Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Karantinas: vėl padaugėjo pykčio

Karantinas: vėl padaugėjo pykčio

www.siandien.info, lrt.lt

Lietuvoje nustatyti užsikrėtimo COVID-19 atvejai: 1428; pasveikusių: 718; mirčių: 49.

Naujausi emocinio klimato Lietuvoje tyrimai rodo, kad vėl padaugėjo pykčio, kuris pasiekė pirmųjų šoko savaičių lygį, didėja stresas. Karantine dar teks gyventi bent 2 papildomas savaites. Kaip per tą laiką visai „nesuraganėti“ ir psichologiškai pasiruošti grįžti atgal tarp žmonių.


Apie tai LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ kalba apklausą atlikę „Žmogaus studijų centro“ vadovas Gintaras Chomentauskas ir „Baltijos tyrimų“ vadovė Rasa Ališauskienė.

– Epidemiologinė situacija gerėja, kaip nutiko, kad emocinė sveikata prastėja?

G. Chomentauskas: Matyt, taip yra todėl, kad užsisėdėjome namuose. Nerimą ir virusą suvaldėme, tačiau nepasitenkinimas dėl esamos būklės yra išlikęs. Žmonės mato, kad pajamų mažėja, ateities perspektyvos nėra aiškios, veikti nelabai yra ką ir atitinkamai tos emocijos pradeda keistis į pykčio pusę.

Pyktis visuomet atsiranda tada, kai žmogus pradeda subjektyviai vertinti situaciją kaip trukdančią kliūtį. Kai poreikiai susiduria su kliūtimis arba rūpesčiais, turime dėsningą pykčio padidėjimą.

Jeigu dabar paklausime savęs, kokie mūsų poreikiai ir lūkesčiai, susidūrus su kliūtimi, tai jų yra labai daug. Darbas, bendravimas, įprastas gyvenimo būdas ir, matyt, peržengę tam tikrą ribą matysime dar didesnį pykčio didėjimą.

Iš pradžių supratome aiškiau, kodėl tie apribojimai tokie dramatiški, bet situacijai pagerėjus epidemiologiniu požiūriu didelių pokyčių laisvėjimo link nematome. Atitinkamai žmonės pradeda ieškoti kaltų.

– Jeigu būtų galima palyginti apklausų tendencijas sunkesniais gyvenimo periodais, ar visuomenei būdingas toks nuotaikų bangavimas?

R. Ališauskienė: Jis būna, bet šį kartą jis gerokai dramatiškesnis ir būtent tos emocijos. Kokias emocijas per krizę žmonės patiria, matuojame nuo 2006 m. Matėme 2008–2009 m. krizę, įdomu, kad tuo metu tokių dramatiškų pokyčių, kokius stebime dabar, nebuvo.

Buvo galbūt kiek kitokia situacija, šiuo atveju tarsi meteoritas nukrito ant galvos ir žmogus nemato konkretaus kaltininko, bet labiau apribotas fiziškai, negu buvo per ankstesnes krizes. Tuo metu buvo truputį padaugėję streso, netikrumo, bet faktiškai didelių svyravimų nebuvo. Dabar nuo karantino pradžios matome dramatiškus šuolius.

Nuo 1990 m. tokie šuoliai yra pirmą kartą. Žmonės nežino, kaip elgtis šioje situacijoje, kaip pašalinti kliūtis, nes tai nuo jų nepriklausanti kliūtis ir jie neturi instrumentų, mechanizmo, kaip elgtis tokioje situacijoje.


– Kaip pratęstas karantinas gali paveikti visuomenės nuotaikas: pyktis augs ar mums tiesiog atsibos pykti?

G. Chomentauskas: Tikėtina, kad augs. Jeigu žmonės nematys tokių suvaržymų prasmės, o kuo toliau, tuo labiau sunku matyti tokių suvaržymų priežastis, tai pyktis augs. Jis labai savotiškas mechanizmas, bet šiuo atveju jis gali būti įdarbintas kovai su virusu, nors jis mažas ir jo nepagausi.

Taigi žmogus ieško kaltininkų, kuriuo dažniausiai tampa tas, kuris įveda tam tikrus apribojimus. Jeigu jie pagrįsti, tai dar nieko, bet jeigu jie suvokiami kaip nepagrįsti, galime matyti vis didesnę pykčio bangą.

Ją dar labiau stiprina įvesti prievartiniai veiksmai, pavyzdžiui, baudos už kaukių nedėvėjimą vietose, kur jų būtų gali nedėvėti: tenisininkus kažkokius pagavo ar merginą bėgiojančią miške – nubaudė. Žmonės tai prisitaiko sau ir nesupranta, kodėl būdami ir taip nuskriausti pasikeitusių aplinkybių, jie dar turi būti skriaudžiami tų, kurie atstovauja mūsų interesams. Čia ir komunikacijos, ir pamatuotų valdžios veiksmų klausimas.

– Kol visuomenės pyktis ir priešiškumas didėja, Operacijų centrui vadovaujančių politikų reitingai auga. Kodėl, nėra čia jokios prieštaros?
R. Ališauskienė: Šiuo metu matome tarsi tokį susidvejinimą: pyktis ir neigiamos emocijos daugiau kreipiamos į artimą aplinką ir kitus žmones. Pavyzdžiui, jeigu labai bijau susirgti ir matau, kad kaimynas nesilaiko reikalavimų, ne visada dėvi kaukę, nesilaiko atstumo, įvyksta konfliktai tarp atskirų žmonių grupių.

Kitas dalykas – daugumai žmonių tokioje stresinėje situacijoje reikia atskaitos taško ir galbūt eksperto, žmonių, žinančių, kaip valdyti tokią situaciją, kaip elgtis. Ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio ir ministro Aurelijaus Verygos geras darbo vertinimas yra todėl, kad šiuo metu praktiškai tik jie matomi viešojoje erdvėje ir laikomi tais žmonėmis, kurie valdo šitą pandeminę situaciją.

– Iš karantino išeisime pamažu ir tikriausiai dar keletą mėnesių, o gal net ir metų teks gyventi kitokiomis sąlygomis. Kiek laiko prireiks, kol mūsų psichika stabilizuosis?

G. Chomentauskas: Kaip minėjau, žmogui reikalingas tinkamas situacijos įprasminimas. Matėme emocijų mažėjimą po šoko savaitės, dabar sėkmingai stabilizavosi, o kai kurių emocijos vėl kyla. Tai reiškia, kad suvaldę viruso krizę, nesuvaldėme žmonių krizės.

Prognozė, kaip suvaldyti emocijas? Pirmiausia reikėtų tuo užsiimti: valstybės lygiu daromus darbus įprasminti, kad absoliuti dauguma tam tikrai pritartų arba matysime nepasitenkinimo augimą. Tie aukšti reitingai, kurie dabar prilipę prie politikų, labai greitai gali pasikeisti. Mano prognozė tokia ir būtų: jei nematysime arba komunikacijos pasikeitimų, arba didelio karantino laisvėjimo žmonėms ir verslams, matysime didelį pykčio protrūkį ir valdžios atžvilgiu.


– Ponia Ališauskiene, jūs sutinkate?

R. Ališauskienė: Sutinku, tik norėčiau pridėti, kad žmogus visada ir pats turi pasirinkimą. Jeigu šiuo metu esame fiziškai izoliuoti, tai izoliacijos ir karantino smegenims nėra: kiekvienas žmogus turi pagalvoti apie savo psichinę sveikatą ir nenustoti mąstyti.

– Kai kuriems žmonėms karantinas dovanojo ir gerų dalykų. Vieni džiaugiasi, kad nereikia anksčiau keltis ir stovėti spūstyse, kiti vertina, kad pietums gali valgyti šviežią ir šiltą maistą, treti – kad gali būti su vaikais. Ar po karantino bus paprasta grįžti į gyvenimą, prie kurio buvome pratę iki viruso?

G. Chomentauskas: Labai džiaugiuosi tais žmonėmis, kurie pasinaudojo iš dalies apmokamomis atostogomis tam, kad atsipalaiduotų, pabendrautų, pajaustų malonumą. Džiugu, kad yra žmonių, kurie susitvarko objektyviai, nepakliūna į minios emocijų srautą.

Tai yra tikrieji šaunuoliai. Kaip bus su tais žmonėmis, kurie priprato truputį ilgiau pasnausti, pabendrauti, neskubėdami išgerti kavos, nedirbti arba dirbti dėl akių? Situacija juos pasodino ant adatos: pripratinome dalį žmonių, kad pinigų nereikia uždirbti, situacija savaime susitvarkys ir kažkas pakiš pagalvėlę.

Žinant, kad valstybės kišenė nėra beribė, o verslo kišenė gerokai mažesnė, tai turėsime netikėtas pagirias. Žmonės pradės mąstyti, gal geriau būtų kentėję dėl fizinių priežasčių, bet nepraradę užstatytų namų, paimtų paskolų, pradėtų verslų, žmonių entuziazmo – tai gali būti naujas, rimtas išbandymas, kaip grįžti į realybę, kurioje nemokamų pietų nėra.

Parašykite komentarą

Top