Jūs esate
Pagrindinis > Redaktorius rekomenduoja > „Kodėl vejame žmogų nuo žemės, nuo miško“…

„Kodėl vejame žmogų nuo žemės, nuo miško“…

Gintautas KNIUKŠTA
www.verslaspolitika.lt

Vigantas Kraujalis.

„Kodėl vejame žmogų nuo žemės, nuo miško“, – šie žodžiai, prieš keletą metų ištarti žinomo šalies miškininko Viganto Kraujalio, šiandien kaip niekados veria širdį net tik jų autoriui.

,,Aš užaugau miške, taip jau lėmė, kad nuo miško nenutolau nė per žingsnį. Kai grįžtu iš užsienio namo, visada, turiu prisipažinti, širdis džiaugiasi, kad mūsų miškai tvarkomi tikrai ne blogiau“, – sako Vigantas.

Iš Molėtų krašto kilęs miškininkas buvo pasukęs į verslą, tačiau nugalėjo meilė miškams, dirbo įvairiose pareigose, o nuo 2009 metų – Ukmergės miškų urėdu.

Su Vigantu susipažinome prieš keturiolika metų Šalčininkuose, kur kartu sodinome Europos mišką. Jau tuomet jis stebino didžiule pagarba miškininko specialybei. Šis darbas Viganto niekada nenuvylė, visada jam buvo mielas.

Dabar galvoju, ar galėjo būti kitaip, juk jis nuo mažens jau žinojo, kad suks girių takais. Su šypsena prisimenu jo žodžius: „Kai buvau mažas, labai patikdavo eigulio kepurė…“

Iš tikrųjų išskirtinis buvo ir jo tėvo eigulio vaidmuo, Vigantas užaugo miške, dviejų ežerų glėbyje, vienkiemyje. Kai tekdavo keletą kilometrų pėdinti iš mokyklos, ne juokais gąsdindavo briedžiai, dažnai užtverdavę kelią…

Vigantas buvo ir kūrybinio konkurso „Mano pasaulis miške“ iniciatorius. Šis konkursas paneigė mitą, kad dabartinė jaunoji karta tolsta nuo gamtos, kad už viską labiau jai rūpi kompiuteriai ir išmanieji telefonai.

Jaunų žmonių rašiniai liudija, kad Lietuvos miškai jiems yra tokie pat svarbūs kaip miškininkams. „Miške niekas nenori tavęs teisti, niekas nežemina, niekam nesvarbu, kaip tu atrodai“, „Miške nepajunti laiko tėkmės, atrodo, ištirpsti, mintys tampa lengvesnės už orą“, „Miško dvasią gali pamatyti tik tie, kurie myli mišką“, „Medžiai kalbasi nežinia apie ką, bet tikriausiai apie žmones“,– šios ir dar per šimtą sentencijų buvo išrinktos iš moksleivių rašinių.

Vigantą giria ir miškininkai, ir politikai, ir paprasti kaimo žmonės – iniciatyvus, darbštus, patikimas, neapsakomai mylintis mišką žmogus.

Prieš keletą metų su Vigantu Kraujaliu kalbėjomis apie politikų pagyras miškininkų darbui, nes kai kurie, rašydami gamtosaugos programą (dalį, skirtą bendrai Vyriausybės programai), siūlė miškų valdymo reformą laikyti baigta ir leisti miškininkams ramiai dirbti.

Tuomet prisiminėme ir žemės reformą, miškų grąžinimą buvusiems savininkams. Reforma lėta, grąžintinų miškų priežiūra miškininakms apribota.

„Iš tikrųjų ta reforma užsitęsė, miškų grąžinimą ar jų pardavimą, priskyrimą miškų urėdijoms svarbu spręsti kuo greičiau, naudos bus ir valstybei, ir žmonėms, šie miškai reikalauja elementariausios priežiūros. Juk nuo reformos pradžios, kai buvo atskirti valstybiniai ir privatūs miškai, tuose miškuose buvo palaikoma tik sanitarinė būklė. Tai tas pats, kaip apleisti sodą, – pažiūrėkit, kaip jis atrodys po dvidešimties metų…Tarkim, Ukmergės urėdijoje vienas kitas projektas paruošiamas, tačiau realaus miško pardavimo nėra“, kalbėjo V. Kraujalis.

Prieš keletą metą urėdijoms buvo nurodyta organizuoti skiedrų gamybą iš miško kirtimo atliekų ir pagamintas skiedras pateikti rinkai konkurencingomis kainomis. Anot tuomečio aplinkos ministro Valentino Mazuronio, urėdijų dalyvavimas biokuro gamyboje turėjo užtikrinti, kad skiedros biržai bus tiekiamos konkurencinga kaina.

Skandinavai kišasi ne tik į miškų valdymą, bet ir į kitas mūsų gyvenimo sritis.

Urėdijos žaliavas biokurui ruošia jau seniai – malkas, kurios jau nebe pirmą dešimtmetį laikomos biokuru, o dabar surenka ir miško kirtimo atliekas, daugiausia šakas, ir parduoda kaip žaliavą biokurui gaminti.

Anot V. Kraujalio, visoje Lietuvoje, panaudojant ir privačių miškų išteklius, biokurui gaminti būtų galima panaudoti apie 800 tūkst. kub. metrų medienos.

„Apskritai kyla prastos medienos kainos, kurios pamažu artės prie smulkios pjautinės medienos kainos. Vokietijoje, pavyzdžiui, skirtumas tarp medienos, skirtos biokuro gamybai, ir kitos smulkios medienos siekia tik 10 eurų. Atsargų dar turime, mes ir dabar paruošiame daugiau medienos negu jos reikia perdirbėjams.

Manau, kad penketą metų į priekį drąsiai galime naudoti mišką biokuro reikmėms. Mes niekuo nesiskiriame nuo kitų šalių, į tai reikai žiūrėti labai paprastai, kainos skirtumas tarp medienos, skirtos malkoms ir pramonei, nėra didelis, todėl AB ,,Grigiškės“, ,,Ikea“, žinoma, nėra patenkintos, bet mums, miškininkams, rūpi medieną parduoti kuo brangiau“, – tuomet kalbėjo V. Kraujalis.

Vigantą smagiai nuteikė žinia, kad Jeilio universitetas Lietuvą pripažino geriausiai miškus tvarkančia valstybe. Kai kas skeptiškai į tai pažiūrėjo, tačiau, tai buvo didelis ir svarus valstybinių miškų įvertinimas. Juolab, kad anapus ribos liko Skandinavijos miškai, į kuriuos mums kai kas pataria lygiuotis.

Anot V. Kraujalio, nesame juk mes skandinavų pavaldiniai, mes juos patys galim pamokyti, kaip tvarkyti miškus.
,,Mūsų miškai tikrai yra kruopščiai prižiūrimi, aš ir anksčiau sakydavau, kad mes Europoje nenusileidžiame Šveicarijos miškininkams, iš dalies – vokiečiams. Skandinavijos miškininkystės tradicijos mums nepriimtinos: mes negalime taip intensyviai kirsti miškų“, – sako miškininkas.

Skandinavai kišasi ne tik į miškų valdymą, bet ir į kitas mūsų gyvenimo sritis.

,,Gal čia kažkoks zonų padalijimas, gal aš ko nors nesuprantu, tačiau, pavyzdžiui, bankininkystė visa yra skandinaviška, nekilnojamojo turto rinka irgi linksta į tą pusę. Kokia mums iš to nauda?
Skandinaviškų bankų pilna Lietuva, o koks jų indėlis į valstybės biudžetą? Tas skandinavų „rūpinimasis“ mumis man keistas atrodo. Jeigu norime lygiuotis į Vakarų Europą, mums, miškininkams, kur kas svarbesnė vokiečių, pagaliau – lenkų patirtis.

Šiemet vėl kartojasi ta pati istorija, tik šį kartą reformas nori daryti tie, kurie deklaruoja, kad myli gamtą ir Lietuvos kaimą.

Kartais man atrodo, kad skandinavų valdymas baigiasi ties Lietuvos ir Lenkijos siena, o kaip toliau Vakaruose žmonės gyvena, jiems nebeįdomu…“, – kalbėjo V.Kraujalis.

Jau prieš keletą metų skambėjo pasiūlymas vietoj 42 miškų urėdijų įkurti vieną valstybinę miškų įmonę, nes dėl to, girdi, padidėtų miškų sektoriaus veiklos efektyvumas. Jau tuomet mokslininkai kalbėjo, kad tai akivaizdus įrodymas, kad 42 miškų urėdijų pertvarkymas į vieną įmonę Lietuvoje neduotų jokio ekonominio efekto.

Šiemet vėl kartojasi ta pati istorija, tik šį kartą reformas nori daryti tie, kurie deklaruoja, kad myli gamtą ir Lietuvos kaimą.

Kodėl taip norima pertvarkyti valstybinio turto valdymą? Medienos perdirbėjai nori atsiriekti riebų kasnį? Kodėl vis dar tebėra struktūrų, siekiančių užvaldyti valstybinių miškų sistemą?

,,Ne, medienos perdirbėjai, kaip sakoma, čia būtų mažiausia nuodėmė, pagrindinė priežastis – stabiliai dirbanti sistema … Taigi, ar reikia dar komentarų… Daug kam niežti nagus valstybinį turtą paveržti į savo rankas“, – dar prieš keletą metų kalbėjo Vigantas Kraujalis.

Ar galima daugiau iš miško išspausti, negu jis įstengia duoti? Pinigais nuo medžių nelyja, miškai – tie patys. Lietuvos miškininkai gali neremontuoti kelių, negesinti gaisrų, neskirti lėšų poilsiaviečių tvarkymui, didinti kirtimų apimtis, tuomet pinigų būtų daugiau, tačiau kas liktų iš miškų?

,,Vokietijos žemėse miškus tvarko valstybės įmonės, tačiau jos dirba nuostolingai ir yra dotuojamos iš biudžeto, miškininkai atlieka daug valstybės deleguotų funkcijų, kurioms vykdyti už parduotą medieną gautų pinigų neužtenka, todėl jiems skiriamos dotacijos iš biudžeto. Vokiečiams net nurodytas darbo vietų skaičius, kurį jie turi išlaikyti. Dirba šimtas miškininkų, vadinasi, turi dirbti ir šimtas darbininkų. Daugelio funkcijų vokiečių miškininkai iš viso neatliktų, jei negautų kompensacijų iš biudžeto,,- sakė V. Kraujalis.

O ką reiškia miškininkystėje žmogiškasis faktorius? Ukmergės miškininkai dirba savo darbą: sodina, kerta mišką, rūpinasi rekreaciniais darbais.

Ukmergės miškų urėdija yra pirmajame didžiausių šalies urėdijų dešimtuke. Ukmergės urėdijos miškai – ne pušynai ir ne gryni eglynai. Tai – geros, derlingos žemės mišrūs miškai, kurie reikalauja nemažai žmogaus darbo.

Miške rezultatus pamatai ne po metų, o po gero dešimtmečio, kai gali pasidžiaugti darbo vaisiais. Jeigu žmogus eina į darbą prievarta – nieko gero nelauk, jis turi gyventi mišku, jį mėgti nuo vaikystės.

Niekas tau neparašys taisyklių, kaip elgtis miške, tu visą laiką privalai būti kūrimo procese, galima sakyti, pamišęs dėl savo darbų, gyventi savo darbu.

Anot Viganto Kraujalio, verslas turi turėti moralę, o jeigu viskas daroma tik dėl pinigų, tai ką ir besakyti. Lietuvos verslas įprato prie europinės paramos, dotacijų. Žmogus šimtmečiais dirbo žemę, dėl jos kovojo, o dabar jam sako – pailsėk, imk saują pinigų už ačiū, tik nedirbk…

Lietuvos valstybiniuose miškuose parduoti paruošiamos medienos kiekiai ir žaliavos kaina priklauso ne tik nuo mūsų šalies, bet ir visos pasaulio ekonomikos. Net ir šių metų aukcione pradinė vidutinė pardavimo kaina dar nėra pasiekusi 2014 metų lygio.

Ukmergės miškų urėdija – viena didžiausių pagal plotą ir pagal medienos paruošimo apimtis, pernai ji pardavė 157 tūkst. kietmetrių medienos, gavo apie 507 mln. eurų pajamų, tiesa, parduoti buvo pasiruošusi 8 tūkst. kietmetrių žaliavos daugiau.

Balandį prasidės pasirengimas antrojo pusmečio aukcionams, kurie vyks birželio pradžioje. Viganto Kraujalio nuomone, vidutinė medienos kaina aukcionuose po truputį kyla, o tai rodo, kad medienos pramonė atsigauna.

Atskirų medienos rūšių ir kokybės klasės kaina tiesiogiai priklauso nuo iš jos gaminamos produkcijos paklausos.
Lietuviškos medienos pardavimo aukcionuose gali dalyvauti pirkėjai iš visos ES. Daugiausia medienos nuperka latviai ir lenkai, lietuviška mediena pasiekia Kiniją, Australijos ir Amerikos žemynus. Tuo tarpu Lietuvos medienos perdirbimo įmonės įrodinėja, kad mūsų šalies įmonėms medienos žaliavos pritrūksta.

V.Kraujalio nuomone, taip atsitinka dėl to, kad už medienos žaliavą aukcione daugiau gali mokėti tas, kuris iš jos gauna didesnę pridėtinę vertę.

Lietuvos miškininkystė prasidėjo nuo Algirdo Matulionio išverstų vokiečių taisyklių. Medis tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje auga panašiomis sąlygomis. Vokiečiai jau prieš tris šimtus metų kalbėjo, jog mišką turime kirsti taip, kad jo nuolat užtektų ir pramonei, ir žmonėms.

,,Manau, kad medienos perdirbėjų kišimasis į mūsų veiklą turėtų baigtis diskusijomis, mes juk nemokome jų, kaip reikia iš medžio išpjauti lentą. Valstybinių miškų sistemoje dirba tūkstančiai žmonių, tad jeigu urėdus keistume taip, kaip keičiasi Seimo nariai, tai miškuose niekuomet nebūtų tvarkos.

Mes gi negalime Lietuvoje iškirsti 25–30 hektarų biržės ploto, kaip tai daro skandinavai. Mums miško nauda dalijasi į kelias sritis, kad ir žmogus gamtoje pailsėtų, ir medienos pramonei liktų, pagaliau miškas yra tie plaučiai, kurie grynina orą“, – sako miškininkas.

Lietuvos valstybinis miškų ūkis dirba pelningai, dotacijų iš valstybės neprašo, tačiau dėl nuolatinių reikalavimų efektyvinti ekonominę veiklą ir didinti įmokas į valstybės biudžetą iškyla grėsmė, jog valstybinis miškų ūkis bus nualintas.

Vokietijoje valstybinių miškų valdymo principai yra panašūs, tačiau esama ir nemažai skirtumų, kuriuos nulemia tradicijos, ūkininkavimo sąlygos. Pertvarkydami miškų valdymą, vokiečiai nedaro revoliucijų, o eina evoliucijos keliu, į pirmą vietą nekeliamas valstybinio miškų ūkio ekonominis aspektas, kad miškininkai bet kuria kaina siektų pelno.

Miškai turi teikti gamtosauginės ir socialinės naudos, o kurti pridėtinę vertę – medienos perdirbimas, bet ne miškininkystė.

Lietuvos valstybinis miškų ūkis dirba pelningai, dotacijų iš valstybės neprašo, tačiau dėl nuolatinių reikalavimų efektyvinti ekonominę veiklą ir didinti įmokas į valstybės biudžetą iškyla grėsmė, jog valstybinis miškų ūkis bus nualintas.

Tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje medienos tiekimo stabilumas perdirbimo pramonei užtikrinamas valstybinių miškų dėka.

Ar miškininkų įnašas į Lietuvos biudžetą gali išgelbėti duobėje atsidūrusią valstybės finansų sistemą? Ką laimi valstybė, beatodairiškai ir neadekvačiai didindama mokesčius, atleisdama iš darbo žmones?

,,Ką valstybė laimi? Nesakau, kad ji sąmoningai nori sužlugdyti miškų urėdijas ir visą valstybinį miškų ūkį, tačiau šiandien ji kur kas daugiau laimėtų, jeigu privačius miško savininkus, medienos ruošėjus taip pat priverstų sąžiningai mokėti mokesčius, nes visos inovacijos, pažanga ateina būtent per valstybinį sektorių – bent taip yra miškų srityje“, – sako V. Kraujalis.

Parašykite komentarą

Top