Jūs esate
Pagrindinis > Politika > Krikščioniškoji tautų Europa: iššūkiai ir sprendimai

Krikščioniškoji tautų Europa: iššūkiai ir sprendimai

virselis_1Birželio 19 dieną LR Seime surengta konferencija ,,Krikščioniškosios demokratijos idealai: istoriniai rakursai ir dabarties politikos iššūkiai“, kurią organizavo Seimo frakcija ,,Tvarka ir teisingumas“, Europos Parlamento narys, Prezidentas Rolandas Paksas ir visuomeninis judėjimas ,,Lietuvos tautai“.

,,Krikščioniškoji tautų Europa: sprendimai ir apsisprendimai“ – taip vadinosi aktualus Europos Parlamento nario, Prezidento Rolando PAKSO pranešimas, kurį pristatome ,,Verslo ir politikos“ skaitytojams.

,,Kurkime modernų tautiškumą, sąžiningą, dorą ir laimingą visuomenę, kurioje šimtmečiais puoselėta kultūra ir vertybės derėtų su naujojo pasaulio skleidžiama pažanga“, – kvietė EP narys Rolandas Paksas.

Rolandas PAKSAS,
Europos Parlamento narys, Prezidentas

Krikščioniškos idėjos ir Lietuvos valstybingumas

Susitinkame vienoje garbingiausių Lietuvos erdvių – Seimo Konstitucijos salėje – tam, kad aptartume mūsų tautos ir valstybės reikalus.

Suėjome draugėn tam, kad svarstytume unikalios bei neaprėpiamos savo gelme ir prasmingumu politinės minties – krikščioniškosios demokratijos – vertybes, jos istorinius rakursus, iššūkius nūdienos pasaulyje. Pasaulyje, kuriame savo kelią į ateitį tiesia išsivadavusi lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė.

Kaip laiške savo dukrai yra sakęs Prezidentas Aleksandras Stulginskis, „mūsų, lietuvių, maža, mes galim iškilti tik savo mokslu, gabumais, darbštumu“.

Šioje lakioje Aleksandro Stulginskio frazėje telpa didžiulė jo žmogiškoji išmintis, kurioje atsispindi tikro valstybininko mąstymas ir rūpestis dėl lietuvių tautos likimo.

„Laisvės klausimą gali išspręsti tik pati lietuvių tauta, tad toj kovoj tik ja reikėtų remtis“, – sakė Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo Pirmininkas, Prezidentas, Gulago tremtinys ir kalinys vienu kritiškiausių momentu valstybingumo aušroje, vienintelis iš valstybės vadovų likęs Lietuvoje ir kartu su ja patyręs tragiškus epochos sunkumus.

Istorikas ir diplomatas profesorius Alfonsas Eidintas Aleksandro Stulginskio biografijoje jo laikotarpį vadina „ištisa epocha žmonijos, Europos ir Lietuvos istorijoje“.

Laiko požiūriu šias abi mintis skiria bemaž pusė amžiaus, tačiau jas sieja tikėjimas savo tauta ir nerimo nuojauta.

Aleksandras Stulginskis visa savo esme buvo krikščionis ir tikras demokratas.

Krikščioniškoji mintis yra nepaprastai svarbi mūsų valstybingumo raidai kaip ir demokratiniai procesai – krikščioniškosios idėjos sklaidai Lietuvoje.

Krikščionybė, demokratija ir laisvoji ekonominė erdvė – tai matmenys, kurie apibrėžia mūsų bendrystę Europoje su kitomis tautomis.

Šiandien krikščionybė yra kardinaliai svarbi Europos demokratijai kaip visuotinai priimtas moralinis kriterijus.

Tačiau ar Senasis Žemynas tai pakankamai atsakingai suvokia? Ar Nobelio taikos premijos laureatė Europos Sąjunga šiandien dar yra linkusi atsigręžti į savo steigėjų Konrado Adenaerio, Žozefo Bešo, Robero Šumano, Žano Mone ir kitų šeštojo dešimtmečio politinių lyderių viziją?

Nuo krikščioniškosios istorijos rakursų, kitaip tariant nuo to, kaip pasisuks istorinės aplinkybės, priklausė ir visas Lietuvos valstybingumo kelias, jos praradimai ir atradimai.

Ar žvelgtume į Karaliaus Mindaugo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo istorinę praeitį, ar prisimintume tautos kančias ir laisvės kovas už nepriklausomybę naujaisiais amžiais?

Svarbu pabrėžti, kad ankstyvieji krikščioniškosios demokratijos daigai – Žmogaus teisių pagrindai – buvo įtvirtinti daugiau kaip 470 metų valstybės teisėje – Lietuvos Statutuose.

Paradoksalu, kartu ir reikšminga, kad paskutinioji Europoje senovinės religijos šalis – Lietuva – vėliausiai priėmusi krikščionybę, yra vienintelė šalis Europoje, kuri sukūrė šešioliktojo amžiaus krikščioniškomis etinėmis vertybėmis pagrįstą rašytinę teisę – 1529, 1566 ir 1588 metų Lietuvos Statutus.

Statutai – išsamūs teisynai, sukurti Lietuvoje. Pirmasis Statutas sudarytas mūsų sostinėje Vilniuje, valstybės kanceliarijoje, kuriai tuomet vadovavo Albertas Goštautas. Tuo pagrįstai galime didžiuotis.

Statutas įvedė naujoviškas tam laikui žmogaus, kiekvieno valstybės gyventojo, teises ir pareigas, pagrįstas teisingumu. Galima teigti, jog Statutas šeimoje, visuomenėje ir Lietuvos valstybėje įteisino krikščioniškąsias gyvenimo normas. Tai buvo pirmoji, gana ankstyva ir sėkminga krikščioniško demokratėjimo banga.

Antrą kartą krikščioniškosios etikos vertybės ypač ryškiai išsiskleidė devynioliktojo amžiaus viduryje. Rusų pavergtoje Lietuvoje tuo metu iškilo ryški ir įtakinga krikščioniška asmenybė – vyskupas Motiejus Valančius.

Tai buvo metas, kai rusų okupacinė priespauda pasireiškė itin nuožmiai. Vyskupas Motiejus Valančius, dvidešimt penkerius metus valdydamas Žemaičių vyskupiją, turėjo didelės įtakos tų laikų Lietuvai. Joks kitas lietuvis neturėjo tiek poveikio, kiek M. Valančius, kuris per kunigus galėjo tiesiogiai kreiptis į vargstančius žmones ir paveikti turtinguosius.

Tuo istoriniu tarpsniu Lietuvoje jau nebebuvo valdovų, kunigaikščių. Todėl akivaizdu, kad vyskupas Motiejus Valančius buvo neoficialus lietuvių tautos vadas.

Vyskupo veikla buvo ganytojiška ir švietėjiška aplinkraščiais bei knygų raštais, nukreipta mokyklų steigimui, ryšių su parapijomis plėtimui, visuotinės blaivybės sąjūdžio įtvirtinimui. Šios įvairiapusės sutelktos pastangos buvo apvainikuotos tautoje įsitvirtinusia krikščioniška etika.

Vyskupo Motiejaus Valančiaus veikla lėmė, kad tuo metu Lietuvą, kaip ir daugelį Europos kraštų, aplenkė kylančios karingojo klasių kovos diktatūrinio marksizmo idėjos, prigijusios bei išplitusios Rusijoje, nugrimzdusioje skurde ir karo suirutėje.

Vyskupo M. Valančiaus tautos švietimo, blaivinimo bei tautinio ir katalikiškojo sąmoningumo ugdymo epochos pabaiga beveik sutapo su popiežiaus Leono XIII laikotarpio pradžia, kurioje šio Popiežiaus enciklikos Rerum Novarum socialinio teisingumo doktrina daugelyje Europos kraštų buvo atsvara plintančiam marksizmui.

Toje M. Valančiaus epochoje Lietuvą sukrėtė 1863 metų sukilimas, skelbęs visų piliečių lygybę prieš įstatymą, – be luomo, tautos ir religijos skirtumo, valstiečiams atiduodama nuosavybėn jų dirbama žemė, ir nuo tos dienos niekas neturi klausyti rusų valdžios, nes caro įstatymai nustoja galioję.

Vyskupo M. Valančiaus epocha, išugdžiusi žmonėse krikščioniškas etines vertybes atsispirti priespaudai, sukilimo ir jo pralaimėjimo sūkuriuose patyrė didelių praradimų, bet tų vertybių skleidėjai nepalūžo.

Trečioji krikščioniškųjų etinių vertybių pasklidimo banga kilo Suvalkijoje, toje Lietuvos dalyje, kurioje prancūzų imperatoriaus Napaleono valdymo įtakoje baudžiava buvo panaikinta 53 metais anksčiau.

Suvalkietiškoje Užnemunėje beveik nebebuvo sulenkėjusių ūkininkų, anksčiau ir ryžtingiau buvo kuriamos privačios katalikiškos mokyklos, greičiau atsirado reikmė siekti mokslo. Dėl to dauguma Lietuvos atgimimo sąjūdžio vyrų kilo iš Suvalkijos.

Dar kartą svarbu pabrėžti, kad visa vyskupo Motiejaus Valančiaus veikla buvo pagrįsta krikščioniškais demokratiškais dėsniais – tautybe, demokratiškumu ir krikščionybe.

Ilgainiui, jau vyskupui mirus, pakilus tautinei savimonei ir kovingumo dvasiai, subrendo poreikis turėti krikščionių demokratų idėjas lietuviškoje visuomenėje skleidžiančią spaudą, nepaisant lietuviškos spaudos draudimo.

1889 metų pabaigoje Tilžėje buvo pradėta leisti ,,Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, kurios vienas iš uždavinių buvo ginti katalikybę nuo pravoslavijos ir lietuvybę nuo surusėjimo. Ši ,,Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ jau kėlė Lietuvos nepriklausomybės idėją ir smarkiai kirtosi su kairiosios srovės ,,Varpo“ leidėjais.

Šioje vietoje norėčiau pabrėžti spausdinto žodžio svarbą krikščioniškosios minties sklaidai, tautinės tapatybės – lietuvybės išsaugojimui ir Lietuvos valstybingumui.

Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje galutinai įsigalėjo demokratija – ne tik kaip politinė sistema, garantuojanti piliečiams teisę dalyvauti valstybės valdyme, nepriklausomai nuo jų rasės, tikybos, lyties, turtinės padėties, bet ir kaip ideologija, teigianti principinį visų pažiūrų ir gyvensenų lygiateisiškumą.

Bažnyčios mokymas apie žmogų ir Dievą, maža to, raginimas, kad visi pagal tą tiesą gyventų, tapo prieštaravimo ženklas, nesuderinamas su liberaliosios demokratijos implikuojama atropologija – mokslu apie žmogų, jo buitį, biologinius, ekologinius, socialinius, kultūrinius aspektus ir dinamiškus jų tarpusavio ryšius.

Priklausyti Bažnyčiai reiškė ne tik priimti hierarchinę jos sąrangą, t. y. rinktis, kas jai vadovaus. Svarbiausia, kad būdamas Bažnyčios nariu negali rinktis vis naujos tiesos, kurios galbūt sėkmingiau negu ankstesniosios laikysies savo viešame ir asmeniniame gyvenime.

Bažnyčia pasaulyje įsigalinčiai reliatyvizmo vertybių sistemai tapo tiesiog nebesvarbi, savotiškai atskirta.

Naująjį pasaulį ir naująjį žmogų imta kurti čia ir dabar, visiškai žemiškomis, materialistinėmis priemonėmis. Krikščioniškoji doktrina „nesuveikė“, ji absoliučiai neišlaisvino socialiai prispaustųjų, tad kodėl reikėtų būti Bažnyčios nariu ir sekmadieniais klausytis mišių?

Liberalizmo, o vėliau neoliberalizmo ideologija užvaldė vis platesnes Europos erdves. Absoliučios laisvės idėjos, sugriuvus Berlyno sienai bei žlugus komunizmo mitui, plūstelėjo ir į Lietuvą.

Ar esame pasiryžę revoliucijai savo širdyse ir protuose?

Kodėl dar esame krikščionys? Klausiama šiandien, kai visuomenėje viskas matuojama liberalizmo, reliatyvizmo, individualizmo ir ekonomizmo matu, kitaip tariant, pinigais.

Kodėl dabar privalome kalbėti apie krikščionišką tiesą ir bandyti atpažinti tikrąsias prasmes nuo tariamų?

Šiandien už savo gyvenimą kaip visumą reikia atsakyti, juk taip nėra, kad jis per paskirus momentus tiesiog išsisklaido tuštumoje, išnyksta. Žinoma, filosofams ir žmogiškojo gyvenimo tyrinėtojams be galo svarstant „laisvės“ ir „atsakomybės“ bei „įvairiausių pasirinkimų“ reliatyviąsias prasmes… Mes, krikščionys, negalime sau šito leisti.

„Laisvė nėra tironijos ar priespaudos nebuvimas. Laisvė nėra ir leidimas daryti, kas patinka. Laisvė yra skirta tiesai ir išsiskleidžia tada, kai žmonija ieško tiesos ir gyvena ta tiesa“, – sakė Karolis Voityla, žmogus, tapęs šventuoju, – Jonas Paulius II.

Skurdas ir išnaudojimas šiandien yra nusakomi kaip esminė pasaulio problema. Lietuvoje ši problema taip pat egzistuoja įvairiausiais pavidalais: daugiau kaip trečdalis šalies gyventojų balansuoja ties skurdo riba.

Ar įmanoma šią problemą įveikti vadovaujantis globalistinio pasaulio samprata, kai vis daugiau materialaus turto ir gamtinių resursų kontroliuoja neoliberalistinis elitas? Kur mūsų balsas, kviečiantis į kovą su skurdu?

Europa – tai civilizacija, kurios dabartis ir likimas turi būti svarbiausias mūsų rūpestis.

Esu įsitikinęs, kad mūsų valstybingumo raidos ir jos geopolitinio saugumo garantas – stiprių, savarankiškų, suverenių nacionalinių valstybių sandrauga – tautų Europos Sąjunga. Tačiau šiandien kai kurios vertybinės Briuselio politikos tendencijos verčia suklusti ir sunerimti.

Lietuva turi vertybinius pagrindus, ant kurių statydintina tautų Europos ateitis. Tačiau ar Lietuva pati viena gali išsaugoti ir puoselėti tuos pagrindus?

Šiandien Lietuvoje daug diskutuojama apie socialinį modelį, kuris yra autorių teikiamas kaip darbo santykių liberalizavimo programa. Daug propagandos, bet mažai svarstymų, alternatyvų.

Tačiau kas galėtų garantuoti, kad būtent konkurencija bei kapitalistine logika ,,pelnas, pelnas ir tik pelnas“ grįstame socialiniame modelyje glūdi solidarios, socialiai teisingos ir laimingos Lietuvos ateitis?

Ar išgirsime popiežiaus Pranciškaus naujausios enciklikos „Laudato Si“ – apie rūpinimąsi mūsų bendrais namais“ balsą, paskelbtą Vatikane 1,2 milijardo pasaulio katalikų, kuris ragina užbaigti žmonijos „tironišką išnaudojimą“, kad būtų galima pabandyti išvengti katastrofiškų klimato pokyčių padarinių ir augančios nelygybės.

Popiežius kviečia daryti revoliuciją savo širdyse ir protuose.

Ar mes, lietuviai, šiandien esame pasiryžę revoliucijai savo širdyse ir protuose?

Šiandien mes, politikai, svarstome vieną iš parengtų partijų politinio susitarimo, kuriuo siekiama įtvirtinti Žmogaus teisių apsaugą Lietuvoje, projektų. Lietuvos Statuto dvasioje tai, be jokios abejonės, pozityvus žingsnis.

Tačiau tame pačiame susitarime teigiama, „kad žmogaus teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą apima moters teisę į nėštumo nutraukimą iki įstatymų nustatyto nėštumo laikotarpio ir įsipareigoja nepriimti teisės aktų, kurie šią teisę paneigtų“.

Ar galime ramia sąžine tai įsipareigoti?

Kitame minėto dokumento teiginyje partijos sutaria, kad valstybė negali diskriminuoti žmonių, iškeldama vieną šeimos modelį kaip viršesnį už kitus.

Apie kokią šeimos modelių įvairovę galime kalbėti? Kokiais nenatūraliais socialinių ląstelių dariniais ketiname pakeisti tradicinę šeimą, kurią sudaro vyras ir moteris, išplauti jos krikščionišką sampratą? Kieno ir kokie tikslai slypi pridengti tolerancijos skraiste?

Šeima yra pirmoji natūrali bendruomenė, iš kurios išauga bet kuri kita humaniškoji visuomenė, todėl jos saugojimas bei vientisumo išlaikymas yra ne tik asmens reikalas, bet ir bendruomenės, valstybės pagrindinių institucijų rūpestis.

Kaip turėtume elgtis, jeigu kai kurios institucijos bando teigti priešingai?

Pastaruoju metu Lietuvoje ypač suaktyvėjo pastangos imtis visų reikalingų priemonių įstatymiškai įteisinti Lietuvoje civilinę partnerystę.

Šiandien Lietuvoje civilinė partnerystė tampa vos ne svarbiausia valstybės problema. Net keista, kaip galėjome be to gyventi iki šiol.

Koks bus kitas žingsnis – tos pačios lyties asmenų santuokos, galimybė joms įsivaikinti?

Iš tiesų gyvename esminių sprendimų ir apsisprendimų akivaizdoje.

Todėl ypač svarbu atsakyti į vertybinius pasirinkimus ir klausimus šiandien. Rytoj gali būti jau per vėlu.

Mes turime būti stiprūs ir rodyti teisingumą, protą, drąsą bei savikontrolę, kai iškyla pavojus mūsų šeimos, mūsų vaikų, pagaliau – mūsų tautos ateičiai.

Parama šeimoms, auginančioms vaikus, turi būti prioritetinis valstybės rūpestis. Tokia parama turi būti reali, ilgalaikė ir stabili.

Esu įsitikinęs, kad mes turėtume siekti, jog valstybės išlaikoma vaikų ir jaunimo švietimo bei ugdymo sistema Lietuvoje būtų grindžiama krikščioniškąja tradicija, o Europos Sąjunga užtikrintų, kad ji nebūtų diskriminuojama.

O kaip turėtume elgtis, jeigu būtų priešingai?

Valstybės ir bendruomenės pareiga padėti silpniesiems ir skurstantiems – krikščioniškojo socialinio mokymo esmė.

Žingsnis Europos Sąjungos mastu

Mūsų programinė iniciatyva nustatyti vieningą minimalių pajamų kriterijų vienam asmeniui visoje Europos Sąjungoje Lietuvoje politikų buvo sutikta itin šaltai. Tuo tarpu, praėjus truputį daugiau nei metams, šį siūlymą išgirdo Europos Komisija. Tai geras ženklas.

Europos Komisijos narė, atsakinga už darbą, Marianne Thyssen pareiškė sieksianti, kad visose 28 Europos Sąjungos valstybėse būtų nustatytas minimalus socialinės apsaugos standartas – minimali nedarbo išmoka, minimalios pajamos, minimali vaiko priežiūros išmoka ir minimalus sveikatos apsaugos prieinamumas.

M. Thyssen pripažįsta, kad Komisija neketina nustatyti tokios pačios minimalios algos visose Europos Sąjungos valstybėse. Tačiau pagaliau imta kalbėti apie bendrus kriterijus, kuriais turėtų būti vadovaujamasi, atsižvelgiant į kiekvienos šalies narės ekonominę situaciją.

Esu įsitikinęs, kad mes pasieksime, jog Europos Sąjungoje būtų nustatytas vieningas asmens minimalių pajamų kriterijus.

Valdžią mes suvokiame kaip optimaliausią priemonę tarnauti savo tautai ir bendruomenei.

Norėčiau pabrėžti, kad atsakingas darbas asmens, šeimos ir tautos gerovei – visose valstybės gyvenimo srityse krikščioniškųjų idealų šviesoje – yra iššūkis nūdienos pasaulyje.

Šiandien būti krikščionimi taip pat yra iššūkis.

Prisimename: „Mūsų, lietuvių, maža, mes galim iškilti tik savo mokslu, gabumais, darbštumu“.

Esu įsitikinęs, kad žmogaus kūrybiškumo ugdymas, jo dvasinis tobulėjimas ir mokslinio potencialo stiprinimas yra pagrindiniai baltieji stulpai, žymintys Lietuvos kelią į ateitį.

Tardamiesi su tauta mes galime sukurti unikalias sąlygas kiekvienam žmogui tobulėti, kurti asmeninę gerovę, siekti bendrumo pilnatvės, puoselėti kūrybiškumą bei ugdyti savo verslumo gebėjimus čia – mūsų Lietuvoje.

Dešimt tezių, skirtų Lietuvos valstybės šimtmečiui

Dešimt tezių, kurias norėčiau pateikti svarstyti prasmingos konferencijos proga, galėtų būti kaip pirmieji žingsniai ta linkme, skirti Lietuvos valstybės šimtmečiui, kurį švęsime 2018- aisiais.

Pirma. Šimtas Lietuvos istorijų pamokų kursas, skirtas kiekvienam lietuviui.

Antra. Šimtas kiekvieno mūsų savanorystės valandų tvarkant ir gražinant Lietuvą.

Trečia. Šimto knygų serija „Lietuvos šimtmečio biblioteka“.

Ketvirta. Šimtas naujų sporto aikštelių ir sveikatingumo trasų.

Penkta. Šimtas kilometrų naujausių dviračių takų.

Šešta. Šimtas naujų modernių daugiabučių jaunoms šeimoms.

Septinta. Šimtas tūkstančių naujų kvalifikuotų darbo vietų.

Aštunta. Šimtas aukštos kultūros parodų ir koncertų.

Devinta. Šimtas sertifikuotų ekologiškų žemės ūkių.

Dešimta. Šimtas atgimusių mažų miestelių.

Kurkime modernų tautiškumą, sąžiningą, dorą ir laimingą visuomenę, kurioje šimtmečiais puoselėta kultūra ir vertybės derėtų su naujojo pasaulio skleidžiama pažanga.

,,Verslas ir politika“, 2015 m. gegužė/birželis, Nr. 5/6 (66/67)

Parašykite komentarą

Top