• 

Prezidento posto siekiantis Arvydas Juozaitis neslepia, kad jo suburtas visuomeninis sambūris „Lietuva yra čia“ atliepia JAV prezidento D. Trumpo rinkimų šūkį. Toks esą ir buvo tikslas, nes Trumpas, Juozaičio manymu, atstovauja sveikam europietiškam, krikščioniškam protui.

DELFI Dėmesio centre: pretendentas į prezidentus Arvydas Juozaitis, kuris savaitgalį paskelbė apie visuomeninio sambūčio „Lietuva yra čia“ įkūrimą.

– Pone Juozaiti, „Lietuva yra čia“ yra asociacija, ne jokia politinė partija, organizacija ar visuomeninis judėjimas. Kodėl būtent tokia forma ir kokie yra ilgalaikiai tikslai?

– Kadangi tai paprasčiausia forma įkurti: reikia registruoti, deklaruoti keliasdešimt žmonių. Registrų centre vardas jau registruotas. Kadangi yra labai daug jaunimo įsijungę į mano kampaniją. Jų yra šimtai, apskritai tautinio jaunimo gal jau ir tūkstančiai. Tas jaunimas mato perspektyvą ir vis klausdavo „o ką darysime po to, kai laimėsime prezidento rinkimus?“ Politinis kalendorius diktuoja po pusantrų metų Seimo rinkimus. Tai, manau, į tuos rinkimus visa šią kompaniją galima suvienyti ir vesti. Galbūt likus metams, ar pusmečiui galima bus registruoti partiją ir su ja dalyvauti. Siekis – kad Seime turėtume savo atstovus.– „Lietuva yra čia“ – tokia būtų ir partija?– Dar negalime to atskleisti, bet su ta vadinama tautine globalistika.

– Ką reiškia „tautinė globalistika“?– Tai, kad mes esame tautininkai globalistai, kaip kokie japonai. Juk jie yra globalistai iš esmės, nors labiausiai uždara valstybė – dar ir šiandien su imperatoriumi. Tai ir mintis yra tokia, kad reikia susiurbti iš pasaulio viską, kas įmanoma, bet ne globalizmą, kuris išplauna valstybę, o kuris ją turtina.

– „Lietuva yra čia“ man skamba kaip Trumpo „America first“.

– Tai panašiai ir yra. Maždaug tokį turinį ir taikėm. Tik, žinoma, dydis visai kitas.

– Bet tai yra kritikuojama kaip saves izoliavimo politika, saves atskyrimo.– Nepastebėjau, kad Amerika labai izoliuotųsi, nepaisant tų kelių sprendimų.

– Na netgi nori tvorą statyti, tik Kongresas neleidžia.

– Kadangi ten yra peržengta sveiko proto riba. O Trumpas, mano manymu, yra to sveiko europietiško, galim sakyt et krikščioniško proto atstovas.– Jums imponuoja Trumpas?

– Labai. Labai, kadangi jis nugalėjo visą žiniasklaidą. Jis laimėjo, nors savo pusėje turėjo tik „Fox News“ – tai nuostabus dalykas. Visas elitas, net jo valstybės sekretorius jį nemokša vadino… Iš tiesų jo daugybė pareiškimų labai nekompetentingi politikoje, bet jis labai auga.

Aš taip pat jaučiu, kad galima labai daug ką priauginti net esant neigiamai atmosferai ir aplinkai.

– Susitikimų turėjote jau labai daug. Mačiau jūsų kelių dienų darbotvarkę – po du, po tris susitikimus per dieną su visuomene skirtingose vietose: nuo miestų, iki mažų miestelių ar net gyvenviečių. Kaip tai pakeitė jūsų požiūrį?

– Per pusmetį tiesiog labai įsigilini į tam tikrus dalykus. Jeigu aš dar pakankamai neišmanau tose aukštumose, biudžeto vingrybėse, tai aš dabar bent jau žinau tautos poreikius.

Kai tu sėdi su aštuoniais žmonėmis ar yra buvę net trys – tai praktiškai jie šneka, man net nereikia kažko pasakoti. Bet kai susitinku su 200 ir jiems sakau „pamokslą“ – tai praktiškai formuoju nuomonę.

Man labiausiai patinka 15-20 žmonių formatas. Tada išsišneki iš esmės. Miestelyje, kur, pavyzdžiui, gyvena iki 800 gyventojų, jeigu ateina į susitikimą kelios dešimtys, tai žinai, kad visas miestelis žinos, jog lankeisi ir ką kalbėjai, ir kad esi ne krokodilas.

Kai su jumis kalbėjome paskutinį kartą, klausiau jūsų, kokios yra pagrindinės žmonių problemos. Tada jūs kalbėjote apie emigraciją, socialinę atskirtį. Pasikeitė jūsų požiūris dabar?

• 

– Pagilėjo gal, sakyčiau. Dabar akivaizdu, kad pašalpų mokėjimas žmonėms juos gadina. Ir gadina netgi tuos, kurie dar turi darbų. Moralinė atmosfera labai prasta su visa pašalpų ideologija ir praktika. Šia prasme aš netgi esu linkęs į liberalumą, bet jis orientuotas į socialinės rinkos organizavimą.– Populiarumo reitingai sako, kad jūsų populiarumas auga. Skirtingai duomenimis jis yra virš 4 proc. Jūs pats netikite, kad jis toks mažas?

– Aš nelabai gilinuosi tiesą sakant. Daug labiau maloniau kiekvienam kandidatui žiūrėti, kad jo reitingas auga ir jis žiūri į tuos portalus, kur tas reitingas auga. Tai šią nuodėmę aš irgi turiu, esu linkęs žvilgtelėti, bet irgi su šypsena. Aš matau tą amžinai rodomą 40 proc., kurie neapsisprendę.

Jie apsispręs prieš dvi dienas, prieš dieną ar net paskutinę dieną. Taip kad čia yra milžiniškas rezervas.

Iš kur jūs semiatės tokių idėjų, kaip pavyzdžiui, įkurti Tautos iždą? Arba savivaldybėse sukurti vietinio atsiskaitymo sistemą litais, kurie būtų naudojami šalia euro ir skirti mainams. Kas tai per iždas, galite praplėsti mintį?

– Lenkijoje yra toks iždas. Vokietijos žemėse yra. Tai yra labai paprasta, net Europos Komisijos rekomenduojama nuostata, kad vidaus biudžeto, arba savivaldybių biudžeto, lygmeniu galima organizuoti savo atsiskaitymų sistemą Lietuvoje.

Praktiškai Lietuva yra vienintelė, kur tai nutylima, ir švedbankai yra užslėgę šitą galimybę. Tokiu būdu mes atsipalaiduotume ir nuo švediškų bankų, tarnystės jiems. Pavyzdžiui, komunalines paslaugas savivaldybėse apmokėti būtų galima per kokias nors kredito unijas, kurias būtų galima integruoti į tą iždą.

Ne iki galo aišku – praplėskite mintį. Kaip tai veiktų? Viena didelė unija, į kurią žmonės sudėtų savo santaupas?

– Ne, santaupos yra labai minimalios. Jos yra įstatinis kapitalas. Unijos pagrindas, taip. Jis rodo mums pavyzdį. Paskui tai, ką gauna savivaldybė, t.y. biudžetą, leidžia jį per šitą uždarą grandinę.

– Ką tai duotų?

– Tai atpalaiduotų labai daug nuo to mokestinio balanso ir nuo prekybos tinklų. Tarp žmogaus ir prekybos tinklų pastatytume tokią juridinę finansinę sistemą, kuri leidžia ir prekybą organizuoti.

Reiškia, visą atsiskaitymą tarp gamintojų. O gamintojai, kokių 50 km spinduliu gali realizuoti savo prekes nesikreipdami į didžiuosius prekybos tinklus. Tautos iždas diegiamas centralizuotai, ataskaitą teikia ir prezidentui, ir Lietuvos bankui, žinoma.

• 

Bet atskiri skyriai dirba su savivaldybėmis. – Grįžkime dar prie kuriamo sambūrio. Kokios tos organizacijos vertybės, ideologija? Suprantu, kad aplink jus vienijasi daugiausiai žmonių, kurie propaguoja tautiškumo idėją…– …ir krikščionys.

Bet gal sakyčiau labiau valstybininkai nei tautininkai. Įsivaizduokite, jeigu Žemaičių vyskupija sutinka rengti krikščioniškuosius kandidatų debatus – tokių Lietuvoje dar nebuvo. Jie turėtų vykti Klaipėdoje ir tai liudija, kad man gana nesunkiai pavyko dėl to susitarti. Tikrai jaučiu didelį palaikymą iš krikščioniškų judėjimų ir sambūrių.

Taip, pirmasis mano rėmėjų ratas buvo gal labiausiai tautininkų, bet dabar tikrai labai platus.– Rinkimų kampanijos metu ieškote santykio su bažnyčia?

– Labai atsargiai. Kaip minėjau, Žemaitijoje, šiek tiek Sūduvoje, Šiaurės Lietuvoje. Žinoma, į tuos hierarchus nesikreipiu, bet pasipiktinimo nesulaukiu.

Bet tai nieko keisto, kiek pastebėjau dauguma rimtų kandidatų susitinka, nes visi žinome, kad Lietuvoje yra nemažai tikinčiųjų ir daugiausiai jų – krikščionių.

– Pati bažnyčia jums kaip kandidatui galėtų turėti ir priekaištų – gyvenate antroje santuokoje. Nesulaukiate tokių klausimų?

– Čia paprastas dalykas – jeigu vaikai krikštyti ir turi sutvirtinimo sakramentą, tai viskas tvarkoje.

– O pirmoje santuokoje tuokėtės bažnyčioje?

– Ne.

O antroje?

– Ruošiamės.

• 

– Jeigu jau pradėjome kalbėti apie šeimą ir vaikus, kaip jums nuskambėjo Ministro Pirmininko kalba partijos suvažiavime apie krykštaujančius vaikus Prezidento rūmuose? Kaip jūs tai supratote?

– Man tai smagiai nuskambėjo ir aš smagiai nusijuokiau. Prezidentūra juk ne vaikų darželis. Tą darželį galima bent jau šalia pastatyti. Tai kaip sakant… be komentarų.

– Ar ši rinkimų kampanija, jūsų nuomone, jau pereina į tokią kampaniją, kai taikomasi į kitus taikinius? Kai kandidatai pradeda taikytis į oponentus, ar jie vis dar populiarina save? Kaip jūs elgiatės?

– Aš tai tikrai to nedarau. Per susitikimus su žmonėmis kelis kartus esu paminėjęs kitų kandidatų pavardes, žinoma, bet patyčių nenaudoju visiškai, vengiu jų.

Komandos taip pat prašau jų nenaudoti. Mes dar nepradėjome kampanijos prieš kitus ir nežinau ar pradėsime. Tiesą sakant kampanijos prieš save taip pat nepastebėjau. Manau, kad pakankamai korektiškai viskas šiuo metu vyksta.

– Ar teisingai suprantu, kad jūs esate priėmęs esminį sprendimą, jog kaip bepasibaigtų prezidento rinkimai, sugrįžtate į politiką ir bandysite joje būti ilgai?

– Esminis sprendimas yra priimtas, bet, žinot, panašiai kaip Ghandi (nenoriu sakyti, kad esu panašus, bet seku tuo pavyzdžiu) – jis niekad nebuvo tiesiogiai politikoje, bet tapę aukštais politikais žmonės vykdavo pas jį gauti palaiminimą.

– Iš tikrųjų gali kas nors sakyti, kad štai, tik grįžo į politiką ir jau nori būti Tauto tėvu.

– Tai gal nuskambėjo kiek juokingai, bet aš kalbu ne apie visą tautą, o apie tą grupę šalininkų, rėmėjų, kuriems galbūt mano nuomonė svarbi. Žinot, tas partinis darbas manęs apskritai netraukia, kaip jūs turbūt ir suprantat. Bet kad būtų tokia jėga ir ji turėtų autoritetą, ne asmens atžvilgiu, bet pati su savo vidiniu auditu – tai čia reikia ne tik „paimti valdžią“.

– Praėjusią savaitę Aušra Maldeikienė pareiškė pasitraukianti iš rinkimų kovos. Kaip jūs tai vertinate?

– Natūraliai.– Manote, dar ne vienas atkris?

– Taip.

Kalbėjote gal su kuo nors, kas galėtų jus paremti?

– Girdžiu kalbas aplink save. Su tais rėmimais gi buvo pilna kalbų, kad „valstiečiai“ rems, bet matome, kad jie pasuko į Skvernelį.

– Kažkas iš „valstiečių“ su jumis kalbėjo apie tai?– Atskiri jų skyriai. Vadovybė tai nei skambučio nieko, bet žinau, kad skyriai kalbėjo ir siuntė žinias į viršų, kad norėtų remti mane.

Bet ten labai ramiai, diktatoriškai viskas nuspręsta. O šiaip tai atkris, aišku. Nes pagrindinis išbandymas – parašų rinkimas. Jis nėra toks paprastas. Manau, kad net tiems stipriesiems, kurie neturi partijų, nebus taip paprasta.

-Gitaną Nausėdą turite galvoje?

– Manau, kad jam nebus taip paprasta.

– O jums?

– Negaliu išduoti paslapties, nors gal tai bus vieša paslaptis, tie koordinatoriai, kurie dabar yra per visą Lietuvą, jų yra tūkstančiai per visą Lietuvą. Mes jau ir apie stebėtojus kalbam – jų reikės irgi apie tūkstančio mažiausiai. Jie visi jau yra pasiruošę.

– Turite tokį tinklą žmonių? Tūkstantį žmonių, kurie galėtų būti jūsų stebėtojais rinkimuose

– Taip, jau jis yra. Dėl parašų aš nesibaiminu.

• 

– Parašų rinkimas dažnai tampa ir tokiu galios demonstravimu – pabandyti surinkti dešimtimis ar net daugiau tūkstančių daugiau parašų nei reikia. Bandysite organizuoti tokį savotišką rekordo siekimą, ar ne?

– Man apskritai patinka rekordai. Kaip žinote, VRK išduoda lapų trisdešimčiai tūkstančių. Paskui jau gali spurtuoti internetiniu parašų rinkimu.

Mes ir tai, ir tai darysime, bet 30 tūkst. kartelę esame sau išsikėlę.– Pone Juozaiti, žinoma, dar daug laiko iki pačių rinkimų ir galbūt per anksti kalbėti, bet jeigu visgi jums nepavyktų laimėti šių rinkimų – kokia galėtų būti kita jūsų pergalė?

Jaučiate, kad jau kažką pasiekėte dalyvaudamas šiuo rinkimuose?

– Žinoma. Mes jau anąsyk kalbėjome, kad aš su komanda gerokai pakeičiau visą peizažą rinkimų, netgi nuotaiką. Manau, kad dabar yra daug šiltesnė rinkimų atmosfera vien dėl to, kad teko dalyvauti. O kita pergalė… gal parašyti savą „karą ir taiką“. Ta knyga jau dabar rašoma, tai jeigu aš ją parašysiu – tai turbūt ir bus didžiausia mano pergalė.

– Jūsų susitikimai su žmonėmis yra keleto formatų. Vienas jų – kandidato susitikimas, antras – skaitote tokią tarsi paskaitą apie aktualijas, trečiasis – susitikimas su jumis, kaip rašytojumi, kur pristatinėjate savo knygą. Kodėl jūs naudojate vis skirtingus formatus?

Ar čia tik pavadinimai skirtingi, o turinys visur tas pats?

– Jūs gerai informuotas, galiu pasakyti. Bet argi neįdomu keisti žanrą? Mano susitikimus lydi ir mano komandos nariai, tai aš noriu, kad ir jie nenuobodžiautų.

Net ta pačia tema stengiuosi vis kažkaip kitaip kalbėti. Šiaip kai esi daug gyvenime patyręs žmogus, įvairių žanrų, tai gali skleistis į visas puses. Jūs paminėjote šituos tris, bet sakyčiau, kad dar yra toks vidinis teatrinis žanras.

Labai įdomu. Sakyčiau čia toks antrasis Sąjūdis Lietuvos mastu. Antrasis man buvo Karaliaučiuje.– Tai stengiatės ne vien agituoti, bet ir kažką papasakoti? Būti naudingas?

– „Mes laimingi, kad jums naudingi“ kaip sakė vienas bankas. Žinoma. Taigi tai yra stebuklas, kurio gali daugiau nebenutikti.

Greičiausiai ir nebenutiks – įdomu. – Apvažiuoti vieną kartą visą Lietuvą.– Taip, dar kartą. Net sakyčiau daugiau negu Sąjūdžio laikais. Vien dabar nuo liepos mėn. esu apvažiavęs apie 220 vietų, nors mano koordinatoriai sako, kad 240.

www.delfi.lt

•