Kazys STARKEVIČIUS, Seimo narys.

Šiandien pieno ūkių savininkų netenkina žalio pieno supirkimo kainos. Žemdirbiai, jų visuomeninės organizacijos ne kartą kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją, kitas dabartinės valdžios institucijas, prašydami paramos, kad galėtų išgyventi krizės laikotarpiu ir išlaikyti pieno ūkius, neparduoti karvių. Deja, jų pagalbos šauksmo neišgirdo nei žemės ūkio ministrė, nei premjeras, kurie žemdirbius ramino pažadais, kad bus gauta paramos iš Europos Sąjungos fondų.

Tačiau į Lietuvą atvykęs Europos Komisijos žemės ūkio ir žuvininkystės komisaras Philas Hoganas šias viltis išsklaidė. Susitikime su Seimo Kaimo reikalų komiteto nariais pareiškęs, kad iš ES fondų daug paramos Lietuvos pieno sektorius nesitikėtų, pasiūlė paramą pieno gamintojams teikti iš nacionalinio biudžeto.

Praėjusį rudenį, svarstant 2016 metų biudžeto projektą, siūliau numatyti bent 12,6 mln. eurų paramą pieno  ūkių nuostoliams dėl Rusijos embargo dalinai dengti, tačiau Seimas mano pasiūlymui nepritarė. Todėl nereikia stebėtis, kad žemdirbių kantrybė trūko, ir kovo gale keli tūkstančiai jų atvažiavo į sostinę parodyti valdžiai, kad jų netenkina dabartinės valdžios požiūris į pieno ūkius užklupusią krizę.

Susidariusios sunkios padėties pieno sektoriuje į gerąją pusę nepakeis nė ,,darbiečių“ inicijuotas vadinamasis pieno įstatymas, jeigu Seime jis ir bus priimtas. Patys žemdirbiai tuo netiki, prognozuoja, kad iš smulkesniųjų pieno gamintojų pienas iš viso nebus superkamas. Patys perdirbėjai yra nusiteikę iš smulkiųjų ūkių tokia kaina pieno nepirkti.

Pieno gamintojų gyvenimą apkartina ne vien mažos žalio pieno supirkimo kainos. Ypač daug skundų  Seimą pasiekia dėl pernelyg didelių reikalavimų ES paramai gauti ar jos neišmokėjimas dėl nežymių, kartais ne dėl jų kaltės padarytų klaidų. Pavyzdžiui, į mane kreipėsi vienas Kelmės rajono ūkininkas, kuris negavo išmokų už 73 galvijus vien dėl to, kad veterinarijos darbuotojas ne laiku įvedė bandos perkėlimo į kitą vietą datą. Ūkininkė iš Utenos negavo išmokų vien todėl, kad, tikrintojo nuomone, mėšlidė prie tvarto, kuriame laikomos tik penkios karvės, nebuvo įrengta pagal europinius standartus, nors aplinkosauginius reikalavimus atitiko.

Dėl valstybės tarnautojų biurokratinio požiūrio į gamybos reikalus vien dėl neišmanymo nukenčia tūkstančiai mūsų šalies žemdirbių, ypač smulkiųjų, kurie kartais dėl finansinių sunkumų neturi galimybės 100 procentų atitikti europiniams standartams.

Žemės ūkio ministerijos iniciatyva Lietuvoje įvestas privalomas gyvulių svėrimas, kurį turi teisę vykdyti tik VĮ „Šilutės veislininkystė“. Už vieno gyvulio svėrimą ūkininkas turės pakloti po 8 eurus. Atrodo nedaug, bet turint didesnes bandas susidaro nemažos sumos.

Nuo gegužės pirmosios ūkininkai privalės kasmet sudaryti augalų tręšimo planus, pildyti trąšų naudojimo apskaitos žurnalus, to nevykdant bus taikomos sankcijos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo tai smulkmenos, tačiau ūkininkams tai kainuoja ir laiko, ir pinigų.

Šiais metais ūkininkams skirti naudoti žymėtieji degalai apmokestinti akcizu, Žemės ūkio ministerija galėjo dėl to derėtis su EK, bet to nedarė.

Dabartinė Vyriausybė pirmaisiais savo kadencijos metais išplatino savo priimtą Gyvulininkystės plėtros programą, pagal kurią buvo numatyta stabilizuoti ir ženkliai padidinti gyvulių, ypač karvių, skaičių. Praėjus jau trejiems metams, matome atvirkštinę reakciją, ženkliai sumažėjo gyvulių skaičius, ypač karvių. Per 3 dabartinės valdžios valdymo metus karvių skaičius sumažėjo beveik 30 tūkst. ir mažėja toliau.

Dėl ko taip atsitiko? Paprastas reikalas – programa buvo priimta, tačiau jos įgyvendinimui nebuvo skirta asignavimų. To ir reikėjo tikėtis, nes programa, nepagrįsta finansais, ir lieka popierinė.

Tarptautinėje srityje, užsidarius Rusijos rinkai ir ieškant naujų, taip pat judama vėžlio žingsniu. Su Kinija ryšiai jau buvo užmegzti praėjusios Seimo kadencijos metu, tačiau šiai jau baigiantis valdančioji dauguma dar nieko konkretaus šioje srityje nenuveikė. Latvija jau praėjusiais metais pradėjo savo pieno produktus eksportuoti į Kiniją, o mes dar trypčiojame vietoje.

Valdantieji daug kalbėjo ir daug vilčių dėjo į kooperaciją, ypač į pradėtos kooperatinės įmonės „Pienas LT“ statybą. Atrodo, ledai buvo pajudėję, statybos ėjo į pabaigą, tačiau jos užbaigimui pritrūkus kelių milijonų eurų, valdžia supasavo, ir kurį laiką niekaip nerado išeities, kaip padėti kooperatyvui, kad įmonė būtų kuo greičiau užbaigta.

Kaip padėti žemdirbiams šiuo krizės metu, kad pieno ūkiai nebankrutuotų, nebūtų išparduotos ar išskerstos karvės? Pirmiausia Vyriausybė turėtų įrodyti Briuseliui, kad Lietuva yra buferinė zona pieno produktų eksportui į Rusiją ir labiausiai iš visų ES šalių nukentėjo dėl Rusijos įvesto embargo žemės ūkio, ypač pieno, produktams.

Kasmet Lietuvos pieno ūkiai patiria apie 100 mln. eurų nuostolių. Todėl Lietuvai turėtų būti skiriama didžiausia parama.

Antra, esu užregistravęs įstatymo projektą dėl Žemės ūkio stabilizavimo fondo sudarymo, kuriame būtų kaupiamos lėšos, reikalingos paremti žemdirbius įvairių krizių metu. Be to, Vyriausybė labai prisidėtų dėl pieno krizės iškilusių problemų sprendimo, jeigu padėtų kooperatyvui „Pienas LT“ kuo greičiau užbaigti pieno perdirbimo įmonės statybą ir į šį kooperatyvą padėtų pritraukti kuo daugiau smulkiųjų pieno ūkių savininkų, tai būtų jų išsigelbėjimas šiuo sunkiu laikotarpiu.

Piktinamės, kad lietuviai apsipirkti važiuoja į Lenkiją dėl ten esančių pigesnių maisto produktų, kurie apmokestinti tik 5 procentų PVM mokesčiu. Kas draudžia mums tai padaryti? Dabartinės Vyriausybės programoje tai buvo numatyta, tačiau vykdyti nesiryžtama.

Vienas iš būdų padėti smulkiesiems ūkininkams, laikantiems mažesnes bandas, – riboti ES paramą didiesiems žemvaldžiams. Ūkiams, kurių parama siekia daugiau nei 150 tūkst. eurų, galėtų būti mažinama 5 ar 10 procentų, tai leistų sukaupti daugiau lėšų smulkiųjų ir vidutinių ūkių paramai.

Siekiant padėti žemdirbiams, ypač pieno ūkių savininkams, išgyventi, būtinos Seimo, Vyriausybės, Žemės ūkio ministerijos, be abejo, ir pačių žemdirbių, jų visuomeninių organizacijų vieningos pastangos ieškant būdų, kaip sunkiuoju metu taupyti, išsiversti su mažesniais resursais, o kartais gal ir pamažinant gamybos mastus, tačiau neprarandant potencialo, atsiradus naujoms rinkoms.