Dalia TEIŠERSKYTĖ

Gyvenimas nutiesė ilgą ir slidų lyną, ir tas lynas, tabaluojantis tarp taško A (gyvenimas) ir taško B (mirtis), kaskart vis plonesnis, trapesnis, nepatikimesnis…

Stoviu ant jo – visa savo didele ir plačia pėda, bandau rasti jai tokią vietą, kad netrukdyčiau kitiems, bet ir kad tie kiti nestatytų į mano paliktus įspaudus savo batų, šlepečių, šiukšlių kibirų ir gyvenimo nuolaužų…

Virš lyno – žvaigždės, kometos, Paukščių takas, svajonės, viltys, spektakliai, kelionės, projektai, sudėliota iš vaškinių kaladėlių ateitis, sidabrinis paežerių rūkas, laisvė, sauga, meilė… Šalia – realybė.

Dabartis panaši į ilgus itališkus makaronus be padažo – viskas sulipę ir be skonio. Po ja – vakardiena. Tėviškės beržyniukas, dviejų galų namas, milžiniškas sodas, būrys vaikų kieme, auklė Juzefa (,,Juozapute, duok spirgutį“), vėliau nuskendusi kūdroje, utėlėta galvelė – rudame vagone iškeliaujanti į didžiuosius kurortus, artimųjų mirtys, dviprasmiški taigos universitetai, gyvenimo kūryba, – tokia ilga ir svaigiai savarankiška…

Viskas panašu į dryžuotą staltiesę. Arba į zebrą. Arba į naktį – dieną… Už kiekvieną šviesią valandą reikėjo skaudžiai mokėti praradimais, neviltimi, išdavystėmis. Kiekviena klaida ir nuodėmė tarsi milžiniškas magnetas pritraukė atpildą.

Per keletą metų gyvenimas pasikeitė taip, kad virto indėniška rulete su absurdo ir nevilties priemaišomis. Nusitrynė visos ribos ir visi nuopelnai, praeitis įkišta į beorį polietileno maišą, kur baigia uždusti, o ateitis – tokia miglota, kandi, tamsi, kintanti ir mažai viliojanti.

Praeitis suformavo naujus spalvingus neįprastus mūsų dienų herojus –  verslininkus ir politikus. Išdygę iš socialistinės vakardienos, naujieji herojai pasiklydo tokiuose labirintuose, kad joks Ariadnės siūlas dar ilgai nepadės iš jų ištrūkti. Įstatymų painumas, akcijos, amžinas dvipusis reketas, o pinigų apsvaigintos galvelės dalija bendruomenę į kelias susipriešinusias dalis.

Geriausiai ir laisviausiai šiandien jaučiasi tie, kurie lengvatinėmis sąlygomis, o dažnai ir paprasčiausios apgaulės būdu privatizavo visų mūsų ilgai kurtą turtą ir pasivadino „stambiaisiais“. Dažnam jų ir šiandien mėtomi iš viršaus kepti karveliai ar kitokios dovanėlės… Jiems belieka tik išsižiojus laukti…

Neblogai sekasi ir tiems, kurie turtus susikrovė savotiškai – vogdami, sukčiaudami, prievartaudami kitus. Šiems ir gyvenimas, ir įstatymai kol kas yra maloningi… Puikios pilys, dar puikesnės mašinos ir moterys – tai jų atpažinimo ženklai. Jie moka menkiausius mokesčius, nepripažįsta visuomenės bendrabūvio taisyklių, spjauna į visus ir viską… Juos galime pavadinti šių dienų pusdieviais. Jeigu šie pusdieviai nusiperka valdžiukę, dievaičių draugystę ir didžiūnų palaiminimą, jie tampa galingesni už Konstituciją ir pavojingesni už menamą užsienio priešą… Jie yra Lietuvos AIDS. Beje, juos irgi kažkodėl vadina verslininkais! Kitus – politikais…

Yra trečioji „rūšis“. Tai tie, kurie rizikuodami savo sveikata, ramybe, kišene, šeimos gerove, vaikų ateitimi, nusprendė atpalaiduoti nuo rūpesčių valstybę ir tapti išdidūs, savarankiški ir tikrai nepriklausomi. Juos pavadino smulkiais ir vidutiniais. Nors jiems labiau tiktų vardas – tikrieji. Taip, būtent jie yra tikroji verslo bendruomenė: nieko nepasisavinę, viską sukūrę savo protu, rankomis, atsakomybe. Tačiau būtent jiems, TIKRIESIEMS, ir atiteko karčioji gyvenimo druska. Todėl man maga savęs paklausti – kas gi apvertė viską žemyn galva ir kas iš viso to išeina?..

Žmogus yra nuostabus: iki paskutinio atokvėpio jis dalyvauja didžiojoje gyvenimo kūryboje, tarsi viskas, kas jį sieja su šiuo pasauliu, kartu nukeliaus ir Anapilin… Tai rodo, kad kūryba yra vienas svarbiausių gyvenimo veiksnių, – todėl jos vaisiai yra taip gerai vertinami.

Verslas taip pat yra kūryba: tai dvasinių žmogaus galių pavertimas materialiomis, minties, talento, įtampos virsmas daiktu, preke, prekybiniais santykiais ir visa versline sistema. Tad kokie esame mes, toks yra ir mūsų verslas. O juodasis verslaus žmogaus įvaizdis buvo formuojamas metų metais, už verslumą ir novatoriškumą, už savarankiškus sprendimus ir savitą gyvenimo būdą piliečiai buvo baudžiami kaip nusikaltę socialistinei sistemai ir socialistinei visuomenei. Artėjant laisvei ir įkvėpus kapitalizmo oro, tikrosios rinkos kvapų, daugelis jaunų (ir, deja,vyresnių) galvelių apsvaigo ir prisisegę vaškinius pseudoverslo sparnus it kokie ikarai pakilo geltonojo ir žaliojo dievaičių altoriaus link. Į kovą dėl šlamančių įsikinkė energija, garbė, orumas, savimonė, o dažnai ir gyvybė.

Esantiems sosto aplinkoje naujai užgimusių laisvosios rinkos pakeleivių ir prašalaičių klaidos bei nuodėmės buvo itin parankios: joms buvo galima nurašyti viską, kas šalyje įvyko su minuso ženklu. Žingsnis po žingsnio, žodis po žodžio tikrasis verslininkas tapo tuo berniuku, kurį bet kada galima mušti. Mušti bet kuo — skaudžiai ir negailestingai, tuo parodant, kad tik paklusnus ir viskuo besidalijantis vergas gali būti pamalonintas licencija, išimtiniu leidimu atleistas nuo mokesčių, skolos valstybei ir t. t. Tokiu būdu kai kurie verslai, vos užgimę – išsigimė, įgavo iškrypėliškų formų ir gana pavojingo priešiškumo tiek visuomenės, tiek „šeimininkų“ kuluaruose.

Beje, būtina visuomenei priminti, kad kiekvienoje profesinėje bendruomenėje (mokytojų, gydytojų, politikų, valdininkų, teisininkų) yra keli nuošimčiai  nesąžiningų, kvailų ir piktų žmonių. Bėda yra ta, kad verslo bendruomenės narių ir politikų kaltės yra eskaluojamos ir į juos nukreipiamos kaltųjų paieškos strėlės, kurios dažnai (deja!) pataiko į visai nekaltus…

Politikai – žmonės, gyvenantys iš mokesčių mokėtojų kišenės, diktuoja sąlygas juos maitinantiems, godojantiems ir liūliuojantiems. Tragifarsas įgijo milžinišką mastą, virsdamas vos ne visuotiniu nihilizmu. Žmonės nepasitiki net teisėsauga…

Bet iš niūraus pilko debesies plyšio išlindo blyškiai oranžinė saulė – vis dar netikėdama, kad geram pusmečiui grįžta į Dievo užmirštą kampą, vadinamą Lietuva… Vėl nauja viltis žiebiasi mūsų veiduose, – žiema buvo ilga, sunki, tad pavasaris, regis, pakreips viską saulėton pusėn… Bet – Jūs žinote, kas yra Viltis…

Žinau ir aš…

Žino ir visi tie, kurie viltingai ateis į rinkimus, tikėdami, kad nauja valdžia padarys visus sveikus ir turtingus…

Gal ir padarys… Ką čia gali žinoti…

Kas dar mane liūdina? „Ekologiška“ žemdirbystė išnaikino ramunes ir rugiagėles…   Man taip jų trūksta… O Jums?..