Jūs esate
Pagrindinis > Žmonės > K. Navakas: mums reikia šiek tiek tuštybės, kad atskiestume savo reikšmę

K. Navakas: mums reikia šiek tiek tuštybės, kad atskiestume savo reikšmę

Agnė Kairiūnaitė, LRT Klasikos laida „Manasis aš“, LRT.lt
2013.06.25

Žmonijos mažųjų visada buvo daugiau. Jie kuriasi tokį pasaulį, kuriame visą gyvenimą būtų galima pragyventi iš esmės netarus nė sakinio: galvojant kažkieno mintis, dėvint kažkieno įpirštus drabužius, veikiant nelabai svarbius dalykus ir mirštant nesuvokus, kad negyveno. Taip teigia rašytojas Kęstutis Navakas.

Terminas „tuštybės mugė“ atkeliavo iš XIX a. parašyto Williamo Thackeray`aus kūrinio „Tuštybės mugė: novelė be herojaus“. Kiek „tuštybės mugės“ pastebite šiandien?

K. Navakas: Įdomu, kad šiuolaikinė visuomenė prisitaikė iš klasikos atėjusį pavadinimą savo reikmėms ir dabar taip vadinasi vienas iš pagrindinių spalvotų moteriškų žurnalų.

Tai šiek tiek autoironiškas požiūris į mus supančią tuštybę. Tačiau aš jos nevadinčiau tokia tamsiąja žmogaus puse, nes negalima visą laiką gyventi galvojant apie prasmę, vertybes ir jų hierarchiją, orientuojantis vien į auštuosius tonus.

Gali būti šiek tiek ir tos tuštybės, kad atskiestume visą mūsų reikšmę arba susireikšminimą. Žinoma, tai lemia visiškai kitokio pobūdžio susireikšminimą.

Tada jau nustoji būti, kas esi, ir tampi tuo, ką dėvi, kur apsiperki, tavo vidinę esmę pradeda atstoti prekių ženklai. Tokias mintis ir kelia pavadinimas „tuštybės mugė“. Jeigu W. Thackeray`us dabar būtų gyvas, nežinau, ar jis nesistebėtų matydamas, kokias forma įgavo jo kadaise aprašyta visuomenės dalis.

Paminėjote aukštąsias vertybes. Kur yra riba tarp tuštybės ir aukštųjų vertybių?

K. Navakas: Žmogui, kuris apie tuos dalykus yra mąstęs, iš karto yra aišku arba labai sunku tą ribą nubrėžti. Visada yra dalykų, kurie ribas peržengia ar į vieną, ar į kitą pusę. Manyčiau, kad viskas, ką kuria žmogus, turi tam tikrą vertę. Kažkur, žinoma, yra riba, aukščiausius pasiekimus arba tuos dalykus, kurie žmogui „likimiškai“ svarbūs skirianti nuo vienadienių, gal ir tuštesnių dalykų.

Tačiau nepriversime visų gyventi vien tais idealais, kuriais gyveno, tarkim, Johannas Sebastianas Bachas ar kiti žmonijos didieji. Žmonijos mažųjų visada buvo daugiau. Ir jie kuriasi sau tokį pasaulį, kur jiems būtų jauku, kur jie galėtų pragyventi visą gyvenimą iš esmės neištarę nė vieno savo sakinio. Jie nugyvena visą gyvenimą galvodami kažkieno mintis, dėvėdami kažkieno įpirštus drabužius, veikdami kažkokius jiems ne taip jau ir svarbius dalykus ir miršta nesuvokę, kad jie tarsi ir negyveno.

Rasime tokių, kurie jau pradėjo galvoti, kas aš esu, ko aš vertas, kaip man surasti savo vidinių resursų, kurių dar nesu radęs, bet tai nereiškia, kad tik mąstantys žmonės turi teisę gyvuoti, gerai gyventi ir jaukiai jaustis. Prašom – tegul gyvena, tegul šypsosi mažieji žmonės.

– Jūs taip gražiai įvardijote – didieji žmonės, mažieji žmonės.

K. Navakas: Čia mane galima apkaltinti lygių galimybių pažeidimu. Jeigu visus sustatytume prie sienos, jie visi būtų vienodo ūgio, o kartais mažieji žmonės net atrodytų geriau, nes būtų geriau apsirengę, turėtų mažiau problemų, todėl, žinoma, ir mažiau raukšlių veide.

Tie veidai būtų labiau viskuo patenkinti, nes, kuo tu giliau brendi į save, tuo daugiau surandi dalykų, kurių niekada neišmąstysi iki galo, niekada iki galo nesuvoksi.

Suvokti dalykai gimdo kitus dalykus, kuriuos nori suvokti, suprasti, todėl visą laiką po tą gyvenimą ir knaisiojiesi nerasdamas ramybės. Kita vertus, tu turi kažkokį aukštąjį matmenį, kuris visa tai atperka. Tavo pasaulis neapsiriboja vien tuo, kas matoma aplink, tarkim, penkių metrų spinduliu.

– Sakoma, kad grožis yra stebinčiojo akyse.

K. Navakas: Be abejo. Ir prasmė yra stebinčiojo akyse. Jeigu tavo paties vidiniame pasaulyje nėra prasmės, tu jos nesuvoksi ir nepamatysi. Praktiškai kiekvienas žmogus yra pasaulis, o kokio gylio pasaulis yra tas žmogus, taip, remdamasis tuo, ką kažkada patyrė, suprato, jis suvoks ir aplinkinį pasaulį. Arba, atvirkščiai, to, ko niekada nepatyrė, jis nesuvoks, nors tie dalykai jam prieš pat nosį atsistotų.

Taigi pažinti pasaulį mes galime tik pažindami save, gilindamiesi į save. Kuo gilesni mes patys, tuo daugiau pasaulio į mus telpa. Kuo gražesni mes patys, tuo gražesnis mūsų pasaulis, tuo mums geriau gyventi. Todėl būkime gražūs.

Pradžioje minėjote, kad tai nėra blogai ir netrukdo gyventi, o tam tikromis sąlygomis su tuštybe gyventi netgi lengviau.

K. Navakas: Jeigu atrastą tuštybę imsime visaip puoselėti, bijau, kad ji išsikeros ir užgoš visus kitus augalus. Žmogus turi tuštybės – tiesiog reikia ramiai į tai žiūrėti, pripažinti ir kažkaip susigyventi. Man atrodo, jeigu tau tai nėra svarbiausia, tegu ji ten būna.

Jeigu žmonės būtų gaminami kokioje Vokietijos ar Japonijos gamykloje, be abejo, visi būtų tobuli, nebūtų tokių sudėtinių dalių, kaip tuštybė ar klasta ar viso to, ko nenorime savyje pastebėti.

Tačiau žmogus yra gyvas organizmas ir jame viso ko primaišyta. Taip pat ir ydų, ir klaidų, ir tuštybės. Tie dalykai išnyra kaip žuvys iš vandenyno – šokteli ir vėl pranyksta. Pagalvoji – aha, ir šitą aš dar savyje pastebėjau, įdomu…

Taigi ir žmogus tiesiog tegul gyvena, tegul švenčia savo šventes, tegul išgyvena nesėkmes, tegul bręsta, tegul grūdinasi, tegul džiaugiasi, tegul nepamiršta kitų jį supančių žmonių.

– Ar rašytojas Kęstutis Navakas turi tuštybės?

K. Navakas: Be abejo, turiu, tik aš esu ir labai ironiškas, ir autoironiškas. Tuštybė man kartais įdomi, nes ji – būdas žvelgti į pasaulį. Aš ją naudoju savo kūriniuose, o kartais demonstruoju.

– Ar, žvalgydamasis į greta esančius žmones, eidamas Laisvės alėja, užuodžiate tuštybę? Kiek jos yra mūsų aplinkoje?

K. Navakas: Aš jos neieškau. Man daug gražiau, maloniau ir pravarčiau ieškoti grožio, šilumos ir pozityvių dalykų, nes mėgstu į žmones žiūrėti su tam tikru avansu. O jeigu žmogus to avanso negrąžina, jeigu paskui pasirodo, kad jis iš tikrųjų yra tuštesnis, paviršutiniškesnis ir toks labiau „joks“, tada aš ant jo užpykstu, nebebendrauju ir žiūriu su nemaža ironija.

Vis dėlto esu linkęs į žmones žiūrėti iš gerosios pusės, manyti, kad jie visi geri. Žinoma, kad taip nėra, yra labai nuviliančių žmonių, bet jie paskui tiek atitolsta, kad gyventi nebetrukdo.

Parašykite komentarą

Top