Gintautas KNIUKŠTA

Šį, 2012 metų, pavasarį, kovo 20-ąją, sukaks dvidešimt treji metai, kai Jonavos gamybiniame susivienijime „Azotas“ sprogo izoterminė saugykla, iš kurios rezervuaro išsiliejo apie 7,5 tūkst. tonų skysto amoniako. Degantis amoniakas pasiekė nitrofoskos cechą, užsidegė ir trąšų sandėlis.

Nuodingų cheminių junginių debesys pradėjo kauptis aplink Jonavą, vėjas ėmė debesis nešti Ukmergės, Širvintų, Kėdainių link. Toksiškų medžiagų koncentracija ore buvo itin didelė, žmonės ir gyvūnai duso, alpo. Likviduojant avarijos pasekmes, neišvengta žmonių aukų, buvo daug sužeistų.

Jonavos rajono apylinkės prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą, tačiau 1990-ųjų gegužės mėnesį byla buvo nutraukta, nepavykus nustatyti kaltų asmenų. O juk pastatyta saugykla buvo priimta netgi su įvertinimu „labai gerai“.

Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1989 m. kovo mėnesio potvarkiu sudarytos ekspertų komisijos nuomone, amoniako saugyklos suirimo priežastis buvo labai blogos konstrukcijos projektas. Nutarta uždrausti ekologiškai pavojingų objektų statybą Jonavos, Kėdainių rajonuose bei nuo avarijos nukentėjusiose apylinkėse.

Po avarijos „Azote“ padaugėjo sergančių bronchine astma, lėtiniu bronchitu, skydliaukės susirgimais, plaučių ligomis, net ir vėžiniais susirgimais. Iki šiol neatsakyta į daugelį klausimų, nors žmonės daug metų rašė įvairias peticijas, prašė reguliariai tirti vandenį, dirvožemį, gamtinę aplinką.

1989 metais įvykusią avariją Jonavoje mačiau iš arti, nes buvau gavęs skubią redaktoriaus užduotį parašyti apie nelaimę į „numerį“. Bandžiau pasiekti ir nitrofoskos cechą, bet nesėkmingai – atsitrenkiau į nematomą amoniako garų sieną… Tuomet, prisimenu, labiausiai stebėjausi, kad gamykla  pastatyta tokioje gražioje vietoje – ten, kur Šventoji įteka į Nerį…

Kaip išsaugoti gamtą, miškus, kai šalia stūkso tokia teršalų perykla? Dabar, anot Jonavos miškų urėdo Vytauto DAUKŠEVIČIAUS, informacijos apie taršą beveik nėra. Urėdas iki šiol ieško atsakymo, kodėl būtent ten pastatė gamyklą. Jis atvirai sako, kad  miškininkų uždavinys yra sakyti tiesą, nes tarša egzistuoja,  medžiai negali ilgai augti toje vietoje, trumpėja jų gamtinė branda.

Anksčiau aplink gamyklą augo pušynai, kurie šioje vietoje išdžiūvo apie 1972–1983 metus. Iškirtus nudžiūvusį pušyną, buvo palikti žaliuoti ąžuolai, tačiau jie neišauga į medžius. Nuo taršos vieni pumpurai žūva, paskui iš miegančiųjų pumpurų išaugę ūgliai nespėja sumedėti, todėl žiemą nušąla. Taip iš ąžuolo formuojasi ne medis, o krūmas.

Gerbiamas urėde, kaip Jonavos miškininkams sekasi įgyvendinti sunkų uždavinį – palaikyti šioje vietoje gamtinę pusiausvyrą?

Ta 1989 metų kovo 20 d. avarija Jonavai buvo tikra tragedija. Dienai baigiantis pasikeitė vėjų kryptys iš pietvakarių į pietryčius ir visus teršalus nakčiai nešė Jonavos link. Gyventojams teko evakuotis, tad Jonavoje tą naktį jų liko labai nedaug. Po to vėjo kryptis vėl viską nešė Ukmergės link.

Tą naktį aš buvau čia, Jonavoje.  Paskambino tuometis miškų ūkio ministras Lukoševičius ir paprašė aplankyti Jonavoje gyvenančią jo mamą, kuri sirgo, gulėjo, kaip sakoma, „ant patalo“, ją prižiūrėjo  giminaitė. Buvo vakaras ir jau tamsu, nuvažiavęs vaikščiojau aš apie namą, tačiau manęs niekas neįleido.

Žinoma, viskas baigėsi laimingai, apie 24 valandą vėjas nusisuko ir pradėjo pūsti Ukmergės link. Jei manęs kas nors paklaustų, kas labiausiai nukentėjo nuo šios avarijos ir kam teko daugiausia teršalų, pasakyčiau, kad rajonas Ukmergės link, nors niekas to, deja,  nekonstatuoja iki šiol.

Kaip visa tai veikė miškus? Tuo metu, kai įvyko avarija, ir po to, kol buvo likviduojamas gaisras, nebuvo prasidėjusi vegetacija. Todėl tai miškams ypatingos reikšmės neturėjo. Gerokai daugiau žalos padaryta buvo 1978 metais, nes šios gamyklos  nitrofoskos  ceche nebuvo pastatyti valymo įrengimai.

Gamyba turėjo vykti, to reikalaudavo TSRS komunistų partijos suvažiavimo direktyvos. Buvo nustatomos datos, kad gamykla turi pradėti veikti, o ar viskas yra tam paruošta, niekas nesidomėdavo.

Būtent 1978 metais rudenį vaikščiodamas po mišką matydavau ant medžių kamienų, lapų, spyglių pusės milimetro pilkos spalvos apnašas. Atrodė kaip aptinkuota, tik labai plonu sluoksniu.

Prisimenu, 1979 metų pavasarį nuvažiavau į Santakos girininkiją, kurioje kažkada dirbau, ir klausiu girininko, ar ten nėra sanitarinių kirtimų? O jis sunerimęs sako, kad nežino, ką kirsti, o ką palikti – visas miškas  ištisai parudavęs.

Tai buvo paskutinės kovo dienos. Kai pavasarį augalai gavo šilumos, ir plūstelėjo drėgmė, ji nudegino visus vegetatyvinius augalų organus – ir pumpurus, ir jaunus ūglius. Miškai, galima sakyti, išdžiūvo. 500 ha plote nukentėjo 90 proc. spygliuočių, kuriuos vėliau teko iškirsti.

Apskritai tuo laiku didžiausias teršėjas, remiantis statistika, buvo Elektrėnai. Tačiau Elektėnai pastatyti atviroje vietoje, jų kaminai yra aukšti, todėl teršalus paskleisdavo labai didelėje teritorijoje. Jonavoje gamykla stūksojo upės slėnyje, kaminai buvo sąlyginai neaukšti,  todėl visą taršą  sugėrė miškai.

Po maždaug dešimties metų, vertinant miškus, jų džiūvimas pastebėtas apie 30 km atstumu nuo gamyklos. Iš pradžių „mirtinoje zonoje“, iš kurios buvo iškeldinami gyventojai, spygliuočių nesodinome, o pastaruoju metu auginame visas medžių rūšis.

Tiesa, 1979 metais gamyklos vadovai aiškino, kad  Miškų ūkio ministerija turėjo žinoti apie galimą taršą, bet ji nieko nedarė, jokių siūlymų neteikė. Taigi kalti kiti…

Kokios žalos Jonavos miškams padarė sovietų armijos pulkai? Juk praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje čia įsikūrė mokomoji-pavyzdinė desantinė divizija?

Jonavos rajone buvo dislokuota apie 25 tūkst. kareivių. Prasidėjus karui Afganistane, rajono miškuose turėjo leistis lėktuvai. Kariškiams reikėjo ploto, kuriame  būtų galima  iš lėktuvų mėtyti karinę techniką. Netoli Šveicarijos kaimo, gražiausiuose miškų plotuose, buvo iškirsti visi medžiai, išrautos šaknys. Liko tik plyni laukai su smėlio pustomomis kopomis. Tačiau, nusprendus Karmėlavoje steigti civilinį aerodromą, ši teritorija (3×6 km) buvo apleista, o išvedus iš Lietuvos okupacinę kariuomenę 1993–1999 metais, ši dykvietė apsodinta mišku.

Beje, noriu pastebėti, kad miškininkai buvo aktyvūs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šalininkai. Man teko būti  apygardos rinkiminės komisijos pirmininku – joje į Atkuriamąjį Seimą buvo išrinktas Bronislovas Lubys. Tuomet mandatą pasirašydavo rinkiminės komisijos pirmininkas. Taigi B. Lubys gavo mandatą su mano parašu.

1989 metais, kai čia  įvyko  avarija, buvo renkami TSRS liaudies deputatai. Jie buvo išrinkti penkeriems metams. Lietuvoje buvo aštuonios apygardos. Toje apygardoje, kuriai priskirta ir Jonava, balotiravosi tuometinis Šakių rajono kolūkio pirmininkas Juozas Bastys ir Žemės ūkio akademijos Miškotvarkos katedros vedėjas Vaidotas Antanaitis.

Man teko garbė būti V. Antanaičio  patikėtiniu Jonavos rajone. Kartu važinėdavome po rajoną, susitikinėjome  su žmonėmis. Didžiausią dėmesį V. Antanaitis skirdavo kariškiams. Vien Rukloje tuo metu  buvo  apie 11 tūkst. kareivių.

Po susitikimų dažnai kalbėdavome, ar balsuos už jį kareiviai. Jis tuo abejodavo, tačiau sakydavo, kad jo tikslas yra toks, kad kareiviai žinotų, jog Lietuva 1939 metais iš esmės buvo okupuota, pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas, kad išmanytų visą šio laikotarpio istoriją.

Ir kaip tik ta avarija įvyko rinkiminės agitacijos laikotarpiu. Rinkimai turėjo vykti kovo 26 d., o avarija ištiko kovo 20 d, likus šešioms dienoms iki rinkimų. Įvyko tai, apie ką V. Antanaitis ir kalbėjo per susitikimus – nesaugūs pramonės gigantai teršia gamtą, kelia didelį pavojų žmonėms. Ši avarija padėjo įtikinti jo rinkėjus, ir V. Antanaitis rinkimuose laimėjo bei tapo TSRS liaudies deputatu.

Kai Vaidotas Antanaitis tapo miškų ministru, vienas iš pirmųjų jo darbų buvo perimti iš kariškių miškus. Kaip sekėsi tai įgyvendinti?

Tuo metu drąsos reikėjo ir miškininkams, tuo labiau – ministrui V. Antanaičiui, kuris priėmė sprendimą ir pasirašė įsakymą, kuriuo liepiama urėdijoms perimti kariškių miškus.

Tiesa, kariškiai labai neprotestavo, galima sakyti, suprato, kad  miškus turi valdyti miškininkai. Tuo metu buvo Kauno karinė girininkija, priklausiusi Rygai. Sudėtingiau buvo perimti techniką. Dalį technikos jie  pasiėmė, dalį paliko mums. Tačiau po kiek laiko paprašė grąžinti visą techniką.

Anuo metu buvo pradėti statyti rimtesni statiniai, tačiau statybos buvo sustabdytos, viskas palikta kaip buvę. Vieną nebaigtą statinį mes išardėme ir savo gamybinėje bazėje pastatėme lentpjūvę, kurioje, nusipirkę vakarietišką techniką, sėkmingai dešimt metų perdirbome medieną. 2004 metų sausio mėnesį šią lentpjūvę perdavėme valstybės turto fondui.

Kodėl? Juk dalis medienos perdirbimo cechų dirbo pelningai ir ženkliai papildydavo miškininkų sąskaitas.

Jonavos miškų urėdijos medienos perdirbimo cechas kasmet sukurdavo didelę pridėtinę vertę ir urėdijos sąskaitą papildydavo  3–4 milijonais litų. Buvo priimti politiniai sprendimai, kad miškininkai neturi užsiiminėti šia veikla. 2004 metais perduotas Turto fondui 2,5 mln Lt vertės turtas, kuris iki šiol dar neparduotas.

Miškų urėdijos galėtų užsiiminėti papildoma veikla, teikiančia įmonei pelno, tačiau buvo primygtinų siūlymų net medieną pardavinėti nenukirstu mišku.

Vis dėlto keista – kodėl lentpjūvė negalėjo likti urėdijos nuosavybė? Juk dabar pinigai byra ne į valstybės, o į privačias kišenes?

Kai nebeliko Miškų ministerijos, prasidėjo labai didelis politikavimas. Visiems labai rūpėjo valstybės turtas. Buvo teigiama, kad miškininkai blogai ūkininkauja, mažai pagamina produkto, neefektyviai panaudoja turtą ir t. t. Aiškinta, kad mūsų cechai yra nuostolingi, dirbame su atsilikusia technika.

Lietuvoje tikrai buvo tokių cechų, kurie galėdavo perdirbti tik tokią medieną, kuri turėjo mažesnę paklausą. Atsiradus Lietuvoje privačiam medienos sektoriui, šie cechai sunkiai atlaikydavo konkurenciją. Tačiau Jonavos cechas buvo vienas geriausių iš Lietuvos urėdijų.

Pagal pagaminamą produkciją mes buvome Lietuvos medienos perdirbimo įmonių dešimtuke. Tačiau tiek miškininkai, tiek mūsų politinė vadovybė nebeatlaikė medienos perdirbėjų ir suinteresuotų asmenų spaudimo, ir buvo priimtas sprendimas užleisti pozicijas.

Iš medienos perdirbimo gaudavome 60 proc. pajamų, medienos perdirbimo pagrindinių priemonė sudarė 50 proc., kurios perdavimo metu buvo 2,5 mln. Lt vertės. Pagrindinis jų koziris buvo tai, kad mes sau parduodami medieną nedalyvaujame konkursuose, o tai turi daryti kiti. Taigi stengtis atlaikyti tokius kaltinimus buvo beprasmiška, nes kad ir ką darytum, atras dėl ko kaltinti. Ir dabar mus kaltina tuo, kad neefektyviai naudojame turtą.

Kai tik keičiasi valdžia, tie patys asmenys pradeda minti slenksčius pas Vyriausybės ir Seimo narius, vėl iš naujo  įrodinėja dėl valstybinių miškų veiklos neefektyvumo. Kadangi valdžioje  būna nauji žmonės, jiems pateikti argumentai atrodo įtikinantys.

O ką daryti, kad pasikeitus valdžiai, jums vėl nereikėtų įrodinėti, kad nesate kupranugariai?

Tikimybės, kad taip bus, yra mažai. Viliuosi tik, kad kuo toliau, tuo per trumpesnį laiką sugebėsime tai padaryti.

Paprastai jie ieško mūsų silpnų vietų. Ne kiekviename ūkyje viskas būna puiku šimtu procentų, pasitaiko ir kai kurių problemų.  Pavyzdys  – 2010 metų rugpjūčio mėnesį per Lietuvą praūžusi vėtra.

Buvo išversta labai daug medžių, liko nesutvarkytų miškų plotų, neapželdintų kirtaviečių. Palyginus su privatininkais, valstybinių miškų miškininkai tikrai labiau susitvarkė. Taigi atrasti priežasčių, dėl ko kritikuoti, galima visada, pirmiausia išgirstame kaltinimus, tik po to aiškinamasi priežastis.

Tačiau kol išsiaiškinama, praeina nemažai laiko, tai pareikalauja ir daug dvasinių jėgų. 2011 metais nebuvo nuostolingai dirbančių urėdijų, jos  turėjo apie 10 proc. pelno nuo apyvartos. Tačiau nereikia pamiršti, kad miškininkai moka 15 proc. apyvartos mokestį, kokio nemoka nė viena organizacija.

Šis mokestis yra rimtas finansinis krūvis urėdijoms. Ar yra dar kurioje nors Europos valstybėje toks mokestis?

Nėra. Apyvartos mokesčiu reikia papildyti valstybės biudžetą. Kai tik prasidėjo sunkmetis, ir Generalinė miškų urėdija sudarė priemonių planą. Dirbančiųjų  gerovė sumenko labai ryškiai, tačiau įmonės liko pelningos.

Šiandien žmonės dar neuždirba tiek, kiek uždirbdavo 2007 metais. Dauguma specialistų dabar gauna 90 proc. tuometinio uždarbio. Tačiau, lyginant su Lietuvos bendru vidutiniu atlyginimu, miškininkų uždarbis yra truputėlį aukštesnis negu šalies vidurkis. Tačiau, pagal tai, kiek jie dirba ir kiek atiduoda jėgų, atlyginimas nėra didelis, ypač lyginant su kitomis šalimis.

V. Antanaičio iniciatyva miškininkai išmoko išgyventi patys, iš valstybės biudžeto jie negauna nė cento. Ar šiandien toks modelis mūsų valstybėje pasiteisina? Gar reikėtų kopijuoti kitų šalių valdymo modelius?

Miškų ministras V. Antanaitis yra ne kartą sakęs, kad miškininkai neturi tapti našta visuomenei, privalo atkurti mišką ir išsilaikyti savo lėšomis. 1990 metais tam jis padėjo pagrindus, ir miškininkai sėkmingai visa tai šiandien įgyvendina.

Šiandien aš, įmonės vadovas, matau, kad galiu išgyventi – netgi mokėdamas rangovams tiek, kad jie galėtų oriai gyventi. Tai padaryti tikrai galima. Tačiau reikia būti tikru šeimininku, puikiai pažinti savo miškus, išmanyti technologiją, kaip reikia gyventi miškuose.

V. Antanaitis dėstė miškotvarką – miško tvarkymą ir naudojimą, tačiau neapsiribojo vien tuo, buvo platesnio mąstymo žmogus. Remdamasis savo patirtimi, jis sumaniai sprendė miškų valdymo problemas.

Mano manymu, mokesčiai pasibaigus sunkmečiui turėtų būti sumažinti. Darbo mokestis turėtų augti, nes esant tokiai padėčiai, geresni specialistai paliks žinybą. Mūsų žmonės dirba su tokia pačia technika, padaro tiek pat, kiek ir suomiai ar švedai, o uždirba tris tūkstančius litų, o ten gauna penkiolika tūkstančių. Galbūt šiandien žmogų čia laiko šeima, gal kitos priežastys, tačiau auga jaunimas, daugiau matantis ir keliaujantis po pasaulį. Todėl išlaikyti jaunimą mums bus labai sunku.

Urėdijos labai stengiasi įsigyti naujos technikos, kad pritrauktų jaunus žmones, tačiau taip pat supranta, kad žmogus turi uždirbti.

Miškas yra ne tik mediena. Mediena sudaro 90–95 proc. pajamų, visa kita surenkame už transporto patarnavimus, už parduodamus sodmenis, už privatininkams teikiamas paslaugas. Tačiau tai yra nedidelė pajamų dalis. Pagrindinė – mediena. Jos kaina tai kyla, tai krenta. 2011 metai, 2012 metų pradžia mus nuteikia optimistiškiau, nes apvaliosos medienos kainos buvo pakilusios. Tai rodo Europos Sąjungos rinkos atsigavimą po krizės.

Tačiau girdisi signalų, kad apvaliosios medienos poreikis tampa vis mažesnis. Tai tiesa?

Mažėja popiermedžių, malkinės medienos, smulkiosios medienos poreikis. Visa ši mediena sudaro 2/3 mūsų medienos. Taigi galime prognozuoti, kad šiais metais pajamos už medieną bus mažesnės. Nepaisant to, veikla turi būti pelninga. Dirba kvalifikuoti žmonės, jie mato kelius, kaip tai padaryti.

Kalbant apie patį produktą, visuomenėje taikomos įvairios skaičiavimo metodikos. Jos skiriasi ir valstybėse. Miškininkai, skaičiuodami bendrą produktą, sumuoja tai, ką pardavė. Daug yra įskaičiuojama į išlaidas ir neparodoma, kad pagaminama. Nuo šių metų yra atskirta gamtosauginė sritis, kuri turėtų būti vertinama kaip naujas produktas.

Mes atliekame miškų priešgaisrinės apsaugos funkciją, stebime ir organizuojame miškų gaisrų gesinimą visoje savo veiklos zonoje. Pirmiausi į miškų gaisrus išvyksta miškininkai. Specialistų darbo užmokestis yra įtraukiamas į administracines išlaidas. Taigi priešgaisrinė miškų apsauga turėtų būti vertinama kaip produktas.

Mes, miškininkai, dėl politinio puolimo turime nuolat aiškintis, kad esame tokie, o ne kitokie. Struktūros yra nusistovėjusios, miškininkai gerai žinomi visuomenėje, bendrauja su kaimo žmonėmis.

Anksčiau kaimo šviesuomene buvo laikomas klebonas, policininkas ir girininkas. Ir dabar šis požiūris juk nėra pasikeitęs?

Šiuolaikinė technika ir galimybės šiek tiek pakeitė gyvenimą, ir dabar dažnai girininkas yra atvažiuojantis žmogus, negyvenantis toje teritorijoje. Tarpukariu labai griežtai reikalaudavo, kad girininkas gyventų girininkijoje.

Mūsų girininkijoje visi pastatai yra išlikę, ir juose esančiuose butuose gyvena girininkijų darbuotojai. Tai nėra vien girininkai, tačiau formuojant ateities politiką, turi būti girininkijoje skirta patalpa, kurioje galėtų gyventi girininkas – kad ir ne nuolat, bet susiklosčius tam tikroms aplinkybėms ar susidarius ekstremaliai situacijai, galėtų apsistoti.

Kai pradėjau dirbti miškininku, vienintelis telefonas kaime buvo girininkijoje. Dabar jau ne tie laikai, visi turi mobiliuosius telefonus. Tačiau gaisro ar kitokios nelaimės atveju yra reikalingi žmonės, kurie tam būtų pasiruošę.

Iki 1959 metų Jonavos miškų urėdijos nebuvo. Kas paskatino ją kurti?

Tuometis miškų ūkio ir pramonės ministras Algirdas Matulionis. Ši urėdija įsteigta viena paskutiniųjų Lietuvoje, jos veiklos zonoje yra apie 37 tūkst. ha miškų, iš jų valstybinių – 21 tūkst. ha, privačių bei priklausančių įvairioms įmonėms ir organizacijoms – 12,5 tūkst. ha. Dar apie 3,5 tūkst. ha miškų iki šiol neturi savininkų ir yra valstybiniai miškai, skirti nuosavybei atkurti.

Kurti urėdiją skatino tai, kad  mieste plėtėsi pramonė, pro Jonavą  ėjo geležinkelis. Tiesa, Jonavos miškų urėdija nėra iš didžiųjų, tai greičiau vidutinė urėdija, netgi galima priskirti prie mažesnių.

Per dvidešimt metų  nuo įkūrimo urėdija  įveisė miškus netinkamuose žemės ūkiui plotuose, kirtavietėse, nutiesė kelius į miško masyvus, vėliau  atkūrė nuo atmosferos taršos žuvusius miško plotus buvusiuose tarybinės armijos poligonuose, išplėtė medienos perdirbimo veiklą, buvusiems miškų ir žemės savininkams atkurta nuosavybės teisė į daugiau kaip 11 tūkst. ha miškų.

Pagal apimtį ir dydį užimame apie trisdešimtą vietą. Tačiau egzistavimo laikotarpiu problemų spręsti teko nemažai. Daugelis urėdijų apie tai net nepagalvoja. Taigi esame užgrūdinti, galime pasiūlyti, kaip spręsti problemas, kartu bandyti tai daryti. Esame pasiruošę padėti ne tik kolegoms, bet ir greta dirbantiems ir gyvenantiems žmonėms.

Miškininkystėje, kaip ir visose kitose liaudies ūkio šakose, viskas keičiasi, tobulėja tiek ekonominiu, tiek moraliniu aspektu. Egzistuojanti sistema vystosi natūraliai, blogesni dalykai atmetami, įdiegiamos naujos technologijos. Žmonės tampa mobilesni, labiau pasiruošę įvairioms situacijoms.

Jonavos  urėdijos miškai visiškai atitinka FSC sertifikato keliamus reikalvimus, sudaryti ir įgyvendinami miškų pritaikymo visuomeniniams poreikiams planai.

Jonavos miškininkai vieni pirmųjų savo teritorijoje įdiegė priešgaisrines miškų stebėjimo kameras, baigiame išmatuoti valstybinės reikšmės miškus. Miškininkų darbą parodo  miškotvarka. Lietuvoje miškų inventorizacija yra atliekama maždaug kas dešimt metų. Kiekvienais metais yra inventorizuojamos 4–5 urėdijos.

Šiais metais inventorizacija turėtų būti vykdoma ir Jonavos miškų urėdijoje. Jos metu yra sumuojami rezultatai, įvertinama medžių rūšinė kaita, plotų išnaudojimas ir pasikeitimai, medynų būklė, rūšinė jų sudėtis, ju struktūra brandumo atžvilgiu. Miškų urėdijai yra nustatytas metinis naudojimo dydis. Urėdija  paprastai iškerta apie 95–98 proc. numatytos metinės biržės.

Miškotvarkos projektas yra tvirtinamas aplinkos ministro įsakymu, mums tai lyg ir įstatymas. Jonavos miškininkai sutaupo tą kiekį, ir naudojimas ateityje taps stabilus, gerės medynų rūšinė struktūra, o medynų plėtra bus pasiekiama tik našumo sąskaita. Kai urėdijos yra tokio dydžio, kokios yra dabar, jos sugeba miškų potencialą maksimaliai išnaudoti su didžiausia nauda miškui.

Urėdijos kolektyvas vykdo miškingumo didinimo programą, plečia miško įvairovę, užtikrina miškų sveikatingumo gerinimą, priešgaisrinę apsaugą. Tobulinant kelių, privažiavimų ir pažintinių takų tinklą miškuose, gyventojams sudaromos geresnės sąlygos pailsėti, atgauti jėgas ir naudotis miško gėrybėmis.

Kai Jonavos miškų urėdijoje buvo vykdoma pirmoji miškotvarka, tik įsikūrus Jonavos miškų ūkiui, brandžių medynų buvo tik 1,5 procento, o dabar yra 20 procentų. Koks turėtų būti pats optimaliausias procentas?

Turėtų būti apie 22 procentus. Ilgai vienoje vietoje dirbantis specialistas įgauna pilietinės drąsos elgtis vienaip ar kitaip, priimti sprendimus. Lietuvoje vidutiniškai miškas auga aštuoniasdešimt metų. Taigi kasmet reikėtų iškirsti apie 1/80 miško, tuomet miško struktūra būtų optimaliausia – bus ir jaunuolynų, ir brandžių medynų.

Žinoma, reikia nepamiršti draustinių, kuriuose kirtimai nevykdomi, esama ir saugomų teritorijų, kuriose, kadangi mūsų miškai yra sertifikuoti, esame priėmę sprendimą nevykdyti jokios ūkinės veiklos.

Tokių miškų yra apie 10 procentų. Valstybinių miškų yra apie 21 tūkst. hektarų, iš jų apie 2 100 hektarų yra draustiniai ir saugomos teritorijos, lieka 19 tūkst. hektarų miškų, juos daliname iš 80. Taigi 240 hektarų kiekvienais metais, iš kurių galėtume paimti derlių. Mes prie tokios struktūros jau baigiame pereiti, mūsų miškai tam jau yra pasiruošę.

Per savo ilgą darbo stažą dirbdamas urėdu labai gerai susipažinau su visų urėdijos miškų struktūra, esu pabuvęs visuose miško plotuose. Todėl yra lengva bendrauti su specialistais, nesvarbu, kiek metų praėję, kai aš lankiausi viename ar kitame miške. Tačiau patarti žmogui, kaip geriau pasielgti vienu ar kitu atveju, visada galiu.

Gyvenate Jonavoje, kur tarša yra viena iš didžiausių šalyje.  Kaip Jūs vertinate miškų indėlį sprendžiant ekologines problemas?

Tuo metu, kai mūsų krašte buvo ekologinių nelaimių, po kiek laiko, kai  susitikdavau  kitus kolegas,  jie vis klausdavo: „Ar tu dar gyvas“? Reikia manyti, kad ir gamykla, ir automagistralės, einančios per Jonavos miškus, ne „šilkais glosto“.

Didelė mūsų problema – miško tarša. Jonavoje yra viena iš didžiausių chemijos pramonės įmonių Lietuvoje. Aplink AB „Achema“ esantys  medžiai sugeria išskiriamą emisiją, tačiau jie tiek prisotinti teršalų… Tarkime,  beržas gamtinę brandą pasiekia apie 90–100 metus, o čia  jo amžius tesiekia 50 metų. Sulaukusį 60 metų beržyną jau sunku surasti.

Kokius statistinius duomenis teikia AB „Achema“ ir kokia tarša yra iš tikrųjų, negaliu pasakyti. Galėčiau pasakyti tik tai, kad kai 1979 metais mes prašėme šių duomenų, buvo teikiama tokia statistika, kad per metus yra į atmosferą išskiriama 49 tūkst. tonų.

Maždaug prieš aštuonerius metus, kai glaudžiai ir draugiškoje aplinkoje bendravome su „Achemos“ darbuotojais, jie sakydavo, kad tuo metu yra išskiriama apie 7 tūkst. tonų. Žinoma, filtrai, visa įranga, technologijos patobulėjo, ir tarša sumažėjo. Tačiau tarša egzistuoja, jos atmesti negalima. Ji nėra juntama, nes gamta sugeba tam tikrą kiekį taršos perimti į save, ją akumuliuoti.

Ši tarša veikia augalus. Medis sensta, gamtinę brandą pasiekia anksčiau. Pavyzdys – per karą pro Jonavą ėjo magistralė  Varšuva– Peterburgas, transportas čia judėjo intensyviai. Iš abiejų pusių kelio buvo iškirsti apie 100 metrų pločio miško ruožai. Po karo, 1945–1946 metais, miškas čia atžėlė, daugiausia ten yra beržų. Praėjo šešiasdešimt metų, vėjo kryptis šioje vietoje nuolat laikosi nuo gamyklos, pagal kelią.

Netoli gamyklos augantys beržai iškrito, jie gamtinę brandą pasiekė 30–40 metų anksčiau. Ir to nepaneigsi.

Aš čia dirbu 44 metus, pradėjau tada, kai tos taršos beveik nebuvo. Anuomet stebėjau miškus, nes vienokiu ar kitokiu būdu juose ūkininkavau. Ir galiu teigti, kad tokiose sąlygose medžių branda pasiekiama gerokai anksčiau.

Mokslininkai atliko tyrimus dirvoje. Ypatingo pablogėjimo, kiek man yra žinoma, dirvoje nepastebėta, o nedidelių pasikeitimų yra.

Peršasi išvada, kad Jūs esate stiprus žmogus, ir sveikata, tiek išgyvenęs, nesiskundžiate?

Anuo metu gyvenau miškininkų gyvenvietėje, miesto gale. Dabar –sodyboje, tarp Jonavos ir Kauno. Būdavo, vakarais, kai aukštas slėgis (tuomet vėjas būna iš rytų arba iš šiaurės rytų), teršalus pūsdavo Jonavos link, o jei  jo visai nebūdavo, visi dūmai sėsdavo į upės slėnį.

Tekėdama upė tą šleifą traukia. Taigi Jonavoje kvapą jusdavome. Dabar to tikrai nejaučiu. Tais laikais, būdavo, pastatai mašiną, o randi apibarstytą mažais baltais taškeliais – salietra, dabar šito taip pat nėra.

Iš Alytaus krašto kilę nemažai žinomų ir garsių Lietuvos  miškininkų. Valstybinei miškų tarnybai vadovauja buvęs Alytaus miškų urėdijos urėdas Rimantas Prūsaitis. Daugiau kaip pusę amžiaus miškams paskyrė darbštūs miškininkai – Kretingos urėdas Antanas Baranauskas ir jo kolega iš Šilutės – Stepas Bairašauskas. Jūs – irgi dzūkas, daug metų šeimininkaujate Jonavos miškuose…

Sausio mėnesio 25 dieną sukako 44 metai, kai dirbu Jonavoje. Dviejose girininkijose teko būti girininku, 15 metų dirbau  miškininkystės srityje,  22 metus esu vadovas.

Kai man buvo 13 metų, klasės draugas pakvietė studijuoti miškininkystę. Tuo metu pats nebuvau apsisprendęs, kur mokytis toliau. Draugas persigalvojo, o aš įstojau. Taigi nuo 13 metų pradėjau mokytis miškininkystės. Mano tėvuko, kuris dirbo eiguliu, nuomone, miškininkai, esant bet kokiai valdžiai, yra miškininkai – jie visą laiką tarnauja miškui.

Esu 1944 metų gimimo, pokario vaikas, visą laiką gyvenome prie miško. Prisimenu, kieme turėjome pririštą šunį – jis atskirdavo, kas  apsilanko iš miško – Lietuvos partizanas  ar stribas. Iš šuns lojimo galėdavome atspėti, kas ateina.

Vieną naktį mus aplankė partizanai ir tarė tėvui: „Žinai, Jonai, atėjome tavęs nušauti“. Tėvas nepasimetė ir paklausė, kas paprašė tai padaryti. Pasirodo, tai buvo dvi kaimynės – galbūt kokios nors senos nuoskaudos paskatino jas tam. Tačiau partizanai pasakė, kad neabejoja, jog tėvas, būdamas eigulys, žino jų bunkerius, ir jie yra tikri, kad jų nepardavė, antraip čia jų nebebūtų… Eigulys tuomet turėjo mokėti gyventi taip, kad įtiktų tiek vienai, tiek kitai pusei.

Miškas buvo, yra ir bus esant bet kokiai valdžiai. Ir miškininkai bus reikalingi. Jie atlieka funkciją, kuri tautai sudaro sąlygas išgyventi. Miškas visuomet buvo priedanga norint išgyventi. Kodėl Lietuvoje ir aplinkiniuose kraštuose nėra didelių gaivalinių nelaimių? Todėl, kad miškas padeda jų išvengti.

Lietuva yra maža, tačiau aplink plyti Baltarusija, Lenkijos Suvalkų trikampis, Gardino, Pskovo, Novgorodo kraštai, kurie yra labai miškingi. Tai padeda išvengti didelių vėtrų. To negalima pasakyti apie dykumų kraštus. Žmogui, gimusiam čia ir pripratusiam prie Lietuvos gamtos, tikrai malonu joje ir ilsėtis.

Tik specialistas, atėjęs į mišką, gali jį padaryti tokį, kad jis teiktų pelno ir naudos visuomenei. Jei mišką paliksime augti savaime, medžių rūšys bus menkavertės, o juk vien iš medienos  miškininkai save išlaiko ir pateisina savo vardą.