Jūs esate
Pagrindinis > Interviu > Kunigas A. Narbekovas: „Bažnyčia nėra abejinga politikų darbams“

Kunigas A. Narbekovas: „Bažnyčia nėra abejinga politikų darbams“

Kunigas Andrius Narbekovas. Gintauto Kniukštos nuotrauka
Kunigas Andrius Narbekovas. Gintauto Kniukštos nuotrauka

Gintautas KNIUKŠTA www.verslaspolitika.lt

Apie Bažnyčios priedermes, jos santykį su valstybe ir politikais kalbamės su Andriumi Narbekovu – kunigu, gydytoju chirurgu, profesoriumi, humanitarinių mokslų daktaru.

Gerbiamas kunige, ar Bažnyčia šiandien nėra per daug atitolusi nuo valstybės reikalų? Ir atvirkščiai – kai kas teigia, kad Bažnyčia per daug kišasi į valstybės gyvenimą, o gal mes ne visi vienodai suvokiame Bažnyčios misiją?

Išsamų ir aiškų apibrėžimą mums pateikia Kirilas Jeruzalietis, vienas pirmųjų amžių Bažnyčios Tėvų, sakydamas: „Bažnyčią vadiname katalikiška, tai yra visuotine, pirmiausiai dėl to, kad ji, būdama paplitusi nuo vieno žemės pakraščio iki kito, visuotinai ir be klaidų skelbia visiems žmonės skirtas tiesas apie dangiškus ir žemiškus dalykus“.

Pasakysiu atvirai – politikai piktnaudžiauja žmonių pasitikėjimu.

Bažnyčia negali būti abejinga tam, kas vyksta valstybėje. Bažnyčios priedermė yra pasisakyti apie tai, kas susiję su žmogaus orumu.
Sutikime, kad pirminis Bažnyčios uždavinys yra skelbti ir kurti sielose dvasinį gyvenimą, tačiau bažnyčia negali būti abejinga politikų veiksmams, kurie gresia bendrajam visuomenės gėriui.

O emigracija, nedarbas? Ar gali Bažnyčia dar labiau skatinti emigrantus sugrįžti į tėviškę, gimtąją šalį, priminti politikams apie išsivaikščiojusius Lietuvos kaimus?

Bažnyčia nėra abejinga politikų darbams. Emigracija juk nėra vien ekonominiai dalykai. Išyra ištisos šeimos, kenčia vaikai.
Lietuvos rinkėjai keiksnoja valdžią, bet retai pripažįsta, kad iš dalies ir jie yra atsakingi už nebeapgalvotą pasirinkimą, nes būtent jie patys išrinko jiems blogai atstovaujančius politikus. Sako – jie yra blogi, mus apgavo, anksčiau to nematėme.

Tačiau kituose rinkimuose dažnas vėl užlipa ant to paties grėblio, renkamos populistinės grupuotės, kurios neturi aiškios vizijos, neturi politinių idėjų ir stokoja elementarios politinės kultūros, atsakomybės. Politinė retorika dažniau vertinama per emocijų, o ne per racionalaus proto prizmę.

Kaip vertintumėte Bažnyčios draugystę su politikais?

Bažnyčia visada pasisakė už dorybes. O politikai neretai tiesiog manipuliuoja – kalba vienaip, o gyvena kitaip – tada jie nėra tikintys.

Bažnyčios pareiga rūpintis visuomenės morale, sielovada, tačiau tie, kurie kaltina Bažnyčią spaudimu, turėtų žinoti, kad Bažnyčios priedermė yra ginti gyvybę, o jos pasisakymai įvairiais socialinio gyvenimo klausimais skamba kasdien.

Liūdna, labai liūdna, kai politikai meluoja patys sau. Netgi patys aukščiausi. Deklaruoja, kad yra tikintys, o daro tai, kas visiškai nesiderina su krikščionybe… Tai paprasčiausia žmonių apgavystė.

Valstybė ir bažnyčia turėtų glaudžiau bendradarbiauti, ypač kai kalbama apie paprastą pilietį, apie jo orumą, valią, dalyvavimą priimant įstatymus. Ypač susijusius su gyvybe, šeima, alkoholio vartojimu.

Skambių pasisakymų dėl alkoholio vartojimo netrūko, bet kalbos taip ir liko kalbomis. Matyt, tai susiję su rinkimais į Seimą, kurie vyksta šį rudenį.

Suprantu, pagaliau tai ir akivaizdu, kad tokiems politikų sprendimams atsirasti leidžia alkoholio pramonės lobistai, jo gamintojai, kurių siekis tik vienas – uždirbti daugiau ir daugiau.

Politikai, sutikite, taip pat neužmiršta Bažnyčios, ypač prieš rinkimus, net ir kalbas rėžia per šventas mišias. Čia gerai ar blogai?

Bažnyčią mes pirmiausia suprantame kaip bendruomenę. Politikai taip pat yra tos bendruomenės nariai. Tik gaila, kad kartais tenka matyti ir girdėti visiškai nesuderinamus dalykus: viena, kai žmonėms peršama kardinaliai skirtinga nuomonė prieš rinkimus, o kita – kas kalbama po jų, kaip tie politikai elgiasi išrinkti į Seimą, kai išsidalijami postai, kai Vyriausybė priima sprendimus.

Pasakysiu atvirai – politikai piktnaudžiauja žmonių pasitikėjimu. Jei deklaruojamos vienos vertybės, o per balsavimą Seime pasisakoma už visiškai priešingus dalykus, vadinasi, rinkėjai yra sąmoningai apgauti.

Dviveidiškumo pasekmės paprastai būna sunkios.

Pakalbėkime apie politikų reputaciją. Įsiminė kunigo Ričardo Doveikos žodžiai: „Iš nepriekaištingos žmonių reputacijos sąrašo aš išsibraukiu pirmas. O Jūs kaip norite – galite ir pasilikti“. Ar kartais mes nesureikšminame šių dalykų? Kodėl, tarkime, vienodai smerkiame žmogų, kuris vaikystėje valgė kaimyno braškes ir tą, kuris iššvaistė valstybės milijonus?

Politikų reputacijos klausimas yra labai svarbus. Ypač jei jis susijęs su sukčiavimu, apgavystėmis. Kitas dalykas, kad atsiranda tokių, kurie kažką padaro ne iš blogos valios, o iš savo silpnumo, negebėjimo įveikti vieną ar kitą problemą.

Tokiam žmogui turime suteikti šansą atsitiesti, išpirkti savo elgesį gerais darbais. Kartais visų politikų nuodėmės yra suplakamos į vieną krūvą: žmogus yra šmeižiamas, jam klijuojamos įvairios etiketės – vagis, tautos engėjas ir pan.

Kol teisme neįrodyta, kad žmogus yra vagis ar ką nors grobstė neteisėtai, turime ir privalome būti tolerantiški, iš karto jo nepasmerkti. Beje, pastebėjau, kad dažniausiai puola tie, kurie patys dar blogesni už tuos pasmerktuosius.

Čia juk paprasčiausias padorumas – nekaltinkime kito, nelinkėkime jam blogo, jis irgi tau nenorės tuo pačiu atsilyginti.
Jeigu mes laikytumėmės tokios taisyklės, mums nereikėtų kalbėti apie nepriekaištingą reputaciją, blogus ar gerus žmones. Nė vienas žmogus nėra tobulas, nė vienas neturi teisės kalti kitą prie kryžiaus arba jį teisti.

Dviveidiškumo pasekmės paprastai būna sunkios.

Jūs kilęs iš Gargždų. Ar grįžęs į tėviškę domitės vietos politikų darbais?

Žinoma, domiuosi gimtojo krašto reikalais, o politikai yra labai skirtingi žmonės. Kiekvienas politikas savaip išreiškia savo nuomonę, poziciją.

Jūsų brolis Arminas praeityje garsus futbolininkas, apie legendinį Lietuvos futbolininką, olimpinį čempioną sukurtas filmas, skirtas priminti apie primirštą futbolo legendą ir jo įspūdingą žygį nuo mažųjų Gargždų iki olimpinio aukso Seule. Jūs taip pat neabejingas sportui?

Nesu toks futbolo aistruolis kaip mano brolis, tačiau neseniai vykusį Europos futbolo čempionato finalą žiūrėjome kartu su 92 metų mama. Žinoma, su broliu apie sportą, futbolą dažnai pasišnekame.

Ne už kalnų Seimo rinkimai. Gal patartumėte už kurią partiją balsuoti?

Visada sakiau ir sakysiu: rinkime ne partijas. Balsuokime už žmogų, kuris pateisintų jūsų lūkesčius, už orią ir savarankišką savo tautos ateitį.Tuomet mums visiems valstybėje gyventi bus geriau. Žmogus turi jausti atsakomybę. Ir tas kuris balsuoja, ir tas, kuris bus išrinktas.

 

Parašykite komentarą

Top