Kražiai. Caro kazokų neparklupdytas Žemaitijos miestelis šiandien alsuoja dvasiniu ir švietimo palikimu

www.siandien.info, Romaldas ABUGELIS, laikraštis ŠIANDIEN, Gintauto Kniukštos nuotraukos

Kražiai – Kelmės rajono savivaldybės miestelis, garsėjantis savo istorija, gamta ir su šiuo kraštu susijusiomis įžymiomis asmenybėmis. Labai tikėtina, kad vardas atsirado nuo Kražantės upės, jam sutrumpėjus. Liaudies etimologija pavadinimą sieja ir su galbūt čia kažkada gyvenusiu Gražiu. Kražių žemė pirmąkart minima 1253 m. kaip Crase.

Kražių bažnyčia pagarsėjo per „Kražių skerdynių“ istoriją.

Caro kazokų neparklupdytas miestelis

Vytautas Didysis XV a. pradžioje Žemaitijos seniūnu paskyrė Mykolą Kęsgailą, kuris rezidavo Kražiuose ir 1416 m. pastatydino vieną pirmųjų Žemaitijos bažnyčių.

Po to miestelis atiteko Radviloms. Mikalojus Radvila Juodasis 1565 m. pastatė mūrinę pilį. Iki XVI a. pabaigos Kražiuose rinkdavosi Žemaičių bajorų seimeliai, ilgą laiką čia veikė kunigų seminarija, kuri 1740 m. buvo iškelta į Varnius.

XVII a. pradžioje Kražiai tapo reikšmingu Lietuvos dvasiniu, o taip pat ir kultūros bei švietimo centru. 1610 m. įsikūrė jėzuitų, po trijų dešimtmečių – benediktinių, o XIII a. ir marijavičių vienuolynai. Benediktinių iniciatyva buvo pastatyta bažnyčia, kurią pašventino vyskupas Jurgis Tiškevičius.

Dabartinė Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo bažnyčia buvo baigta statyti 1763 metais. Ją projektavo žymus to meto architektas, matematikas, švietėjas, astronomas, vėlyvojo baroko meistras Tomas Žebrauskas.

Jis ne tik mokytojavo Kražiuose, bet ir buvo Vilniaus universiteto profesorius.

Šių laikų Kražių istoriją kuria jau kiti įvykiai – tradicinis, nuo 2006 m. vykstantis Kražių festivalis, įvairios stovyklos, kūrėjų rezidencijos ir plenerai.

Kražių bažnyčia pagarsėjo per „Kražių skerdynių“ istoriją. Po 1863 m. sukilimo prieš carą Lietuvoje buvo uždarinėjami katalikų vienuolynai. Taip buvo siekiama lietuvius rusinti ir paversti stačiatikiais.

Buvo įsakyta uždaryti ir Kražių benediktinių vienuolyną. Vienuolės prievarta išvežtos į Kauną, o bažnyčią ir vienuolyną nuspręsta griauti. Gyventojai tam pasipriešino, Varnių kazokų pulkas žiauriai susidorojo su kražiškiais.

Žuvo 9 bažnyčios gynėjai, kelios dešimtys buvo sužeista, o 150 – įkalinta. Šie 1893 m. įvykiai tik dar labiau sustiprino anticarines nuotaikas. Sakoma, kad Kražių bažnyčioje išlikęs suolas, menantis kraupius skerdynių įvykius – prie jo kazokai buvo pririšę arklius, kai įjojo bažnyčion.
Pirmoji pasaulietinė gimnazija Lietuvoje

Kražiuose veikę jėzuitai ypatingą dėmesį skyrė švietimui. Beje, Vilniuje jie jau buvo įkūrę kolegiją, iš kurios ir išaugo Vilniaus universitetas. 1614 m. jėzuitai įsteigė miestelyje kolegiją – aukštesniąją mokyklą.

Kražių kolegijos biblioteka buvo viena didžiausių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje. 1817 m. kolegiją perėmė Vilniaus universitetas ir ją perorganizavo į pirmąją pasaulietinę gimnaziją Lietuvoje.

Ją fundavo žymus to meto karo vadas, vyriausiasis Lietuvos etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Kolegijoje lotynų kalbos sintaksę ir poetiką dėstė garsus poetas Motiejus Kazimieras Serbievijus, vėliau profesoriavęs ir Vilniaus universitete.

Aplankyti Kražius verta dar ir dėl to, kad pajustume ir kitų su miesteliu susijusių įžymybių dvasią.

Kražių mokykloje dirbo ir žinomas istorikas, pirmosios Lietuvos istorijos autorius Albertas Kojelavičius – Vijūkas. Vėliau jis tapo ir Vilniaus universiteto rektoriumi.

Kražių kolegijos biblioteka buvo viena didžiausių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje. 1817 m. kolegiją perėmė Vilniaus universitetas ir ją perorganizavo į pirmąją pasaulietinę gimnaziją Lietuvoje. Iš senosios kolegijos išlikęs tik moksleivių bendrabutis (bursa). Su spalvingais ir šlovingais Kražių istorijos puslapiais galima išsamiai susipažinti Kraštotyros muziejuje.

Traukia it magnetas

Per miestelį teka dešinysis Dubysos intakas Kražantė. Netoli Kražių puikuojasi gamtos paminklas – Greitiškės ąžuolas. Kražių šiauriniame pakraštyje yra Medžiokalnio botaninis draustinis.

Sakoma, kad Kražių bažnyčioje išlikęs suolas, menantis kraupius skerdynių įvykius.

Nuo miestelio šį kalną galima pasiekti tautodailės medžių skulptūrų alėja. Kalva apaugusi lapuočių mišku, kuriame vyrauja ąžuolai. Medžiokalnio botaninis draustinis užima beveik 80 ha plotą. Čia auga 335 augalų rūšys. Kalva apipinta legendomis ir pasakojimais.

Menamas šventasis ąžuolas, iš po kurio šaknų tryškęs šventas vanduo, netoli jo kūrenosi šventoji ugnis ir stovėjusi deivės Medeinės statula. Sakoma, kad iš šio kalno ėję požemiai į Kražius ir Linkaučius. Medžiokalnyje ilsėdavosi ir pats karalius Žygimantas Augustas, kunigaikščiai Kęsgailos, Radvilos, Chodkevičiai.

Dabar kalnelyje švenčiamos Joninės, deginami laužai, rengiami koncertai ir kiti renginiai.

Šiandien visi, norintys apžvelgti Kražius iš aukšto, gali akmeniniais laiptais įkopti į Vytauto kalną. Čia, archaiškame archeologijos paminkle, vis dar tebestovi iš griūvančios jėzuitų bažnyčios sienų plytų apie 1852 m. statyta mūrinė varpinė.

Tėvų žemėje įsikūręs Kražių seniūnijos ūkininkas Marijus Čekavičius .
Vasarą M. Čekavičius organizuoja pėsčiųjų žygius po Žemaitiją.,

Šių laikų Kražių istoriją kuria jau kiti įvykiai – tradicinis, nuo 2006 m. vykstantis Kražių festivalis, įvairios stovyklos, kūrėjų rezidencijos ir plenerai. Rugpjūčio mėnesį čia vyksta žymieji Šv. Roko atlaidai.

Kražiai it magnetas traukia ne tik savo šaknų pasiilgusius kražiškius, bet ir menininkus, o taip pat visus, kurie brangina savo tautos praeitį. O Kražiai, kaip jau žinome, turi kuo didžiuotis.

Aplankyti Kražius verta dar ir dėl to, kad pajustume ir kitų su miesteliu susijusių įžymybių dvasią. Rašytojų Dionozo Poškos ir Simono Stanevičiaus, dailininko Edmundo Žiauberio ir daugelio kitų šį kraštą garsinusių ir tebegarsinančių žmonių.

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą