Remigijus LAPINSKAS,

Lietuvos biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA prezidentas

Veikiausiai niekam ne naujiena yra tai, jog vienas seniausiai naudojamų atsinaujinančios energijos išteklių yra biokuras. Tačiau kalbant apie biomasės panaudojimą šiuolaikinėje energetikoje, jos plėtrą reikėtų vertinti jau visai kitaip.

Neseniai Lietuvos biomasės energetikos asociacija „Litbioma“ atšventė savo 10-ąjį jubiliejų – galima laikyti, jog šis laikotarpis žymi ir simbolinę pirmojo biomasės energetikos plėtros Lietuvoje etapo pabaigą. Šiuo laikotarpiu suformuoti tokie fundamentalūs pagrindai, kaip mokslinis ir ekonominis biokuro naudojimo pagrindimas, tam tikras teisinis sureguliavimas, perimta kitų šalių patirtis, nemažai nuveikta vystant bei pritaikant naujas technologijas.

Įdomu tai, jog š. m. spalio 10 d. vykusioje metinėje ekonomikos žurnalo ,,VALSTYBĖ“ rengiamoje Lietuvos energetikos konferencijoje „Nepriklausoma energetika – stipri ekonomika“, kurioje kaip organizatoriaus partneris asociacija „Litbioma“ ir pažymėjo savo jubiliejų, biokuro ir atsinaujinančios energetikos nauda bei ekonominis efektyvumas buvo pripažįstamas ir nebekvestionuojamas nei energetikos ekspertų, nei Lietuvos Respublikos Energetikos ministerijos ar kitų valdžios institucijų atstovų. Kiekvienais metais ši konferencija yra svarbiausias renginys Lietuvos ekonomistų bei energetikų bendruomenei, pritraukiantis paklausyti bei savo argumentus išreikšti ne tik lyderiaujančių kompanijų, asociacijų vadovus, stipriausius energetikos ekspertus, bet ir Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės, ministerijų bei kitų valdžios institucijų atstovus.

Konferencijos metu asociacijos „Litbioma“ svečias, AEBIOM prezidentas Gustavas Melinas (Gustav Melin) kaip vieną geriausių biomasės panaudojimo šilumos ir energijos gamybai pavyzdžių Europoje pristatė Švediją. Po šio pranešimo ne kartą cituotas Švedijos pavyzdys parodė, jog turint didžiulius vietinius resursus ir siekiant energetinės nepriklausomybės, svarbiausia laikytis susiformuotos strategijos.

Atsinaujinančių išteklių plėtra Švedijoje skatinama nuo pat 1970 m., ir nors buvo etapų, kai šių išteklių plėtra trumpuoju laikotarpiu atrodė visiškai nepelninga investicija, Švedijos pasiryžimas tapti energetiškai nepriklausoma valstybe sąlygojo tai, kad šiandien Švedija naudoja tik ~27 proc. iškastinio kuro ir šis procentas vis mažėja. Iškastinio kuro importas kiekvienais metais sumažėjo ~ 20 mln. tonų, o tai leido sutaupyti ~ 11 mlrd. eurų kasmet. Tokiu būdu Švedija ne tik tapo energetiškai nepriklausoma, bet ir galėdama toliau investuoti į savo energetiką bei skirti lėšas kitoms sritims, ženkliai padidino savo ekonominius pajėgumus.

Lyginant Švediją su Lietuva galima pastebėti, jog abi šalys neturi savų iškastinio kuro resursų ir jų importas yra brangus, tačiau turi gerai prižiūrėtus miškus, yra turtingos vietiniais ištekliais, taip pat abiejose šalyse yra nemažai privačių kompanijų, norinčių bei galinčių investuoti į biomasės energetiką.

Vertinant vietinius Lietuvos resursus palyginimui galima pateikti tokią statistiką: prognozuojama, kad vietinio kuro poreikis 2020–2025 m. sieks apie 1,5 mln. tonų naftos ekvivalento kasmet (2011 m.  Lietuvoje suvartotas nepilnas milijonas tonų naftos ekvivalento vietinio kuro). Lietuvos vietinio kuro potencialas kasmet siekia apie 2,2 mln. tonų naftos ekvivalento. Tai reiškia, kad resursų yra kur kas daugiau, nei numatomas poreikis 2020–2025 metais. Tokie skaičiavimai pateikti šią vasarą Seimo Aplinkos apsaugos komitetui bei Energetikos ministerijos ir VKEKK specialistams pristatytoje Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos parengtoje, asociacijos „Litbioma“ lėšomis ko-finansuotoje studijoje apie prognozuojamą biokuro poreikį ir pasiūlą bei prognozuojamas biokuro kainas 2020–2025 metais. Darbas parengtas bendradarbiaujant su Lietuvos miškų instituto ir Aleksandro Stulginskio universiteto mokslininkais, yra pagrįstas moksliniais argumentais ir faktais.

Šiandien vienu pagrindinių skirtumų, sąlygojusių tai, kad Lietuva, turėdama tokius resursus, smarkiai atsilieka biomasės energetikos vystymo srityje (žr. 1 pav.), galima nurodyti santykinai nesutvarkytą atsinaujinančių energijos išteklių plėtros įstatyminę bazę bei Lietuvos politikų politinės valios stoką sukurti prielaidas investicijoms į ekonominę naudą ilgalaikėje perspektyvoje suteikiančius projektus.

Orientuojantis į Skandinavijos pavyzdžius bei įvertinant turimus vietinius resursus Lietuvoje, realus biomasės panaudojimas iki 2020 m. gali siekti ~ 70–80 proc. šilumos iš biomasės centralizuotoje šilumos tiekimo (CŠT) sistemoje (privačiuose namų ūkiuose jau dabar didžioji šilumos dalis, t. y. ~ 80 proc., yra gaunama naudojant biokurą) ir ~ 20–30 proc. elektros energijos. Numatoma, jog per 2013 m. šilumos iš biokuro CŠT sistemoje panaudojimas sieks ~ 32 proc. (~ 5 proc. kilimas lyginant su 2012 m.).

Vertinant vietinių resursų naudą šalies ekonomikai reikėtų suprasti, jog ~ 80 proc. visų lėšų, kurias biokuro vartotojai moka už biokurą, grįžta į nacionalinę ekonomiką mokesčių pavidalu, atlyginimų Lietuvos piliečiams pavidalu, miško savininkų, medienos perdirbimo įmonių papildomų pajamų, ūkininkų pajamų, Lietuvos įmonių gaunamo pelno pavidalu.

Tai reiškia, kad Lietuvos ekonomikai iš esmės būtų naudingiau naudoti vietinį biokurą, net jei importuojamo kuro komercinė kaina būtų lygi vietinio biokuro komercinei kainai. Žinoma,  jog šiandien importuojamų dujų kaina yra beveik tris kartus didesnė nei biokuro, tad ekonominė nauda šiuo klausimu yra visiškai neginčijama.

Taip pat, kaip jau minėta, platesnis vietinio biokuro panaudojimas Lietuvos energetikoje sąlygotų ženkliai mažesnę energetinę priklausomybę, paskatintų Lietuvai taip reikalingą regioninį vystymąsi – remiantis tarptautine praktika buvo apskaičiuota, jog 1 TWh energijos pagaminti yra sukuriama  ~ 1 000 naujų darbo vietų, dauguma jų – periferinėse Lietuvos zonose, kurios dabar ypač užmirštos bei iš kurių emigruoja daugiausia Lietuvos žmonių.

Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ nuomone, didžiausias dėmesys toliau vystant biomasės energetiką turėtų būti sutelktas į biokuro rinkos plėtrą, tolesnį biomasės išteklių tyrimą ir praktinį pritaikymą energijos gamybai, naujų biomasės naudojimo sričių radimą ir vystymą, viešo ir privataus kapitalo optimalaus bendradarbiavimo schemų įtvirtinimą bei, ypač svarbu, biokuro kogeneracijos plėtrą Vilniuje, Kaune bei kituose didžiuosiuose miestuose.

Ar sugebėsime sureguliuoti šiuo metu dar padrikas įstatymines nuostatas, įgyvendinti didesnės apimties projektus ir taip pasiekti sau keliamus tikslus būti ekonomiškai stipresniais ir energetiškai nepriklausomais, parodys laikas.