Žurnalistės Daivos Žeimytės ir  Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovo Jono Miliaus pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.

– Pone Miliau, tiek prezidentė, tiek premjeras senokai ragino jus atsistatydinti, bet jūs delsiate. Kodėl?

– Kai buvo mano kadencijos pratęsimas, buvau pasakęs tiek premjerui, tiek ministrei, jeigu netenkina mano darbo rezultatai, pats darbas, tikrai parašau prašymą tą pačią dieną.

Turiu pripažinimą tarptautiniu mastu, esu tarptautinis ekspertas, virš 15 valstybių mokėme apie Maisto ir veterinarijos tarnybą, jos kontrolę.

Šiandien visi tai sužino, aš noriu išeiti pasibaigus tam procesui. Tikiu, kad justitia est fundamentum regnorum ir to laukiu.

– Sakėte, kad nesitraukiate dėl to, kad neva tuomet pripažintumėte, kad esate kaltas.

Nemanote, kad būtų garbinga pasitraukti? Atstovaujate ne tik save, bet ir valstybę. Tokios institucijos vadovas, turintis įtarimus piktnaudžiavimu tarnyba, turbūt garbės nedaro.

– Aš labai stengiausi netrukdyti tam procesui. Atidaviau viską darbui, beveik 35 metus, Maisto ir veterinarijos tarnyboje. Manau, kad kolektyvas, kurį turiu, manimi pasitiki. Visgi, su institutu yra 1700 žmonių, tai yra didelė įstaiga.

– Bet aukščiausi vadovai nepasitiki. O tai nesvarbu?

–Įsivaizduokite, man šiandien pasitraukti ir pripažinti savo kaltę.

– Nebūtinai, pasielgti garbingai, kol baigsis procesas nusišalinti laikinai.

– Nėra galimo nusišalinimo. Aš stengiausi, turiu atostogų beveik 200 dienų, beveik 100 išnaudojau, dar liko 90. Tačiau jūs man neleidžiat nusišalinti, kviečia mane ataskaitą rašyti. Norėjau netrukdyti, tokiu būdu nusišalinau – išėjau atostogų.

– Išėjimas atostogauti nėra tas pats, kas nusišalinimas.

– O koks skirtumas? Aš nedalyvauju darbe, nepriimu sprendimų, nesikišu į tyrimus. Galvoju, kad tai yra nusišalinimas. Greitai bus 5 savaitės, nebuvo tokios dienos, kai nebūtų mano nuotraukos, nebūčiau ištisai puolamas. Yra labai daug neteisybės.

– Pone Miliau, jums pareikšti rimti įtarimai. Sakote, kad tai juokai, bet man visai nejuokinga, kai paskaitau, kuo jūs įtariamas.

– Jūs gi nežinote. Aš pasirašiau, apie įtarimus kalbėti negaliu. Jei tokie dalykai, tada aš tokių nusikaltimų į dieną padarydavau apie 200.

– Turite omenyje bendravimą su politikais?

– Ir su politikais, ir su verslu, padėjimu išvežti produkciją į kitas šalis. Kaip žinote, atidaryta 170 valstybių.

– Esate sakęs, kad bendravote su P. Gražuliu, jis klausdavo kažkokių patarimų. Pažiūrėjau, kaip P. Gražulis, kaip parlamentaras, yra susijęs su maistu ar veterinarija. Niekaip. Tai kokių jis patarimų klausdavo?

– P. Gražulis visose įstaigose dažnai būna, tarp jų ir mūsų tarnyboje. Man teko daug bendrauti ne vien dėl koldūnų. Kai buvo priimta dėl šunų ženklinimo, jis kelis kartus važiavo pas mus, dėl įvairių savo darbuotojų, kodėl mes skriaudžiame. Jis buvo įvairiais klausimais, tarp jų ir eksporto.

Kai vyko pokalbiai, niekada vienas nekalbėjau, visada mano kabinete būdavo atsakingi žmonės – pavaduotojas, skyrių vedėjai. Kartais juos net palikdavau vienus. Nėra taip buvę, kad būčiau vienas su juo.

– Tai, kad šalia buvo žmonės, esmės nekeičia, jei jūsų darbuotojai buvo jums lojalūs asmenys.

– Mano darbuotojai lojalūs, jei tai yra įstatymų ribose. Jei pasakyčiau savo darbuotojui elgtis ne įstatymo ribose, jis tikrai to nedarytų, kadangi yra atsakomybė. Bendrai niekam dideliame kolektyve nesu sakęs nusižengti Lietuvos, Europos įstatymams ar taisyti dokumentus.

Nesu gyvenime to pasakęs. Mes įstaiga, kuri atrodė daugiausia kovojanti su korupcija, mūsų įstaigoje nuolat darome apie 170 tarnybinių tyrimų, darbuotojai gauna 50-70 nuobaudų, darome kryžminius patikrinimus, vienas rajonas tikrina kitą, turime sudarę grupę, panašiai, kaip policijoje Imuniteto.

Mus per 10 minučių turi informuoti, kad patikrino, tada važiuojame pertikrinti. Nežinau, ar yra tokia įstaiga, kuri tiek padariusi dėl antikorupcinių dalykų.

– Ar jūs sutiktumėte pasitikrinti melo detektoriumi?

– Laisvai. Sutinku pasitikrinti. Nežinau, ką galiu meluoti.

– Jūs nesikreipėte ir neprašėte, kad jus patikrintų?

– Ne, kol kas nesikreipiau, bet galėsiu kreiptis, jei kas pareikalaus.

– Žemės ūkio ministrės palaikymą turite?

–Žemės ūkio ministrė viešai yra išsakiusi, kad jokių priekaištų mūsų tarnybai neturi. Kai būname Europos Komisijoje, tarptautiniuose lygiuose, apie tą tarnybą gerai atsiliepiama, tačiau ji pasakė: dėl širdies ramumos, Jonai, gal turėtum atsistatydinti.

– O kodėl jos nepaklausėte?

– Aš turiu daug pasiūlymų dirbti tarptautinėse organizacijose. Kaip dabar išeisiu su tokiu statusu? Kaip jums atrodo, ar galiu išeiti dirbti į tarptautinę organizaciją, turėdamas įtariamojo statusą? Aš tikrai nuo naujų metų jau buvau netgi susitaręs.

– O valstybės tarnyboje su įtariamojo statusu dirbti galite?

– Aš bandau nusišalinti, kiek galima. Nežinau, kaip baigsis ataskaitos gynimas ir vėl bandysiu nusišalinti, kol vyksta tyrimas.

– Papasakokite apie medžioklę su vakariene. Panevėžio Veterinarijos tarnybos vadovas sakė, kad jūs viską organizavote. Dabar ir ministrė turi aiškintis, kokia proga ji buvo surengta.

– Sėdint konferencijoje prisiminiau J. Marcinkevičiaus eilėraštį: „Ašara Dievo aky, Lietuva, ką tu veiki?“ Man teko dalyvauti labai daug tarptautinių medžioklių Norvegijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Skandinavijos šalyse.

– Kas už tai mokėjo?

– Komercinėje medžioklėje kiekvienas mokėjo už save.

– Latvijos ministras turbūt už save nemokėjo?

– Jis nemedžiojo, buvo su mumis kartu, mes kalbėjomės, jie neturėjo šautuvų, valgė. Mano kolega dar buvo suorganizavęs prieš tai vakarienę, kurios atsisakė, matyt, nujausdami tokią mūsų svetingą šalį, kurioje dabar puolami už mus, jis pavalgė kažkur Latvijos pasienyje.

Buvau suorganizavęs viešbutyje prie autostrados pietus, ministrei pasakiau, kad moku už tą vakarienę, kadangi ten mano kolega buvo, ministras, o ministrė žadėjo mokėti už vakarienę. Tačiau tai yra medžioklė, kiekvienas medžiotojas turi kuprinę ir į medžioklę niekada neina į ją neįsidėjęs kažko valgyti, atsigerti.

– Ministrė atsivežė savo sumuštinius ir jūs taip pat?

– Aš žinojau, kad bus svečių, kurie neatsiveš ir atsivežiau tiek, kad septyniems žmonėms užteko. Buvo vėlyvas vakaras, aš asmeniškai nuo 18 val. nevalgau. Tas valgymas padaryta didžiausia problema.

– Aš irgi nesuprantu, ar gamino vakarienę ar sudėtinis balius buvo, prieš tai sakėte, kad viešbutyje užsakėte vakarienę.

– Aš ilgai buvau medžioklėje, kai kurie žmonės ten liko, nemedžiojo, sėdėjo. Kažkur pasirodė cepelinai, kurių tikrai nevalgiau. Tada atsikeldama ministrė pasakė, kad būtinai už tą dalyką, cepelinus, būtų sąskaita. Žinot – išėjau priverstinų atostogų. Pasakėm jiems, jie visi irgi atostogose, bet galvoju, kad ministrė dar kreipėsi raštu ir ta sąskaita tikrai bus.

– Latvijos ministro ir Lietuvos ministrės nuomonės dėl šios medžioklės ir vakarienės išsiskiria. Gal galite paaiškinti, kodėl?

– Mes patys padarome skandalus. Padarėme dėl mūsų maisto, dėl kurio tiek kovota, tiek atidaryta rinkų. Didžiausi priešai nepadarys tiek problemų, kiek patys padarėme dėl savo maisto – menkindami, neatskirdami, kur yra gatavas maistas, kur paruoštas.

Jau mano močiutė žinojo, kad žalios vištos negalima dėti prie paruošto produkto. Skaitau straipsnius ir matau, kad aš ir gimtadienyje buvęs, kuriame nebuvęs.

Ministras atsakė labai protingai: „Į kvailus klausimus neatsakinėju“. Susitikome, neformalus susitikimas gamtoje, pažiūrėjome stumbryną, suvalgėme sumuštinius, kavą išgėrėme ir kai ką daugiau ir išsiskirstėme.

– Jūs dažnai tokius neformalius susitikimus inicijuojate?

– Man įstaigoje tenka dirbti labai daug. Atvažiuosiu į medžioklę, ten yra benzino kolonėlės savininkas, tada aš per laukus turiu bėgti nuo to savininko, kadangi jis turi maitinimą kolonėlėje? Medžioklėje yra ūkininkas, nuo jo turiu bėgti, nes jis augina produkciją, gali ją per daug tręšti, naudoti antibiotikų? Pagal kokius mes standartus dirbam?

– Aišku, kad neturite bėgti nuo kiekvieno, kuris bent kiek susijęs su tarnybą.Tai, kad dalyvauja įmonės, kurias tarnyba po to tikrina, natūralu, kad sukelia abejonių. Kartu medžiojate, vakarieniaujate, dar kažką veikiate, o po to tikrinate tas įmones.

– Kalbėkime apie „Žaliąją savaitę“ Vokietijoje, į kurią apie 15 metų važiuoju. Ten sėdi verslo atstovai, kartu cepelinus valgo su kitų šalių ministrais. Tai čia baisu? Nueinam į kitą stendą, ten sėdi verslo atstovai, jų ministrai, mūsų ministrai.

– Pone Miliau, prezidentė labai norėtų, kad jūs pasitrauktumėte. Ar iš Prezidentūros esate sulaukęs paraginimų?

– Per spaudą – taip, skaičiau, tačiau savo nuomonę pasakiau. Man išeiti, turint tokį tarptautinį pripažinimą, yra labai sudėtinga. Mes paskutiniu metu esame sulaikę labai daug kontrabandos, ypatingai mėsos, daržovių, aliejaus – labai dideli kiekiai, nesumokėti mokesčiai.

Tos pačios pavardės, už jų dar kai kas slypi. Turiu tas pavardes, bet už jų slypi dar didesni magnatai. Šis dalykas irgi turi labai daug įtakos.

– Kodėl jūs, žinodamas tokius dalykus, nesikreipėte į teisėsaugos institucijas?

– Mes esame parašę, kol kas atsakymo nesulaukėme. Dabar negaliu įvardinti, bet su tų didelių kontrabandų sulaikymais labai sutapo mano puolimas.

– Įtarimus neigiate, kodėl tuomet įkliuvote į šią istoriją?

– Tai yra gyvenimas. Netikėjau, iki šiol netikiu. Atsibundu ryte ir galvoju: aš, apkaltintas tuo ir tuo? Netikiu. Lietuva, pagal Europos Komisiją, praktiškai 2 proc. lenkia Europos Sąjungos vidurkį pagal maisto saugą. Norint tai pasiekti, reikia užgniaužti ir nelegalius prekiautojus, ir tuos, kurie prekiauja be mokesčių, kontrabanda. Iki šiol buvome reikli įstaiga.

– Ir jūsų reiklumas prieš jus atsisuko?

– Manau.