Jurgita ABUGELYTĖ
Specialiai laikraščiui  „ŠIANDIEN“ iš Italijos.

Tą ypatingą saulėtą vėlyvo pavasario dieną sėdome į nekilnojamojo turto agento Mario automobilį ir iš nedidelio jaukaus Canino miestelio pajudėjome link plačių Italijos Lazio regiono laukų.

Vingiuotais keliais pamažu pasiekėme sklypą – juk apie tai ir svajojome, aš ir mano vyras Carlo po sūnaus Leonardo gimimo draugiškai nusprendėme, kad gyventi viename labiausiai užterštų Europos miestų – Milane, ne taip jau ir gerai.

Pasiryžome kraustytis arčiau gamtos, į kaimą. Į kaimą? Į vienkiemį!

Taigi, kupini smalsumo ir nekantraudami pirmą kartą žengėme mums siūlomo sklypo takeliais. Dairėmės į visas puses stengdamiesi žvilgsniu aprėpti kiek galima daugiau. Tai nebuvo pirmas žemės sklypas, kurį nusprendėme apžiūrėti, bet vienintelis mus visus tikrai sužavėjęs. Centrinėje šalies dalyje, Etruskų žemėje, netoli Tirėnų jūros ir gražuolio Bolsena ežero, darbščių ir dosnių ūkininkų kaimynystėje.

Štai kur statysime mūsu namą! Ant kalvos, kurią iš visų pusių supa nuostabus peizažas – tolumoje kalnai, kažkur horizonte jūra, aplinkinių miestelių bokštai, miškai, upelis vingiuojantis bruzgynuose, laukų laukai, besiganančios avys ir… koks siurprizas – čia iškilmingai auga devyniasdešimt galingų alyvmedžių! Ilgai nesvarstę priėmėme sprendimą, o pievoje žydinčios aguonos mums pritardamos šypsojosi.

Netrukus suvokėme, kad turėsime ką veikti kiekvieną rudenį, kai medžiai subrandina vaisius. Tiek man, tiek Carlo tai buvo kažkas visiškai nauja – neturėjome jokiu žinių, jokios patirties, apie gerą aliejų nieko neišmanėme, o alyvuogių skonis mus, tiesą sakant, ne itin žavėjo.

Nenuostabu, kad pirmasis alyvuogių rinkimo sezonas buvo kaip tas pirmas blynas. Išklausę geranoriškų kaimynų ūkininkų patarimų, atsakingai kibome į plačias alyvmedžių šakas, pratinomės prie naujų, niekada neregėtų įrankių, o darbas vyko lėtai, nespėjome nurinkti viso derliaus. Bet patirtis buvo tikrai įsimintina, ypatinga, lyg nuotykis, lyg kelionė.

Buvome kupini entuziazmo ir didžiavomės savimi – juk pirmą kartą gyvenime galėjome paragauti ir artimiesiems padovanoti to nuostabaus aromatingo ir nepakartojamos spalvos Canino rūšies alyvuogių aliejaus, kuriame buvo dalelė mūsų pastangų. Malonu ir linksma prisiminti, kaip mūsų trimetis sūnus Leonardas mums mielai padėjo kuo galėjo.

Koks geras jausmas apėmė, kai sužinojome, kad miestelyje vyksta Alyvmedžio šventė – tikra pagarba Motinos Žemės dovanoms, Saulės šviesos pilnoms alyvuogėms, medžių kantrybei, žmogaus darbui. Šventė, kuri kasmet kviečia mus ir svečius iš įvairių kraštų degustuoti šviežiausio alyvuogių aliejaus, tradicinių bruschett’ų bei pasimėgauti kitomis pramogomis.

Siūlomos mini ekskursijos, suteikiančios galimybę bent akies krašteliu pamatyti kur ir kaip gaminamas aliejus, vyksta įvairios sporto varžybos, maratonai, duris atveria miestelio muziejai, rūsiai, parodos, organizuojami gatvės spektakliai, koncertai, senoviniai žaidimai, ruošiamos vakarienės, kulinarinės rungtys, iškilmingai pateikiama didžiausia pasaulyje bruschetta, tradiciniai riešutų, džiovintų vaisių ir šokolado pyragai.

Daugybė prekeivių siūlo savo kūrinius, gaminius, paslaugas. Šurmulys, muzika, šviesos, spalvos, kvapai, aromatai, susitikimai, šypsenos…

Šventė, čia vadinama La Sagra, paprastai trunka tris dienas, pirmoje gruodžio pusėje, be sniego, bet dažniausiai siaučiant šaltam šiaurės vėjui vardu Tramontana. Beje, būtent šis vėjas vieną mūsų galiūnų išvertė su visomis šaknimis. Šiais metais Canino miestelyje vyko jau 57- oji Alyvmedžio šventė.

O mūsų šeimyna jau keletą metų aktyviai treniruojasi ir pastebimai tobulėja alyvuogių rinkimo ir jų genėjimo užduotyse. Šie medžiai iš tikrųjų nieko kito nereikalauja ir kaip vietiniai sako – viską atleidžia.

Esame labai dėkingi šiems ilgaamžiams gražuoliams už jų teikiamą pavėsį kaitriomis dienomis, kurių čia tikrai daug, už jų aukštų plačių šakų lingavimą ir šlamėjimą, už ištisus metus žaliuojančius lapelius, smulkučius baltai gelsvus žiedelius, už prieglobstį paukščiams bei kitiems gyvūnams ir žinoma už jų dosnumą – už tas įžymiąsias alyvuoges, kurios nokdamos džiugina akį savo spalvomis nuo ryškiai žalios, paskui rausvos, tada violetinės ir pagaliau juodut juodutėlės.

Ką kalbėti apie aliejų, kuris čia vadinamas žaliuoju auksu – jį iš karto pamėgo visa mūsų šeima ir dabar itin vertina mūsų artimieji, draugai, pažįstami.

Rimto verslo iš viso to tikrai nekursime, nes devyniasdešimt alyvmedžių iš tikrųjų yra visai nedaug, nors jų čia auga dešimt eilių po devynis – tai užima trečdalį sklypo.

Mūsų kaimynai gali pasigirti turintys trijų šimtų, penkių šimtų medžių ir gausesnes plantacijas, kuriomis vos per keletą dienų pasirūpina didesnės darbininkų komandos ir galinga žemės ūkio technika.

Tuo tarpu mes derliaus ėmimą pradedame spalio pradžioje dar karštomis saulėtomis dienomis ir pamažu, lydimi vėjo, kartais lietaus, retkarčiais šalnos arba krušos, darbuojamės mažiausiai vieną mėnesį ir prirenkame nuo pusantros iki šešių tonų alyvuogių.

Beje, labai dėkingi mūsų giminaičiams, kurie vedami smalsumo ne kartą atvyko į mūsų vienkiemį išbandyti šią nepaprastą veiklą. Galime pasakyti, kad tai yra darbas – nei pats sunkiausias, nei pats lengviausias pasaulyje, kartais linksmas, kartais nuobodus, bet tikrų tikriausiai visiems dovanojantis unikalią patirtį…

Alyvuogės.LAIKRAŠTIS ŠIANDIEN NR. 10