Jūs esate
Pagrindinis > Verslas > Karas Libijoje nenuslopino lietuvio aistros imtis verslo neramumų krečiamoje šalyje

Karas Libijoje nenuslopino lietuvio aistros imtis verslo neramumų krečiamoje šalyje

Žilvinas Paliukas susitiko su Libijos sukilėliais
Žilvinas Paliukas susitiko su Libijos sukilėliais

Gintautas KNIUKŠTA

Kaip Libija gyvens  po 42 metus gyvavusio autoritarinio lyderio Muamaro Kadhafio režimo nuvertimo? Šalyje  siekiama įvesti demokratinę santvarką.Laikinoji Nacionalinė Taryba praėjusių metų pabaigoje pristatė naują Vyriausybę.Tuo tarpu  Europos Sąjungos  išorės politikos vadovė Catherine Ashton pareiškė,  kad  Bendrija „įsitikinusi, kad dabartinė Vyriausybė leis šaliai žengti politinių pokyčių keliu“.
Nacionalinei  Tarybai nebuvo lengva  suformuoti Ministrų kabinetą, ypač  suderinant regioninius ir ideologinius interesus tarp skirtingų judėjimų. Itin simboliniu žingsniu  šioje konservatyvioje musulmoniškoje šalyje laikomas dviejų moterų įtraukimas į Vyriausybę – jos vadovaus sveikatos apsaugai ir socialiniams reikalams.
Libija – valstybė Afrikos šiaurėje, prie Viduržemio jūros. Ribojasi su Egiptu – rytuose, Sudanu – pietryčiuose, Čadu ir Nigeriu – pietuose, Alžyru ir Tunisu – vakaruose. Archeologiniai tyrimai rodo, kad Libija jau buvo apgyvendinta 8 tūkstantmetyje pr. m. e. Libijos pakrantės buvo gyvenamos neolito laikotarpio gyventojų, besivertusių gyvulininkyste ir žemdirbyste.

1911 m. Libiją okupavo italai. 1934 m. sujungus 3 provincijas, sudaryta Libijos kolonija.Šalį suvienyti bandė ir nepriklausomybės siekė karalius Idrisas I. Tačiau po II pasaulinio karo Libijos žemes pasidalino Prancūzija (Fesaną) ir JK (Tripolitaniją ir Kirėniją).

1951 m. gruodžio 24 d. šalis paskelbė nepriklausomybę kaip Libijos Jungtinė karalystė. 1959 m. Libijoje radus gausius naftos telkinius, šalies ekonominis ir socialinis lygis gerokai pakilo. 1969 m. rugsėjo 1 d. monarchas buvo nuverstas, o po karinio perversmo į valdžią atėjo Muamaras al Kadafis, buvo paskebta Didžioji Libijos Arabų Socialistinė Liaudies Džamahirija. M. Kadafio valdymas tęsėsi iki 2011 m., kai jis buvo nuverstas Libijos revoliucijos metu.

Libijoje  dirbantis lietuvis verslininkas Žilvinas PALIUKAS spėjo palikti Tripolį prieš pat įsiliepsnojant neramumams, galima sakyti, kone paskutiniu lėktuvo reisu. 2011 metų vasario 21-osios rytą jis išskrido iš Tripolio, o atskridęs į Airiją, sužinojo, kad komerciniai skrydžiai ten jau stabdomi. Šiuo metu Žilvinas laukia ilgalaikės Libijos vizos ir vėl ruošiasi dirbti vis dar neramumų krečiančioje šalyje.

***

Žilvinai, kodėl nematote perspektyvos savo verslui Lietuvoje, kodėl nedirbate savo gimtoje šalyje?

Negaliu pasakyti, kad jos nematau Lietuvoje. Pirmą kartą į Libiją  nuvykau 2008 metais. Pagal savo galimybes Libija man pasirodė įdomi šalis, be to,  Lietuvoje tuo metu prasidėjo krizė.

Kuo traukia tokios šalys? Lietuvoje pranašu nebūsi, jei nesi inovatyvus ar panašiai. Tačiau patirties ir žinių bagažą surinkęs Lietuvoje, ten jas gali pritaikyti. Tokios, vadinkime, trečiojo pasaulio šalys, vilioja tuo, kad jose su savo patirtimi gali jaustis stipresnis, matai, ko toje šalyje nėra ir kur link ji gali vystytis.

Vis dėlto kaip Jūs vertinate verslo galimybes Lietuvoje? Ar jaunam žmogui yra galimybė čia įsitvirtinti su savo verslu?

Manau, kad įmanoma. Reikia turėti idėją, tačiau ji turi būti geresnė nei kitų rinkos dalyvių arba tai turi būti visai nauja, ko dar rinkoje nėra. Per dvidešimt metų didieji visų rinkų žaidėjai jau yra susiformavę. Kitas dalykas – rinka. Nors mes esame Europos Sąjungoje ir tai suteikia didelę rinką, tačiau, jei dirbi Lietuvoje ir nori veikti tarptautiniu mastu, tavo pradinę rinką daugiausia sudaro kaimyninės šalys.

Lietuvoje yra palyginti maža rinka. Mokesčių sistema pradedantiems verslą taip par nėra palanki. Gali įdėti labai daug darbo, tačiau neturi garantijų, kad pavyks uždirbti.

Kokią idėją nusivežėte į Libiją?

Vykau be idėjos. Norėjau susipažinti su šalimi. Libija tuo metu kapitalistinio pasaulio buvo vadinama diktatūra, jai buvo panaikintos tuo metu taikytos tarptautinės ekonominės sankcijos.

Pirmas vaizdas nuskridus  į Libiją – jog šioje šalyje gyvuoja statybų sektorius. Libija yra didelė šalis, užimanti 1 759 540 km², tai 16 valstybė pasaulyje pagal plotą, tačiau didžiąją šalies dalį (apie 90 proc.) užima dykumos. Gyventojų skaičius yra gana mažas – šiek tiek daugiau kaip 6 mln. libų, daug emigrantų iš Egipto, Tuniso, Sudano, Alžyro, kitų  Afrikos šalių.

Taigi pagal žmonių skaičių rinka ten yra didesnė. Tuo pačiu didelį įspūdį padarė statybų projektai. Mano partnerių pirma mintis buvo ta, jog reikia „eiti“ į statybų valdymą. Tačiau tos minties teko atsisakyti, nes statybos ten vyksta šiek tiek kitaip. Turi būti  finansiškai galingas, kad galėtum tapti generaliniu rangovu. Valdymo kompanijoms, vadinamajam menedžmentui, ten vietos nėra.

Kokia buvo Jūsų  verslo pradžia?

Naudotų automobilių vežimas. Tai buvo tik pabandymui, nes realiai ši rinka yra sunki. Labai daug laiko užtrunka norint užmegzti kontaktus, pelnyti vietinių pasitikėjimą. Be vietinių partnerių iš esmės nieko negali nuveikti.

Vėliau pasikvietėme  vokiečių hidraulikos kompaniją ,,Hanzos Flex“. Buvo pasinaudota Lietuvos kontaktais, nes ši kompanija yra Lietuvoje, taigi pradėjome judėti šioje srityje. Mes atidarėme pirmą hidraulikos dirbtuvę–parduotuvę Tripolyje.

Orientavomės į stambesnius klientus – statybos, transporto  kompanijas, fabrikus, įmones, teikiančias naftos paslaugas. Tai buvo pirmas rimtesnis mūsų projektas. Sekėsi neblogai, prieš prasidedant revoliucijai planavome plėtrą į kitą Libijos miestą. Ir labai džiaugėmės, kad neišsiplėtėme.

Antras mūsų planuotas projektas, prieš prasidedant revolicijai, buvo giliuminių vandens gręžinių gręžimas. Buvome atlikę nemažai darbų, tačiau revoliucija įšaldė šį projektą. Po revoliucijos visi techniniai reikalai dar nėra atsigavę – nei statybų, nei hidraulikos srityje, nei kitų sričių. Visi laukia stabilumo šalyje. Pirmieji grįžta naftos sektoriaus atstovai, o visi kiti dar laukia stabilumo.

Kiek turite partnerių? Ar pavyko bent kiek uždirbti Libijoje?

Mes esame trys partneriai – lietuviai. Kaip minėjau, Tripolyje atidarėme hidraulikos detalių dirbtuvę-parduotuvę, buvome bebaigiantys pasiruošimą giluminių gręžinių vykdymo darbams. Kilus revoliucijai visi darbai sustojo.

Automobilių pardavimai vyksta ir šiuo metu, o ,,Hanzos Flexs“  verslas buvo beįsibėgėjantis, pats save išsilaikydavo. Vasario mėnesį planuojame tęsti veiklą ir judėsime toliau. Greičiausiai bus žengtas vienas kitas žingsnis atgal, bet laikui bėgant, manau, viskas bus gerai.

Koks pirmas įspūdis susidaro nuvykus į Tripolį? Kaip ten gyvena žmonės?

Kaip ir daugumoje Šiaurės Afrikoje valstybių, Tripolyje vaizdas yra panašus: pastatai – nei šiokie, nei tokie, daugelis jų yra statomi be plano. Tiek centras, tiek senamiestis irgi nėra įspūdingi. Didžiausios perspektyvos įspūdį sudaro statybų mastai. Kadangi dar jaučiuosi jaunas, niekur pasaulyje neteko matyti tokio dydžio ir tiek daug projektų.

Libijoje gausu požeminio vandens, kur jis arti paviršiaus susidaro oazės, didžiausios oazės – Gadamis, Kufra. Nuolatinių upių nėra. Didžioji šalies dalis neturi augalijos dangos, tik pakrantėje ir oazėse yra nedidelių palmių giraičių ir krūmynų.

Vasarą temperatūros vyrauja aukštesnės nei 30–35 °C, o šalies šiaurės vakaruose (Azijoje) užfiksuota aukščiausia pasaulyje temperatūra – 57,8 °C. Žiemą temperatūra yra  ~15 °C. Kritulių iškrenta 400–600 mm per metus.

Nors Libijos plotas didelis, tačiau dėl nepalankių gamtinių sąlygų šalyje gyvena nedaug gyventojų. Beveik visi gyventojai susitelkę šalies šiaurėje – Tripolitanijoje ir Kirėnijoje. Gyventojų etninėje sudėtyje vyrauja arabai, berberai ir šių tautų palikuonys. Dar yra graikų, afrikiečių, maltiečių, italų, turkų. 97 proc. gyventojų – musulmonai (daugiausia sunitai, yra šiek tiek ibaditų).

Kaip šioje šalyje  prasidėjo revoliucija?

Visi tikėjosi, kad neramumai Libijoje greitai nurims.Tokių nuotaikų pajusti neteko, apie politiką niekas garsiai nekalbėjo. Kaip tik tuo metu, kai viskas prasidėjo, buvau Libijoje, sausio mėnesį teko išgirsti, kad vasario 17 dieną vyks kažkokia demonstracija, kuri ir yra laikoma oficiali revoliucijos pradžia. Tiek libai, su kuriais mes dirbome, tiek mes patys nemanėme, kad gali būti išjudintas režimas. Visi galvojo, kad viskas pasibaigs demontracijomis.

Kai rytinėje Libijos dalyje prasidėjo režimo pajėgų ir opozicijos mūšiai, Tripolyje vyko mitingai, palaikantys pulkininką Muammarą al Gaddafi. Važinėjo automobiliai su vėliavomis, žmonės laikė apsikabinę lyderio portretus.

Kai ruošiausi išvykti, pastebėjau, kad  normaliai dirbusios parduotuvės antroje dienos pusėje pradėtos uždaryti, savininkai ėmė krauti prekes į sunkvežimius.

Patys libai dabar kalba, kad esminė režimo klaida buvo ta, kad viską pradėjo gniaužti su ginklais. Tai sukėlė masinį demonstracijų procesą ir peraugo į pilietinį karą, jei taip galima pavadinti. Aš tuo metu buvau Tripolyje, o viskas prasidėjo antrame pagal dydį mieste. Nuo Tripolio jis yra maždaug už 1000 km.

Tripolyje viskas vyko tik labai simboliškai. Kadangi buvau iš anksto suplanavęs atostogas Airijoje, iš ten išskridau vasario 21 d., praėjus keturioms dienoms po revoliucijos pradžios. Nusileidęs Airijoje sužinojau, kad mano reisas buvo vienas iš paskutiniųjų. Po to jie buvo atšaukti.

Kada grįžote atgal į Libiją ir ką ten pamatėte?

Vienas mano partneris buvo trumpam nuvykęs į Libiją rugpjūčio pabaigoje, aš pats grįžau spalio pabaigoje. Pagrindinis pokytis – pasikeitusi vėliava, daug dažniau girdisi libiška muzika, kuri anksčiau buvo cenzūruojama. Kai buvo sulaikyti  M. Kadafis ir jo sūnus, visi žmones ėjo į gatves ir šventė, jų buvo pilnos gatvės.

Anksčiau Tripolis buvo labai saugus miestas, bet kuriuo paros metu galėdavai jaustis saugiai. Ten buvo labai griežta tvarka, niekas negalėdavo turėti ginklų. Kiek teko bendrauti su vietiniais, jie būdavo labai griežtai baudžiami, jei užkabindavo užsienietį arba turistą.

Šiuo metu situacija yra kitokia, to visiško saugumo jausmo nebėra. Tripolyje jaučiasi, kad gyventojai nėra vieningi del 2011 metų įvykių baigties, nes šis miestas  buvo režimo širdis, yra nemažai jo šalininkų. Į Tripolį suplūdo žmonės iš aplinkinių miestų, kurie iki revoliucijos pabaigos palaikė režimą ir to pasekoje labiausiai nukentėjusių nuo revoliucijos. Šiuo metu ten visi ginkluoti, netgi ramūs šeimos žmonės, bent jau automatą namuose jie tikrai turi. Tiesiog nori apsaugoti savo šeimą, jei kas nors užklystų į jų namus.

Kaip galėtumėte  palyginti valdžios ir sukilėlių jėgos santykį? Kaip realiai vyko kova?

Nieko negaliu pasakyti apie užsienio finansavimą, tik tiek, kiek galima sužinoti žiniasklaidoje. Jei nebūtų įsikišę NATO ir nepradėję atakų iš oro, greičiausiai sukilimas būtų buvęs užgniaužtas.

Patys libai gyvena gana pasiturinčiai. Žinoma, yra daug neturtingų, tačiau kas nori dirbti ir turi galvą, kuria kažkokį, kad ir nedidelį verslą, užsidirba.

Ar Libija priminė gyvenimą Tarybų Sąjungoje, kai buvo „viena tiesa“?

Ten buvo visiškai tas pats. Tiesa yra viena, bet kada vadui panorėjus buvo keičiami atitinkami įstatymai, visi turi jų griežtai laikytis. Kadafio  kalbų per radiją ar televiziją tarsi  klausydavosi visi,   tačiau niekas viešai nediskutuodavo, ar jo nuomone teisinga ar ne.  Pagrindinė kalba yra arabų, ne visi kalba angliškai, dauguma jeigu šneka, tai gana sunkiai.

Valdant Kadafiui visa spauda buvo kontroliuojama, ji buvo leidžiama tik arabų kalba. Nemokančiam skaityti arabiškai užsieniečiui būdavo sudėtinga. Be to, tai visiškai kita kultūra. Tik ilgą laiką būdamas ten gali suprasti jų emocijas, susidaryti nuomonę apie realią situaciją.

Kaip Libijos gyventojai vertino  patį M. Kadafį?

Susilaikydavo nuo vertinimų, tik sakydavo, kad tai ,,mūsų lyderis“. Bent jau mūsų aplinkoje jokių liaupsių jam negirdėdavau, tačiau kritikos taip pat.

Iki revoliucjos, tik tada, kai pelnydavome jų pasitikėjimą, ir tik privačioje kompanijoje kai kas pasakydavo – „blogai, kad turime tokį lyderį, bet ką padarysi“.

Gal girdėjote kokių nors pikantiškų detalių apie M.Kadafį ? Ar matėte, kaip dabar atrodo jo būstas?

Viskas sugriauta. Greičiausiai šie griuvėsiai stovės ilgai – kaip paminklas. Visa jo šeima skendo prabangoje, ištvirkavimai vykdavo aukščiausiu lygiu. Tokios kalbos sklisdavo, ir manau, kad tai tiesa. Teko girdėti, kad jam keliaujant su delegacija, pakakdavo tik pirštu parodyti į patikusią libę, ir ji tuoj pat pas jį atsirasdavo. Sklando įvairūs ir daug gandų – nuo viagros naudojimo iki kitokių.

Tarkim, patekti į M. Kadafio asmens sargybinių būrį Libijoje buvo laikoma didele sėkme merginoms – ši tarnyba laikyta itin prestižine. Libijos diktatorius pasirinko ne apsaugininkus vyrus dėl to, jog tiki teorija, pagal kurią moterys pasižymi labiau išsivysčiusia intuicija ir greitesne reakcija.

Žiniasklaidos duomenimis, suformuoti asmeninės apsaugos būrį išskirtinai iš dailiosios lyties atstovių M. Kadafiui kadaise patarė patarėjas iš Vokietijos Karlas Hansas. 1998 metų gegužę per islamo kankinių judėjimo organizuotą pasikėsinimą į Libijos lyderį Sidi-Chalifo mieste, kai buvo apšaudytas jo kortežas, viena mergina žuvo jį gindama nuo kulkų, dar septynios buvo sunkiai sužeistos.

Ar jautėsi saugumo tarnybų veikla?

Jie visą laiką būdavo kažkur aplinkui, tačau užsienietis to nelabai jausdavo.

Ar tuometinė Libija  buvo suinteresuota užsienio investicijomis? Ar ten yra kas nors tokio išskirtinio europietiško, pavyzdžiui, prekybos centrai?

Buvo vienas didesnis prekybos centras. Tikslaus gyventojų Tripolyje skaičiaus nėra, maždaug galėtų būti apie 2 milijonus, dar nemažai imigrantų, kurių skaičaus niekas nežinojo. Tai pigi darbo jėga. Jų nuomone, jei libas nedirba vadovaujančo darbo, tai geriau jau bus bedarbis.

Libas dirba su pinigais, tai laikoma vadovaujančiu darbu.Tripolio parduotuvės socialinė struktūra  tokia – kasininkas yra libas, prekes į lentynas dėlioja ir grindis plauna emigrantai iš kaimyninių arabiškų valstybių, o grindis plauna sub-Sacharines Afrikos atstovas.

Prieš kelerius metus buvau Tunise. Šis miestas paliko nevienareikšmį įspūdį – matėsi ir prabangių automobilių, ir parduotuvių, kokių, duok Dieve, mums čia Lietuvoje turėti.

Tripolio tikrai negalima lyginti su Tunisu. Tunisas gerokai labiau išsivystęs miestas negu Tripolis, kuriame net nėra viešojo transporto. Ten visuomeninį transportą atstoja privatininkai – tiek taksistai, tiek mikroautobusiukai.

Kaip greitai gali atsigauti po karo šalies ekonomika?

Po 2011 m. perversmo šalis patiria ekonominių sunkumų. Libijos ekonomika tiesiogiai priklauso nuo naftos pramonės, kuri sudaro beveik visas šalies eksporto įplaukas ir apytiksliai vieną ketvirtadalį bendro vidaus produkto . Šios naftos pramonės pajamos ir nedidelė Libijos populiacija daro šalį viena pirmaujančių tarp Afrikos valstybių pagal vienam gyventojui tenkančią BVP dalį.

Ten glūdi didžiausi naftos rezervai visoje Afrikoje, taip pat labai dideli rezervai yra gamtinų dujų. Gamtinėms dujoms nėra infrastruktūros, tėra sena suskystintų dujų gamykla. Kitas kelias yra dujotiekis į Italiją. Visas šalies rezervas yra gamtos ištekliai, daugiau jie nieko neturi.

Tiesa, ten yra didžiulių vandens rezervų,  ten telkšo didžiausias pasaulyje požeminį ežeras. Žmonėms gyventi ten yra labai paprasta – benzinas labai pigus, prieš revoliuciją jis kainavo apie 40 lietuviškų centų, po revoliucijos netgi tapo pigesnis, apie 8 euro centus už 1 litrą.

Benzinas yra pigesnis negu geriamasis vanduo buteliuose. Labai pigi duona, kadangi taip pat yra susbsidijuojama valstybės. Vanduo iš čiaupo bėga nemokamai, elektros energija taip pat labai pigi, o šiuo metu – nemokama. Šalyje auginamos datulės, citrusiniai vaisiai.

Ar kokios nors šalys ryžtasi Libijoje plėtoti verslą, ar dirba tik pavieniai verslininkai?

Aktyviai šioje srityje dalyvauja Europos Sąjunga, ten veikia jos atstovybė, kuri konsultuoja ir padeda. Yra numatomi įvairūs ateities projektai – pilietinės visuomenės ugdymo, moterų teisių ir kt. Europos Sąjunga yra labai suinteresuota,  kad Libija eitų demokratijos keliu.

Iki revoliucijos Libijoje aktyviai dirbo Kinijos, Pietų Korėjos valstybinės įmonės, kurios tikrai nesiruošia apleisti savo pozicijų rinkoje.

Ar gali būti, kad Libija pasuks kitu keliu?

Libai nenori grįžti prie buvusios sistemos ir buvusių institucijų ir, manau, bandys kurti viską iš naujo.

Ar grįžus į Libiją teko susidurti su sukilėliais?

Teko. Jų emocijos buvo labai teigiamos, džiaugėsi, kad žlugo režimas. Vyrauja bendra nuomonė, kad blogiau negu buvo valdant Kadafiui jau nebus. Jie tikrai nenori, kad Libija taptų antru Iraku. Darys viską, kad gentys tarpusavyje susitartų ir šalies viduje nebūtų skilimo, kad Libijos sudėtis išliktų tokia, kokia yra.

Kol kas opiausias klausimas yra vyriausybės legitimumas, dabar esanti Nacionalinė Pereinamoji Taryba ir jos suformuota vyriausybė nera demokratiniais rinkimais suformuoti valdymo organai. Todel jų laukia sunkus darbas suderinti ivairiausius genčių, provincijų interesus, atkurti tvarką šalyje bei iki birželio mėnesio – suorganizuoti laisvus rinkimus. Kalbant apie tvarką ir saugumą gatvėse, susiklosčiusi paradoksali situacja – policininkai tiek anksčiau, tiek dabar neturi ginklų. Taigi ten yra ginkluoti visi, išskyrus policininkus.

Šiuo metu kuriasi įvairios partijos – nuo islamiškų brolijų iki vakarietiškų, jos dalyvaus rinkimuose, naujai išrinktas parlamentas formuos Vyriausybę. Parlamentas bus išrinktas metams. Jie per dvylikos mėnesių lakotarpį turės priimti šalies Konstituciją ir tada paaiškės, kur link ši šalis judės.

Libijos gyventojų kultūra labai artima kitoms arabų šalių kultūroms. Religija turi didelės įtakos žmonių gyvenimui. Libijiečiai didžiuojasi savo arabišku identitetu. Nors išlikę dar daug liaudies kultūros bruožų  (tradicinė muzika, apranga, šventės, ypač dykumose, berberų bendruomenėse), tačiau pakrantės regionas jau nemažai paveiktas vakarietiškos kultūros.

Kokius pėdsakus paliko pilietinis karas?

Tikslaus žuvusiųjų skaičiaus niekas nežino, mano supratimu, tai galėjo būti apie keliasdešimt tūkstančių ir, žinoma, daug daugiau sužeistų. Taigi pagrindinės netektys yra žuvusieji ir likęs susipriešinimas tarp genčių. Tripolio miestas apgadintas labai simboliškai, sudaužyta buvusi vado tvirtovė ir kai kurie strateginiai objektai. Misratoje  pakankamai intensyvūs mūšiai vyko apie keturis mėnesius, kai kuriose gatvėse dabar matyti liūdnas vaizdas. Kituose miestuose po revoliucijos dar neteko lankytis.

Tikimės, kad verslui plėtotis dabar bus daugiau galimybių, nes kai atvykome, esant režimui, tuo metu buvo susiformavusi tam tikra sistema – korupcija buvo aukštumoje, visuose stambiuose versluose savo dalį turėjo „vado šeima“. Užsienio kapitalas galėjo patekti tik per bendrą įmonę, kurioje libo dalis yra ne mažiau kaip 35 proc.

Kokie dabar Jūsų planai?

Laukiu ilgalaikės vizos, iki sauso mėnesio pabaigos  turėtų ją paruošti, tada  su kolegomis važiuosime  atgal. Svarstome prekybos galimybes tiek su pačia valstybe, tiek maisto, tiek ne maisto produktų srityje. Taip pat tęsime pradėtus darbus hidraulikos sferoje, imsime judėti link gręžimo verslo, laukiame, kol šiek tiek atsigaus rinkos.

Realiai pradėsime veikti pavasarį. Nesame nusistatę, kad judėsime tik tomis kryptimis, kuriomis judame dabar ir kurios buvo anksčiau. Į viską žiūrime plačiau, ateitis parodys. Gyventi nuolat ten tikrai nesinori, jų kultūra yra pernelyg tolima nuo europietiškos, gyvenimas Libijoje toli gražu nėra labai patogus.

Kurti šeimą ir gyventi planuoju Europoje, savo žmonos gyventi į Libiją nevežčiau. Tačiau reikės laiko, kol verslas Libijoje vėl pajudės.

Kap Jus reikėtų pristatyti žurnalo skaitytojams? Teisininkas ar tiesiog verslininkas?

Esu baigęs teisės mokslus, tačiau su teise dabar neturu jokio ryšio, tad tiksliausia būtų sakyti, kad esu verslininkas.  Libijoje šiemet startuosime iš esmės vėl nuo nulio, turėsime, kaip sakoma,  antrą pradžią. Apie ją ,,Verslo  ir politikos” skaitytojams  papasakosiu artimiausiuose žurnalo numeriuose.

Parašykite komentarą

Top