Saulius Lazauskas

Miškininkas, sąjūdžio ,,Už Lietuvos miškus“ pirmininko pavaduotojas

Pastaruoju metu daug kalbama apie interpeliaciją ministrui Kęstučiui Navickui. Net valdantieji jau atvirai sako, kad jie nebepasitiki šiuo Vyriausybės nariu, išsako daug pastabų dėl jo kompetencijos. Šis politikas turi prisiimti atsakomybę ir už nemokšiškai, sakyčiau, įžūliai ir chaotiškai vykdomą miškų reformą.

2017 m. sausio 10 d. Aplinkos ministras Kęstutis Navickas, prieš paskelbdamas apie planuojamą miškų urėdijų valdymo pertvarką, susitiko ne su miškininkais, bet su stambiosios medienos pramonės atstovais ir jau sekančią dieną urėdijos buvo įvardintos „kaip didžiausi Lietuvos priešai“, ant miškininkų pasipylė nesibaigiančio melo lavina, kuri žemino ir niekino bei šmeižė miškininkus.

Apie vykdomą valstybinių miškų reformą kalbėta daug, urėdijos pergyveno įvairius išbandymus, okupacijas, karus, reformas. Miškų urėdijų sistema buvo sukurta 1918 -1919 metais.

Atkurtoje nepriklausomojoje Lietuvos valstybėje urėdijos dirbo sėkmingai, pilnai vykdė visas valstybės deleguotas funkcijas, užtikrino joms patikėtų miškų apsaugą, priežiūrą, atkūrimą, vykdė kompleksinę veiklą patikėjimo teise valdomuose valstybinės reikšmės miškuose, pilnai įgyvendino visus vyriausybės nustatytus skaidrumo reikalavimus, nustatyta tvarka viešai skelbė veiklos rezultatus, visos dirbo pelningai.

Aukščiausi šalies pareigūnai taip pat aktyviai dalyvavo neregėto miškininkų niekinimo akcijoje. Nežiūrint to, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį nė vienas miškininkas nebuvo nuteistas už korupcinius nusikaltimus, visos urėdijos buvo išvadinamos korupcijos simboliais, klestinčios korupcijos židiniais, korupcijos sinonimais, taip pat sovietinio valdymo reliktais, sovietinio nomenklatūrinio valdymo bastionais, kuriuos būtina sugriauti. Kam to reikėjo? Įsiteikti medienos perdirbėjams, stambiajam verslui.

Ką turime šiandien?

Urėdijų kolektyvai turėjo gražias tradicijas,  planavo švęsti urėdijų šimtmetį, deja, iš urėdijų liko mistiniai padaliniai, o dėl neparuoštos, nekompetentingai ir skubotai vykdytos miškų valdymo reformos šiemet į urėdijas  nesugrįžo daugiau 400 urėdijų darbuotojų –  jie tapo bedarbiais, pašalpų prašytojais ar emigrantais.

Noriu pabrėžti, kad tai tik būsimų masinių miškininkų atleidimų iš darbo pradžia. Miškininkai jaučiasi įskaudinti. Jie miškams atidavė didžiąją savo gyvenimo dalį, gražiausius gyvenimo metus. Vietoj padėkos už ilgametį, sąžiningą darbą Lietuvai ir jos miškams iš aukščiausiųjų šalies pareigūnų, jie buvo pažeminti, išniekinti, apšmeižti ir išmesti iš darbo.

Man regis, kad kai kurie aukščiausieji šalies vadovai dėl pinigų, valdžios, ar garbės troškimo prarado paprasčiausią žmoniškumą.

Štai ką kalbėjo prieš rinkimus dabar visus mėgstantis teisti Ramūnas Karbauskis: „LVŽS pasisako už aktyvią regioninę politiką ir visų sričių decentralizaciją. Siūlymai stambinti miškų urėdijas arba kurti tik vieną įmonę, kuri rūpintųsi visos šalies miškais (pavyzdžiui, akcinę bendrovę) tokiai politikai prieštarauja. Lietuvoje jau buvo daug centralizavimo projektų, visokių sujungimų, bet patirtis parodė, jog vieno kito etato sutaupymas neatperka tos žalos, kai tam tikra teritorija tampa be konkretaus šeimininko.

Nuolatinės kalbos apie urėdijų galimą naikinimą daro žalą ir pačių miškininkų planams. Kaip gali planuoti savo ūkį toli į ateitį, investicijas į miškus, jei nežinai, ar dirbsi čia rytoj. Juk miškas – ne avižų laukas, per vieną vasarą neužauga. Mišką pasodina viena miškininkų karta, o kerta visai kita, po šimto metų. Todėl kuo mažiau tokių reformų – tuo šalies girioms bus geriau.“

Tačiau, pasirodo, tai buvo įžūlus Karbauskio melas, partijos lyderio žodžiai labai skiriasi nuo darbų.

Kam įstatymo viršenybė, o kam… 

,,Įstatymo viršenybė ir pagarba žmogaus teisėms yra neatsiejama teisinės valstybės dalis. Tie, kurie pamina visuotinai pripažintas žmogaus teises ir laisves privalo žinoti, kad demokratiniame pasaulyje yra nepageidaujami“, – teigiama prezidentūros pranešime spaudai.

Taip, iš tikrųjų, kokie gražūs žodžiai… 2017 m. liepos 11 d. LR Seimas, valstiečiams  sudarius sandorį su Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija dėl šildymo PVM lengvatos, priėmė Miškų įstatymo pakeitimus.

Lietuvos Respublikos Prezidentė buvo informuota apie tai , kad įstatymas galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau šį įstatymą pasirašė. Teisininkų nuomone, Miškų įstatymo pakeitimo įstatymas priimtas nesilaikant Statuto, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos.

Pažymėtina, kad įstatymo nustatytų procedūrų, reikalingų įstatymams priimti, laikymasis yra esminis teisinės valstybės elementas. Jis turi užtikrinti, kad jokie partiniai dariniai, ar suinteresuotos grupės negalėtų priimti sprendimų, kurie būtų šališki ir nenaudingi visuomenei.

Priėmus šį skubotą įstatymą, nėra išsprendžiamos pagrindinės miškų ūkio problemos, atvirkščiai, įvedamas teisinis neapibrėžtumas, kas atveria kelius asmenų piktnaudžiavimui.

LR Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį teismą siekiant išsiaiškinti, ar Miškų įstatymo pakeitimai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 2018 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Pirmininko potvarkiu Byla skirta rengti konstitucinio teismo posėdžiui.

Neskaidri, nekompetentinga 2018 m. miškų valdymo reforma, tai tik didelių galimų neigiamų pokyčių Lietuvos miškų ūkyje pradžia. Tai ką miškininkai kūrė ilgus metus, korumpuotų politinių partijų, valdomų verslo grupuočių, užsakiusių miškų urėdijų sunaikinimo ,,reformą,“ gali būti sunaikinta artimiausiu metu.

Kas laukia Lietuvos miškų ir miškininkų

Galimi scenarijai:
1. Visuomenei ir miškininkų bendruomenei aktyviai ginant Lietuvos miškus situacija iš esmės nepablogės.
2. Kompleksinis ūkininkavimas valstybiniuose miškuose gali būti sugriautas, komercines medienos ruošos ir prekybos žaliavine mediena funkcijas atimant iš valstybinių miškininkų ir perduodant į privačias medienos pramonės savininkų rankas.
3. Valstybės ūkinės paskirties miškai privatizuojami stambiosios medienos pramonės įmonių, šioms siekiant užvaldyti Lietuvos miškus kaip medienos žaliavų šaltinį .
4. Pakeitus valstybinės įmonės statusą į akcinės bendrovės ( EBPO rekomendacija) dalis akcijų privatizuojama, taip dalį valstybinių miškų įmonės kontrolės perduodant į privačias rankas.
5. Dalis ūkinės paskirties miškų tam tikram laikui išnuomojami medienos pramonės įmonėms, ar kitoms suinteresuotoms verslo struktūroms.
6. Sudaromos išskirtinės sąlygos asmenų grupei įsigyti medieną pirmumo tvarka iš valstybinių miškų, valstybės ir kitų rinkos dalyvių sąskaitą. Dėl to ženkliai sumažėtų medienos kainos, mažėtų pajamos iš valstybinių miškų į valstybės biudžetą, proporcingai padidėtų privačių verslo grupių pajamos valstybės ir visuomenės sąskaita.

7. Verslininko Gedimino Žiemelio pasiūlymas, paskelbtas žiniasklaidoje, tuometiniam Aplinkos ministrui G. Kazlauskui: Sakau, priimkite programą, kad sumažinsite miškų plotus iki 25 proc. ir tuo pačiu padidinsite apdirbamų žemių plotus apie 700 000 ha. Kirsdama miškus valstybė galės sutaupyti ant tuo metu brangių rusiškų dujų naudodama medieną šildymui, o toks būdas gali padidinti BVP 20-30 proc. ir pagerinti užsienio prekybos koeficientą. Be to, naudą gaus išimtinai Lietuvos žmonės ir įmonės, nes viskas vyks lokaliai ir be jokio importo. O vėliau tas žemes, kurios susiformuos, valstybė dar galės nuomoti ūkininkams.“

,,Agrokoncerno“ partijai šis pasiūlymas gali būti priimtinas.

Visi sprendimai, išskyrus 6 punktą priimami LR Seime. Kaip pasipriešinti tokiems verslo grupuočių valdomų korumpuotų politinių partijų sprendimams? Ta jėga turi būti visuomenė ir miškininkų bendruomenė.

Ko mes siekiame?

1. Miškai priklauso mums visiems, todėl nei LR Seimas, nei Vyriausybė, nei Aplinkos ministerija neturi teisės sudaryti išskirtines sąlygas grupei suinteresuotų asmenų naudoti miško išteklius savo reikmėms visuomenės bei valstybės sąskaita.
2. Bet kokios miškų reformos ir pertvarkymai turi būti grįsti mokslininkų pasiūlymais, miškų ūkio specialistų praktine patirtimi, atsižvelgiant į visuomenės nuomonę bei valstybės interesus.
3. Miškai turi teikti maksimalią daugiafunkcinę naudą visuomenei ir valstybei, bet ne vienai suinteresuotų asmenų grupei atstovaujančiai tik medienos pramonės interesus.
4. Būtina aktyviai įtraukti plačiąją visuomenę į sprendimų susijusių su Lietuvos valstybinių miškų valdymu, daugiafunkciniu naudojimu, priežiūra, apsauga, priėmimo procesus.
5. Inicijuoti diskusiją dėl savarankiškų miškų urėdijų atkūrimo ir jų šimtmečio paminėjimo. Pirmajame etape siekti sugrąžinti regioniniams padaliniams urėdijų pavadinimą, o jų vadovams miškų urėdų pareigų pavadinimą.
6. Reikalauti, kad Aplinkos ministerijos miškų sritį kuruojantis viceministras būtų kompetentingas spręsti Lietuvos miškams svarbius klausimus, turėtų miškininko išsilavinimą ir praktinio darbo šioje srityje patirties.
7. Aplinkos ministerijai ginant išskirtinai medienos pramonės interesus, svarstyti miškų ministerijos atkūrimo galimybes.
8. Iš Aplinkos ministerijos bei Valstybinės miškų urėdijos vadovybės reikalauti aukščiausių skaidrumo standartų priimant sprendimus dėl valstybinių miškų ir juose dirbančių miškininkų likimo.
8. Visais teisėtais būdais ginti Lietuvos miškus ir kiekvieno miškininko teisėtus interesus.

Lietuvos miškai priklauso mums visiems ! Apginkime Lietuvos miškus!