Jūs esate
Pagrindinis > Interviu > Kryžiaus žygis dėl valstybės miškų: „žaliųjų“ ministro sprinte – kyšančios verslininkų ausys, barjerai ir istorinė paralelė

Kryžiaus žygis dėl valstybės miškų: „žaliųjų“ ministro sprinte – kyšančios verslininkų ausys, barjerai ir istorinė paralelė

Aldona Minkevičienė,www.grokiskis.lt

Valstybiniai miškai, tiksliau, juos valdančios urėdijos – tarsi apgamas, du dešimtmečius kamuojantis šalies politinę sistemą. Medienos ryklių norams palankūs politikai skaudulį siekia kuo greičiau išoperuoti – valstybinių miškų sistemos griovimui uždegti „žalią šviesą“, už valstybinių miškų išsaugojimą besikaunantys politikai, miškininkai ir juos palaikanti visuomenės dalis pagrindinio šalies turto naikinimo destrukcijai karštai priešinasi.

Nori ištrinti iš žemėlapio

Karas dėl valstybinių miškų vyksta nuo 1997 m. Per du dešimtmečius strateguoti įvairūs modeliai: viena įmonė pagal Akcinių bendrovių įstatymą, holdingai, „Visuomis“. Už visų šių valdymo modelių slypėjo aiškus tikslas: panaikinti 42 urėdijas, valstybinių miškų valdymą perimti į „vienas rankas“, ko visada siekė šalies stambieji medienos perdirbėjai.

Tačiau politikams, suvokiantiems valstybinių miškų svarbą mūsų šalies ekonomikai, ekosistemai ir pagaliau visuomenei, pavyko atsilaikyti didžiuliam spaudimui. Paskutinis reikšmingiausias „kryžiaus žygis“ už valstybinius miškus buvo 2015 m. pavasarį, kai 103 Seimo nariai įstatymu įtvirtino 42 urėdijas.

Tačiau įstatymas – ne šventa karvė. 2016 m. iš naujo sudėliota valstybės įmonių pertvarkos vizija, pagal kurią šiemet planą siekiama įgyvendinti – iš žemėlapio ištrinti visas 43 urėdijas, įskaitant ir konsoliduotai valstybinius miškus valdančią Generalinę urėdiją.

Kove prasidėsiančioje Seimo pavasario sesijoje valstybinių miškų sistemos pertvarkos projektas turi būti pateiktas Seimui.

Novaraistis ir aplinkiniai miškai turtingi miško gėrybių ir retųjų paukščių.

Ministras, bet ne kunigaikštis

Naujasis aplinkos ministras Kęstutis Navickas, į Seimą patekęs su „žaliųjų“ vėliava ir į šį postą deleguotas Seimo rinkimus laimėjusios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (VŽS), viešai skelbia: „Esu įsitikinęs, kad valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje valstybės įmonėje geriausiai užtikrintų ilgalaikį šalies valstybinio miškų ūkio sektoriaus ekonominį stabilumą ir gyvybingumą, kartu leistų padidinti ekologinę ir socialinę miškų vertę.“

Karas dėl valstybinių miškų vyksta nuo 1997 m. Per du dešimtmečius strateguoti įvairūs modeliai: viena įmonė pagal Akcinių bendrovių įstatymą, holdingai, „Visuomis“. Už visų šių valdymo modelių slypėjo aiškus tikslas: panaikinti 42 urėdijas, valstybinių miškų valdymą perimti į „vienas rankas“.

K. Navicko nuomone, reforma prisidėtų prie regionų plėtros ir socialinės atskirties mažinimo, nes tiesiogiai miškuose dirbančių specialistų iš esmės nebūtų mažinama, o iš sutaupytų lėšų būtų galima gerokai padidinti darbuotojų atlyginimus. Teigiama, jog dėl miškų ūkio pertvarkos savivaldybių biudžetai nenukentės: darbuotojai gyventojų pajamų mokestį mokės toje savivaldybėje, kurioje dirbs.

Ministro argumentas, grindžiamas jo politine valia, griauti pelningai dirbančią sistemą, neįvertinus reformos padarinių ir ekonominio pagrįstumo, miškininkų bendruomenei, valstybinių miškų sistemos ardymui besipriešinantiems mokslininkams bei šią sistemą išmanantiems politikams, yra nesuvokiamas ir žeidžiantis.

Urėdijas panaikinus, pagal ministro planą miškų valdymas būtų perduotas vienai įmonei. Pagal įtakingos medienos grupės stumiamą valdymo scenarijų, įtakingiausi verslininkai įgytų pirmumo teisę pirkti medieną išskirtinėmis sąlygomis, mažesne nei rinkos kaina, nes įdiegta skaidri apvaliosios medienos elektroninė prekybos sistema (AMEPS) jiems nepalanki.

Dėl urėdijų naikinimo sukruto ir savivaldybės, nes kuriamas valstybinių miškų valdymo modelis skaudžiai kirs vis didesnės socialinės ir ekonominės atskirties kamuojamiems regionams. Šalies urėdijos – regionų darbdavės, jose dirba per 3 tūkst. žmonių.

Mūsų rajono politikai ironizuoja: ministras Kęstutis pasijuto didžiuoju kunigaikščiu Kęstučiu, kuris norėjo tapti Lietuvos karaliumi, bet didikų nurodymu tarnų pasmaugtas ir pagal pagoniškus papročius sudegintas Vilniuje.

Komisija pasišiaušė prieš ministro „politinę valią“

Prieš ministro K. Navicko „politinę valią“ stoja pernai sudaryta VĮ Miškų urėdijų veiklos optimizavimo komisija. Ji raštu kreipėsi į VŽS frakciją Seime, prašydama nepritarti Aplinkos ministerijos siūlomam valstybinių miškų valdymo pertvarkos variantui, ir įspėja parlamentarus dėl galimų nepataisomų pasekmių.

„K. Navickas vienareikšmiškai pasisakė už (…) miškų urėdijų naikinimą ir vienos įmonės įkūrimą, motyvuodamas tuo, kad jo tokia politinė valia“. Kaip rašoma komisijos rašte, ministras susitikimuose nenurodė tokios pertvarkos griaunant gerai ir pelningai dirbančią sistemą argumentuoto pagrindimo. Komisija teigia, jog labiausiai nerimą kelia tai, kad žiniasklaidoje pastaruoju metu liejasi dezinformacija, klaidinama visuomenė, juodinama miškininkų bendruomenė, bandoma kiršinti urėdijų administraciją ir girininkijų specialistus.

Valstiečiai“ ant regioninės politikos ir „išjojo“ į Seimą bei laimėjo daugumą, o dabar jų ministras stumia urėdijų naikinimo planą, naudingą grupei medienos verslo atstovų

VŽS frakcijai komisija nurodo, jog teikiamas Latvijos modelis – visiškai netinkamas, nes mūsų urėdijos dirba efektyviau ir pelningiau nei kaimynės miškus valdanti viena įmonė. Be to, primenama, kad Lietuva 2012 m. buvo pripažinta geriausiai miškus pasaulyje tvarkančia valstybe, po pertvarkos Latvijos miškuose įsivyravus verslininkų savivalei, 2010 m. panaikintas šios valstybės valstybinių miškų tarptautinis sertifikatas.

Komisija siūlo kitą nei ministras pertvarkos modelį – optimizuoti urėdijų skaičių: mažiausias ir silpniausio ekonominio pajėgumo prijungti prie stipresnių.

Pelnas – ne rodiklis?

Pagal mediena suinteresuotų verslo grupių užsakymus nuolat linksniuojamos ir žeminamos urėdijos turi neginčijamų argumentų dezinformatoriams.

Generalinė urėdija paskelbė praėjusių metų urėdijų veiklos statistiką: visos 42 urėdijos dirbo pelningai, nors buvo smarkiai kritusios medienos pardavimo kainos, konsoliduotas urėdijų grynasis pelnas – 7,3 mln. eurų (2015 m. – 6,2 mln. eurų), kone pusė urėdijų pajamų įvairiais mokesčiais patenka į biudžetą, tai sudaro iki 65 mln. eurų.

Matau puolimą ir bandymą milijardų vertės biznį pasidaryti visų mūsų sąskaita
Egidijus Vilimas, rajono vicemeras, rajono tarybos narys:

„Bet koks institucijų naikinimas regionuose neatitinka Vyriausybės programos ir partijų prieš rinkimus deklaruotų nuostatų. „Valstiečiai“ ant regioninės politikos ir „išjojo“ į Seimą bei laimėjo daugumą, o dabar jų ministras stumia urėdijų naikinimo planą, naudingą grupei medienos verslo atstovų.

Man, kaip piliečiui, net nėra prioritetas, pelningai ar nepelningai dirba urėdijos, nes pelną reikia vertinti pagal būtinas sąnaudas miškui prižiūrėti (sodinti, ugdyti ir kt.). Juk miškas – ne vien medis. Negalima akcentuoti tik ūkinės urėdijų veiklos, iš kurios gaunami pinigai. Žiūrint tik pinigo, daugiausia jo galima gauti visus miškus plynai iškirtus.

Bet kur kas reikšmingesnė yra miško ugdomoji veikla, urėdijų vykdoma iš pinigų, gautų iš ūkinės veiklos, nes ji svarbiausia ekosistemos ir bioįvairovės išsaugojimo grandis. Jeigu reformatoriams pavyktų atskirti ūkinę veiklą, kuri greičiausiai atitektų privatininkams, miškui ugdyti iš šalies biudžeto reikėtų skirti milijonus. Pažiūrėkit, kokio lygio ir kokybės urėdijos ugdomi jaunuolynai ir kokio – privačių asmenų ar įmonių. Kaip partizano anūkas, manau, kritiniais momentais miškas suvaidino didelę įtaką net mūsų valstybės nekolonizavimui.

A. Salamakinas: „Už Seime dirbančius socdemus garantuoju – jie nepritars ministro stumiamai reformai. Labai tikiuosi, kad pavyks parengti naują projektą, ne griaunamąjį, ir jį teiks ne ministras, o Seimas laiku atsikvošės”.

Kaip politikas, po politikų frazėmis dėl urėdijų akivaizdžiai matau užslėptą norą pasipelnyti iš mūsų visų turto – miško. Urėdijų naikinimą per palankius politikus stumiantys medienos perdirbėjai siekia, kad medieną jiems reikėtų pirkti ne aukcionuose, kad jiems būtų suteikta pirmumo teisė, jie niršta, kad dalis medienos išvežama iš Lietuvos.

O juk išveža tas, kas viešuose aukcionuose už valstybinę medieną daugiau moka. Valstybinių miškų sistemos pertvarkos, kokios siekiama, ekonominė nauda – kelių milijardų eurų vertės biznis saujelei žmonių visų mūsų sąskaita.

Pažadai, kad išmetus urėdus ir administracijas, girininkams ir kitiems darbuotojams padvigubės atlyginimai – pasakos. Darbų ir atsakomybės tikrai patrigubėtų, o alga pakiltų nedaug.

Urėdijų puolimas, ilgai ir gerai dirbančių urėdų juodinimas – jie, užuot sulaukę pagarbos už savo atsidavimą, daromi valstybės kenkėjais. Visa tai – juodosios technologijos, į kurias visose Seimo kadencijose įsitraukia atskirų frakcijų parlamentarai, susiburdami į neoficialią urėdijų priešų partiją.

Miškų sistemos pertvarkas visada skubama daryti greitai po rinkimų, kol naujieji Seimo nariai dar neįsigilinę, nesusigaudo, kas ir kaip. Visuomenė, atlaikiusi ne vieną tokį puolimą dėl miškų, turi susivienyti ir dar kartą atlaikyti, o naujai išrinkti Seimo nariai, viliuosi, darydami sprendimus nesuklys”.

Kur tokia įmonė galėtų būti įkurta? Gal Kaune, Lietuvos viduryje, o gal Rokiškyje?

Kęstutis Mažeika, Seimo narys, Aplinkos komiteto pirmininkas:

,,Stiprus pasipriešinimas valstybinių miškų valdymo pertvarkai, kaip ir tikėtasi, vyksta, teikiami įvairūs modeliai. Mano nuomone, dabar pasiūlytas antrasis variantas yra švelnesnis. Pagal jį ketinama nenaikinti visų urėdijų, o iš 43 (įskaitant ir generalinę) palikti 25. Jos taptų vienos įmonės padaliniais be savarankiškos funkcijos – valdymas vyktų pagal akcinių bendrovių modelį: įmonės nepriklausomą valdybą sudarytų septyni nariai, jie rinktų vadovą.

Padaliniai taip pat turėtų vadovus, kurie būtų parenkami pagal aukščiausius kriterijus. Dalis urėdijų vadovų yra pensinio amžiaus, yra ir gavusiųjų nuobaudas, o visi kiti galėtų pretenduoti į padalinių vadovo poziciją, kad tik pretendentų užtektų.

Svarbus reorganizacijos akcentas – atskirtos veiklos: atskirai ūkinė ir miško priežiūra. Negaliu dabar pasakyti, kaip šios dvi sritys veiktų, iš kokių šaltinių būtų lėšų miško priežiūros darbams.

Medienos pardavimas vyktų centralizuotai per naująją įmonę, ne kaip dabar, kai pardavimai vykdomi per 42 urėdijas. Kur tokia įmonė galėtų būti įkurta? Gal Kaune ar Lietuvos viduryje, o gal Rokiškyje, jeigu pas jus būtų reikalinga infrastruktūra, ar kitame problemiškame rajone. Rimtai sakau, galimi visokie variantai, nes sulaukiame priekaištų dėl skurdinamų regionų.

Būtina optimizuoti urėdijų apskaitą, nes dabar visos urėdijos turi savo buhalterijas su keliais šimtais darbuotojų. Taip pat ir įvairios brangios miško ruošos technikos, kuri neefektyviai panaudojama.

Reorganizavus urėdijas, žemesniosios grandies darbuotojai (girininkai, eiguliai ir kt.) gautų didesnius atlyginimus. Ar valstybiniai miškai bus apsaugoti nuo stambaus verslo interesų? Mūsų verslininkai siekia geriau apsirūpinti mediena, jiems ją pirkti iš 42 urėdijų per aukcionus nepalanku, jie nori užsitikrinti monopolį. Reikia ir valstybei žiūrėti ekonominės naudos iš valstybės turto.

Dėl valstybinių miškų modelio „valstiečių“ frakcijoje nėra vieningos nuomonės, vyksta diskusijos. Nesu skubotų sprendimų šalininkas, dėl pertvarkos daug kam frakcijoje kyla klausimų.”

Taip savo valstybę visai nuvarysim

Algimantas Salamakinas.

Algimantas Salamakinas, Seimo narys, praėjusią kadenciją vadovavęs Aplinkos komitetui

Aplinkos ministerijai labai nesiseka su ministrais. Vienas Kęstutis praėjusią kadenciją vykdė „zadanijas“, šios kadencijos Kęstutis – politinę valią. Jeigu ministras apie miškų sistemą nesupranta, tik vykdo kažkieno – kas gali paneigti, kad stambiųjų medienos perdirbėjų – valią, jis turėtų dėti įgaliojimus ir trauktis iš posto.

Tai vienadienio viščiuko principas, bet valstybės, arba mūsų visų turtas – ne viščiukas ir ne kviečiai, kuriuos pasėji rudenį, pjauni vasarą. Jei leisime sunaikinti urėdijas, teks į gatvę išprašyti tūkstančius išsilavinusių, patyrusių miškininkystės specialistų, kuriems vienas kelias – emigracija.

Nepaisant urėdijų pelningos veiklos faktų, suplanuota sistemą naikinti: ne valdymas ir ne reorganizavimas, o tiesioginis griovimas ir reformatorių nusišnekėjimas iki begalybės. Todėl visa širdimi ir protu esu urėdijų pusėje.

Kaip galima taip nusišnekėti: tu esi niekdarys, kad ilgai urėdijai vadovauji, nors veiklos rezultatai – puikūs. Taip savo valstybę visai nuvarysime. Kažkas parengs konkursą, miškų reformą prastūmę verslininkai supirks stačią mišką ir išpjaus.

Tokios reformos valstybei labai pavojingos ir, jeigu joms nebus užkirstas kelias, Seimo „valstiečiai“ turės prisiimti visą atsakomybę. Ne urėdai, kuriuos siekiama išbrukti, to projekto esmė. Esmė – miško medis. Įsileisime į mišką medienos ryklius ir turėsime rezultatą kaip Latvijoje.

Tai vienadienio viščiuko principas, bet valstybės, arba mūsų visų turtas – ne viščiukas ir ne kviečiai, kuriuos pasėji rudenį, pjauni vasarą. Jei leisime sunaikinti urėdijas, teks į gatvę išprašyti tūkstančius išsilavinusių, patyrusių miškininkystės specialistų, kuriems vienas kelias – emigracija. Galėsime uždaryti miškininkus rengiančias mokyklas ir universitetus.

Viskas priklausys nuo Seimo: jeigu „valstiečiai“, kaip deklaravo prieš rinkimus, bus regionų, o ne centrinės valdžios atstovai, išdraskyti urėdijų neleis. Jeigu leis, nežinau, kaip tokie Seimo nariai galės pažvelgti į akis savo rinkėjams. Už Seime dirbančius socdemus garantuoju – jie nepritars ministro stumiamai reformai. Labai tikiuosi, kad pavyks parengti naują projektą, ne griaunamąjį, ir jį teiks ne ministras, o Seimas laiku atsikvošės.

Parašykite komentarą

Top