelenais. Taigi pavalgę lėkštes ir puodelius plaudavome patys su pelenais iš virtuvėje esančios krosnies. Pusryčius valgydavome už ašramo vartų esančioje kavinėje,  kurioje šeimininkavo paslaugus, simpatiškas indas, vardu Pansinhas. Lauke ant elektrinės viryklės jis greitiai išvirdavo avižinių dribsnių košės be druskos ir prieskonių. Į košę įmaišydavo obuolių arba bananų. Jis dar siūlydavo imbiero arbatos su medumi ir citrina.

Meniu buvo įvairesnis, bet visi valgydavo košę ir gerdavo arbatą. Imbiero arbata suteikdavo šilumos, o košė – sotumo. Pansinho kavinukėje galima buvo nusipirkti obuolių, bananų, indiškų saldėsių ir kitokių gaminių, taip pat ir kitų prekių. Lauke visada buvo kūrenamas ugniakuras, prie kurio šildydavosi  ir bendraudavo tiek kaimo, tiek ašramo gyventojai. Indai, į kuriuos šeimininkas dėdavo košę ir pildavo arbatą, nebuvo blizgūs, bet švarūs. Maistas ir jo kokybė mums tiko. Niekas nesirgo.

Vrindavane valgydavome svečių namų restorane. Čia paragavome naujų patiekalų: samosos (aliejuje virti koldūnai su daržovių ar vaisių įdaru), paniro (saldaus pieno sūris). Sūris patiekiamas su įvairiausiais padažais. Restorane galima buvo užsisakyti mūsų labai pasiilgtos sriubos (ukrainietiškų barsčių). Visi vežėmės šlapių servetėlių paketus, tačiau pasinaudodavome jais, kai maistą jau būdavome suvalgę.

Miesto kavinėse ar gatvės užeigose nevalgydavome. Vrindavano turguje susigundėme nusipirkti keletą paplotėlių. Juos paslaugiai prikimšo daržovių įdaru, įdėjo į vienkartinį indelį ir padavė. Suvalgę paplotėlius prisiminėme, kad prieš tai nenusivalėme rankų. Sunku gal tuo patikėti, bet niekas nesirgo.

Mes neįtikėtinai greitai pripratome valgyti vegetarišką maistą. Grįžę Lietuvon jau po keleto dienų pasiilgome indiškų patiekalų skonio ir kvapo. Kai išėjau į darbą, bandžiau sugrįžti prie anksčiau buvusio gyvenimo ritmo maisto. Deja… įprastai nuėjusi papietauti užsisakiau rankomis gamintų firminių koldūnų. Įsidėjusi į burną pirmąjį kąsnį likau išsižiojusi. Kiekvienam lietuviui šventas kiaulės kūnas buvo nepriimtino skonio ir kvapo… Savaitgalį nuėjau į vegetariško maisto gaminimo kursus, ir nuo to laiko pietaujame namuose.

                  Jausmų pasaulio link

Yra toks jogos pratimas. Lenkiama galva, paskui lenkiasi ir kūnas žemyn, kol ištiestomis rankomis pasiekiama žemė. Pratimas daromas taip lėtai, kad žmogus spėtų atpažinti jausmus, kurie kyla leidžiant galvą vis žemiau ir dar žemiau.

Šiais laikais mums neįprasta lenktis, bet jausdami dėkingumą artimiausiems ir artimiesiems, mokytojams, geradariams, santūriai linktelime galvą. O ką jaučiame nuleidę galvą žemiau širdies? Kasdienė praktika padėjo man atrasti jausmus, kuriuos seniai buvau pamiršusi – dėkingumą, minkštumą, švelnumą, atsidavimą, nuolankumą.

Jausmų pasaulio stebuklų galime rasti vos ne kiekviename žingsnyje, bet mes jų dažnai nepastebime. Mes ir patys galime juos kurti – mažus ir didelius. Tokius, kuriems turime jėgos ir įkvėpimo. Tačiau jausmų raiškai nebeturime laiko. Paprasčiau juos išgyventi nuėjus į koncertą, pažiūrėjus filmą arba spektaklį, pasigrožėjus puikiu meno kūriniu parodoje. Bet tai juk ne mūsų gyvenimas. Tai tik jo puošmenos. O kas yra mūsų gyvenimas, kas yra mūsų „duona kasdieninė“, kuria dalinamės, kurią aukojame? Atsakymą man padėjo rasti kasdien praktikuojama joga, o piligriminė kelionė pakeitė mane ir mano gyvenimą.

Sakoma, kad pasaulio galingiesiems nelemta vesti mylimosios. Bet kai meilė galingesnė už mūsų sugalvotas taisykles, peržengia visas ribas, tai tokios meilės istorijos ilgam išlieka tautų atmintyje, pasakojamos iš lūpų į lūpas, įrašomos istorijos knygose kaip nuostabios meilės legendos. Tai tarsi dvasinio kelio ženklai, rodantys kryptį tikrosios išminties link.

Tadžmahalas – statinys mylimam žmogui atminti

 Tadžmahalas pasitiko mus ankstyvą žiemos rytą, pakylėtas švelnaus rūko. Tai nuostabaus grožio rūmai, skirti ne gyventi, ne tam, kad juose krykštautų vaikai ar gyventų dievybės, rinktųsi žmonės, vyktų jiems skirti renginiai. Statinys skirtas mylimam žmogui atminti, alsuojantis švelniu liūdesiu ir išskirtine pagarba.

Turistų  šurmulys komplekso erdvėje nederėjo su jausmais, kurie apėmė žvelgiant į baltumu spindinčias sienas ir virš jų iškeltus kupolus.  Šešiolikto amžiaus meistrai, kurie projektavo ir  vadovavo statyboms, raižė akmenį, mūrijo sienas, sudėjo į tai visą savo išmintį, kūrybos aistrą, žinias, visa, ką geriausio jie mokėjo. Taip galbūt išreiškė savo solidarumą vyrui, kurio jausmų pilnatvė moteriai buvo jiems nepatirta svajonė. Taip galbūt jie reiškė pagarbą moteriai, kurios jausmų pilnatvė vyrui įkvėpė meilę.

Tadžmahalas spindi nežemišku, paslaptingu grožiu.
Tadžmahalas spindi nežemišku, paslaptingu grožiu.

Išskirtinė komplekso simetrija – tarsi dviejų skirtingos prigimties sielų darnos ir harmonijos raiška. Paslaptingasis sufijus Rumi teigia, kad mėnulis ir saulė nemėgsta durų, jie žmogaus dvasią apšviečia per langus. Gal todėl saulės ir mėnulio šviesa sarkofagus, stovinčius statinio viduje, pasiekia tik per langus. Man neteko matyti, bet sako, kad komplekso erdvėse nuotaika tekant saulei, jai leidžiantis yra visai skirtinga, o mėnesienos naktį Tadžmahalas spindi nežemišku, paslaptingu grožiu.

Sakoma, kad įšventintieji sufijai gali suprasti tokios subtilios simbolikos prasmę, o paprasti piligrimai atvyksta išgyventi jausmų pasaulio stebuklo… Čia juos pasitinka paslaugūs gidai, beriantys faktus apie komplekso statybą, brangius akmenis, metus, istorijos veikėjus ir kitokias žinias. Aplink – daugybė sargybinių, skamba įvairių tautų kalbos, veidų ir akių įvairovė… Nors teritorija milžiniška, bet susidaro toks įspūdis, kad esi grūstyje ir nejučia pasiduodi tam skubėjimui, taip įprastam ten, kur mes gyvename.

Grįždami susėdome nuošaliau, po medžiais, kad galėtume tiesiog pabūti. Nurimus mintys sukosi apie tai, kad Lietuva širdyje taip pat supa legendą apie meilę. Žygimanto Augusto ir Barboros istorija vyko šimtmečiu anksčiau. Kiekvienas savo širdyje nešiojame savo (asmeninę) meilės istoriją, kurios prisiminimai šildo mus visą gyvenimą.

           Akšardamas – Hindu pasaulinės ir dvasinės kultūros kompleksas

Naujajame Delyje jau šiais laikais pastatytas didžiulis kompleksas, reprezentuojantis Hindu pasaulietinę ir dvasinę kultūrą, tradicijas. Akšardamo kompleksas atvėrė vartus 2005 metais. Čia vyksta  festivaliai, šventės, sutraukiančios galybę žmonių, pratybos, mokymai ir kitokie renginiai.

Eilinę žiemos dieną matėme moksleivių grupes, kurioms čia gal vyko pamokos. Mane sužavėjo pati idėja – mokinys inicijuoja šventyklos statybą savo dvasinio mokytojo garbei. Koks nuostabus buvo tas mokytojas Bhagwan Swaminarayan, kuris sugebėjo taip pakylėti mokinio Pramukh Swami Maharaj dvasią. Mums jų vardai nieko nesako, tačiau Indijos kultūrai jie labai reikšmingi.

Vilniuje man žinomas vienas paminklas, kurį mokiniai pastatė gimnazijos mokytojui. Trakų gatvėje, ties Pranciškonų rūmais, ant aukšto postamento, pasodinta žmogaus figūra. Jau seniai išėję anapilin mokytojas ir jo mokiniai, tačiau paminklas mums kalba apie mokytojo pareigą, pagarbą mokiniui, tikėjimą tuo, ką daro, atsakomybę, poreikį daugiau duoti nei imti, apie mokytojo sugebėjimą matyti ir puoselėti mokiniuose tai, kas geriausia.

Mokytojas Indijos kultūroje yra nepaprastai gerbiamas. O gyvas dvasinis mokytojas (guru) – ypatingai. Pagarba, atjauta, nuolankumas, atsidavimas, dėkingumas – tai jausmai, kurie pakylėja mokytojo ir mokinio bendravimą dvasinio lygmens link. Nedaugelis iš mūsų buvo apdovanotas laime turėti tokį mokytoją. Kokius jausmus išgyvename jį prisimindami arba apie jį svajodami? Sakoma, kad mokytojas ateina, kai mokinys pasirengęs mokytis ir priimti mokymą.

Indijos kultūroje mokytojas mokymą perduodavo iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį. Gyvenimo tiesas jis liudijo savo pavyzdžiu, kasdieniu gyvenimu. Šiuo požiūriu žvelgiant, mūsų visuomenėje kiekvienas esame vienas kitam mokytojas, o tuo pačiu ir mokinys. Taigi keisdamiesi patys, keičiame ir greta esančius.

Kaligrafija mauzoliejaus sienoje.
Kaligrafija mauzoliejaus sienoje.

Prieš patekdami į kompleksą visus fotoaparatus ir telefonus palikome autobuse. Neleidžiama nieko neštis, fotografuoti, filmuoti. Man patiko, kad komplekso viduje jautiesi visiškai saugus, rankos laisvos nuo nešulių ar asmeninių daiktų. Taip galima susikaupti ir pasinerti į tai, kas vyksta aplink.

Nors Akšardamo pastatai pastatyti šiais laikais, tačiau jų architektūra nemoderni. Ji sukurta vadovaujantis senovės Indijos šventraščių (vedų) tekstais. Daug darbo įdėjo Indijos akmens meistrai, raižydami sienų ornamentus, bareljefus, kaldami skulptūrines kompozicijas.

Nežinau, ar Indijoje vyko diskusija dėl komplekso architektūros, bet manau, Lietuvoje būtų tikrai vykusi. Mūsų krašte yra dar saugojamas stiliaus, kalbos, mąstymo„grynumas“, autentiškumas. Ten, kaip suprantu, svarbiau yra tradicijos gyvybingumas ir tęstinumas. Akšardamo komplekse visai nesvarbu, kokios esi religinės tradicijos, gali atlikti apeigas pagal Hindu tradiciją. Svarbu, ką jauti jas atlikdamas ir priimdamas palaiminimą.

Po beveik trijų savaičių, praleistų Indijoje, jausmai jau buvo skaidrūs, ramūs. Nuolankiai vykdėme viską, ko buvome prašomi, kalbėjome mantrą, dėkojome ir lenkėmės. Dėkingumas, ramybė ir džiaugsmas išlydėjo mus namų link. Ceremoniją vedęs indas kiekvienam ant rankos užrišo po spalvotą raištelį. Kai kurie bendrakeleiviai nešioja jį iki šiol, nors nuo kelionės praėjo daugiau kaip pusmetis. Ne virvelė svarbi, o tas jausmas, kurį ji atgaivina mumyse vos į ją pažvelgus.

                      Lotoso šventykla  – visų religinių tradicijų tikintiesiems

Indija atvira naujoms idėjoms, siejamoms su dvasine kultūra. Naujajame Delyje  Bahajų tradicijos tikintieji pastatė didžiulį Lotoso šventyklos kompleksą, skirtą visų religinių tradicijų tikintiesiems. Vienybės ir taikos žinia pasauliui ne nauja, tačiau šventykla – nauja.

Lotoso formos kupolu perdengta didžiulė asketiškai apipavidalinta erdvė. Nėra jokių simbolių, kurie primintų vieną ar kitą tradiciją. Kėdžių eilės ir stovai apeigas vedančiam asmeniui… Visi vaikšto basi akmeninėmis grindimis, tyliai. Net alsavimas atrodo pakyla ir išsisklaido aukštai po kupolu. Niekas netrikdo tylos ir ramybės. Nuostabus jausmas, kai esi vienas, bet ne vienišas, jautiesi tikras, toks, koks iš tikrųjų esi, klystantis, paprastas, kaip vaikas atvėręs visas savo esybės duris ir langus. Dėkojau ir lenkiausi dangui už tai, kad esu, gyvenu ir galiu būti laiminga, ta laime dalintis su šalia esančiais.

Namo grįžau, kai lėktuvas pasiekė tėviškės žemę, o mano dvasia vis dar buvo kelyje tarp Delio ir Vilniaus. Tik prabėgus savaitei pajutau, kad jau tikrai grįžau. Mano bendrakeleiviai jautėsi taip pat. Nuostabus jausmas – grįžti namo. Piligrimai grįžo ne tokie, kokie išvyko. Kelionės patirtys, suvokimai, išgyvenimai, atradimai ir praradimai pakeitė mus. Leisti sau būti kelionės perkeistu – tai yra būti piligrimu. Kitaip esi tik klajoklis.

                              (,,Verslas ir politika“, 2014 m. vasaris–rugsėjis, Nr. 2 (51)–9(58)

 

One thought on “Indijos išminties pamokos

  1. Nuostabu, Laimute, skaitydama vėl pabuvojau tose vietose, viskas taip jautriai, tiksliai parašyta, kiekvienas žodis perduoda emociją. Ačiū. Lauksime Jūsų knygos.

Top