Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Laikraštis „ŠIANDIEN“. Ar dar galime Lietuvą vadinti žemės ūkio kraštu?

Laikraštis „ŠIANDIEN“. Ar dar galime Lietuvą vadinti žemės ūkio kraštu?

Žemės ūkio ministras Giedrius Surplys:“ Šiais metais lietuviškų produktų eksporto geografija pasiekė neregėtas platumas – 180 šalių.“

Apie skaudžius žemės ūkio praradimus, ministerijos iškėlimą į Kauną ir susipykusius žemdirbius. Žemės ūkio ministro Giedriaus SURPLIO išskirtinis interviu laikraščiui ŠIANDIEN. Kalbėjosi Gintautas KNIUKŠTA

Gerbiamas ministre, Statistikos departamento duomenimis, nuo narystės ES pradžios per 2004–2016 metus šalyje ūkių skaičius sumažėjo 40,6 proc. Lietuvoje nebeliko linų, vis mažiau auginama rugių. Jūs susitaikėte su tuo?

Susitaikyti su šiais skaudžiais mūsų žemės ūkiui praradimais, manau, gali tik tas, kas neturi visiškai jokių politinių ambicijų ir idėjų.

Visgi turime suprasti, kad negalime grįžti į buvusius planinės ekonomikos laikus ir tikėtis, kad linus vėl galėtume auginti visoje Lietuvoje kaip techninį pluoštą. Globalios rinkos sąlygomis tai neįmanoma, nes tradiciškai augindami ir perdirbdami linų šiaudelius ar stiebelius neturime konkurencinio pranašumo.

Tačiau mums niekas netrukdo auginti linus kaip maisto žaliavą aukštesnės pridėtinės ir biologinės vertės produktų gamybai. Pastaruoju metu daug rašoma ir kalbama apie linų sėmenis ir jų aliejų, apie jų gerąsias biologines savybes.

Linas visada buvo vienas iš nuolatinių ir būtinų senovės lietuvių palydovų įvairiose srityse: manoma, kad linai Lietuvoje auginami jau apie 4000 metų.

Tokiems produktams rinka stabiliai auga ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje. Tačiau mums trūksta bendradarbiavimo ir kooperacijos, todėl nesugebame padaryti proveržio šiuo klausimu.

Siekdami išsaugoti rugius kaip žaliavą, iš kurių miltų kepama tradicinė lietuviška juoda duona, visų pirma, turime galvoti, kaip keisti blogus mūsų vartotojų mitybos įpročius, įrodyti, pavyzdžiui, kad ruginė duona geresnė ir sveikesnė už baltą kvietinę duoną ar batoną.

Iki šiol nepakankamai populiarinome mūsų tradicinius produktus.

Ką daryti, kad ūkininkai daugiau augintų ekologiškų produktų, atgimtų šeimos ūkiai?

Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, tikrai skiria dėmesį ekologiniam ūkininkavimui. Ilgalaikės pastangos davė laukiamų rezultatų, nes stebima nuolatinė ekologinės gamybos plėtra, ypač augalininkystėje. Didėja ekologiškų produktų gamybos, perdirbimo bei tiekimo rinkai apimtys, įvairus ir produkcijos asortimentas.

Ekologiškų produktų gamyba ir pardavimas – tai ir didesnės pajamos šeimos ūkiams, ir didesnis darbo vietų skaičius kaime.

Lietuvos kaimas.

Staigiai išaugęs lėšų poreikis KPP 2014–2020 m. priemonės „Ekologinis ūkininkavimas“ įgyvendinimui (skirta 2014–2020 m. laikotarpiui iš viso 150,8 mln. Eur, 2016 m. apskaičiuotas 32 mln. Eur trūkumas) padarė įtakos priimant sprendimą nuo 2017 m. vykdyti tik ankstesniais metais prisiimtus tęstinius įsipareigojimus ir naujų paramos paraiškų pagal Priemonę nerinkti.

„Susitaikyti su šiais skaudžiais mūsų žemės ūkiui praradimais, manau, gali tik tas, kas neturi visiškai jokių politinių ambicijų ir idėjų“.

Tačiau ekologiniai ūkiai, ypač smulkūs, gali gauti ir naudotis ES parama pagal kitas 2014–2020 m. KPP priemones – „Parama smulkiems ūkiams“, „Parama smulkių ūkio subjektų bendradarbiavimui“, „Parama trumpoms tiekimo grandinėms ir vietos rinkoms skatinti vietos lygmeniu“.

Ministerija tobulina paramos pagal šias priemones taisykles, supaprastina procedūras, kad kuo daugiau ūkių galėtų realiai šia parama pasinaudoti.

Neseniai visuomenei pristatytas ir daug diskusijų sukėlęs Vyriausybės pasiūlytas maisto kupono (vaučerio) modelis irgi iš dalies skirtas skatinti smulkius šeimos ūkius aktyviau dalyvauti trumpojoje maisto tiekimo grandinėje.

Valgome vokišką, olandišką kiaulieną, pieną atsivežame iš Lenkijos. Ar dar galime Lietuvą vadinti žemės ūkio kraštu?

Nepaisant to, kad žymią dalį vidaus rinkoje parduodamų maisto produktų sudaro įvežtiniai produktai, vis dar pagrįstai galime save vadinti žemės ūkio kraštu. Šį teiginį suponuoja augantis lietuviškos kilmės žemės ūkio ir maisto produktų eksportas.

Linų Šventė Bagaslaviškyje. Gintauto Kniukštos nuotraukos.

Šiais metais lietuviškų produktų eksporto geografija pasiekė neregėtas platumas – 180 šalių. Lietuviškai produkcijai vis plačiau atsiveria Artimųjų Rytų, Kinijos, Japonijos rinkos.

Žemės ūkio ir maisto produktų eksportas vis dar sudaro didelę (17,3 proc.) viso šalies prekių eksporto dalį.

Stambus ūkiai, vidutiniai bei smulkūs ūkiai. Ar jaučiate tarp jų priešpriešą?

Manau, kad dažnai ta priešprieša kuriama dirbtinai. Mano šalies žemės ūkio vizijoje vietą sau turi rasti visų dydžių ir formų ūkiai. Konkurencingi dideli ūkiai, diegiantys naujausias technologijas ir inovacijas, būtų labiau orientuoti į žemės ūkio produktų eksportą ir jo didinimą.

O štai maži ūkiai galėtų būti labiau orientuoti į vidaus rinką – dalyvauti trumpojoje maisto tiekimo grandinėje ir aprūpinti vietos vartotojus šviežiais, kokybiškais, ekologiškais produktais. Šia linkme ministerija pastaruoju metu ir dirba.

Laikraščio „ŠIANDIEN prenumerata priimama:  www.prenumeruok.lt

Vis rečiau užsimenama apie ūkininkus-naujakurius, gal aktyvi valstybės pagalba padėtų į kaimą pritraukti ir niekada iki tol neūkininkavusių žmonių?

Ministerijos rengiamoje žemės ūkio ir kaimo plėtros Baltojoje knygoje kaip tik numatoma skatinti ūkininkus-naujakurius.

Prioritetą valstybės paramai teikti yra numatoma atokiuose nuo didžiųjų miestų nutolusiuose regionuose, pasiekusiuose kritinę gyventojų tankumo ribą.

Taip pat prie ūkininkų-naujakurių prisijungti bus skatinami ir iki tol neūkininkavę asmenys, kurie kuria naują arba yra nusipirkę bankrutavusį ūkį. Ūkininkų-naujakurių rėmimui siūloma taikyti finansų inžinerijos priemones, kurios apims įvairiapusę pagalbą.

Pakalbėkime apie planą perkelti Žemės ūkio ministeriją į Kauną. Kam to reikia? Tai politinis sprendimas ar tokius tikslus nulėmė ekonominiai skaičiavimai?

www.zum.lt nuotr.

Visų pirma, ketinimas perkelti Žemės ūkio ministeriją į Kauną siekiant stiprinti regioninę politiką buvo įrašytas į LVŽS rinkimų programą, už kurią balsavo ne tik Kauno miesto rinkėjai.

Antra, ministerijos ir jai pavaldžių institucijų perkėlimas į Kauną buvo aiškiai įvardytas septynioliktosios Vyriausybės programos (pavirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-82) 235 punkte.

Trečia, surinkta gerosios praktikos medžiaga apie kitų Europos valstybių viešojo valdymo institucijų perkėlimą arbą jų veiklą ne šių valstybių sostinėse rodo, kad tai yra vienas iš regioninės politikos instrumentų, padedančių stiprinti regionų konkurencingumą.

Vidaus reikalų ministerijos specialistų atliktais preliminariais skaičiavimais ministerijos ir jai pavaldžių institucijų perkėlimas į Kauną galėtų duoti tam tikrą teigiamą makroekonominį efektą visam Kauno regionui, t. y. apie 0,2–0,3 proc. punkto lygmens teigiamas poveikis pagrindiniams makroekonominiams rodikliams (bendro vidaus produkto, užimtumo ir t. t.).

Šiuo metu atliekami perkėlimo preliminarių skaičiavimų peržiūra ir tikslinimas, todėl pateikti daugiau išsamesnės informacijos apie ministerijos iškėlimo kaštus ir naudos analizę negalime.

Ministerijos vadovybė siekia priimti ekonomiškai naudingiausią sprendimą, kad būtų pasiekta ne tik finansinė nauda taupant valstybės biudžeto lėšas, bet ir užtikrintas ministerijos darbų tęstinumas, vykdomų funkcijų ir pavestų uždavinių įgyvendinimas.

Atsižvelgiant į valstybės fiskalinių rodiklių prognozes ir ekonominės raidos scenarijų, numatoma visos ministerijos ir jai pavaldžių institucijų perkėlimą į Kauną planuoti 2020 metais. Tačiau 2019 metais ketinama Kaune įdarbinti 20 žmonių.

Tai taps pirmu rimtu žingsniu įgyvendinant visos ministerijos ir jai pavaldžių institucijų perkėlimo į Kauną planą.

Baltojoje knygoje, prie kurios ruošimo jūs daug prisidėjote, kalbama apie nacionalinės žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos ateities prioritetus. Kokie jie, kaip ši knyga atsilieps šalies regionams?

Žemės ūkio ir kaimo plėtros Baltoji knyga yra svarbus strateginis dokumentas. Ji yra skirta apibrėžti Lietuvai svarbius spręstinus uždavinius, atsižvelgiant į ankstesnius šalies žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos pasiekimus, svarbiausius žemdirbiams ir kaimo bendruomenėms kylančius iššūkius šalies kaimo raidos kontekste iki 2030 metų.

Ką daryti, kad emigravę lietuviai grįždami į tėvynę rinktųsi ne didmiesčius? Gintauto Kniukštos nuotr.

Baltoji knyga nubrėš ilgalaikės nacionalinės politikos strategines kryptis, priemones ir veiksmus, kurie išlaikytų gyvybingas kaimo bendruomenes, sustiprintų šalies žemės ūkio gebėjimą inovacijų pagalba išlikti konkurencingam globalios rinkos ir klimato kaitos iššūkių akivaizdoje ir garantuotų Lietuvos visuomenės aprūpinimą maistu.

Ką daryti, kad regionai sulauktų daugiau investicijų? Juk dabar neretai kalbama, kad Lietuvai užtektų ir 2,5 miesto…

Tam, kad regionai sulauktų daugiau verslo investicijų, reikalinga įgyvendinti nemažai kompleksinių priemonių, pavyzdžiui, vystyti regionuose verslui reikalingą infrastruktūrą, kurią užsienio investuotojai įvardija kaip vieną iš priežasčių, neskatinančių jų investuoti į regionus.

Jie taip pat skundžiasi dėl didelės mokesčių naštos, konkurencijos ir biurokratinio verslo procedūrų reguliavimo. Tačiau ir savivaldybės ne visada atlieka namų darbus, kad pritrauktų potencialių investuotojų dėmesį.

Ministerija siekia būti savivaldybių partneriu pritraukiant investicijas. Tai, visų pirma, pagalba operatyviai sprendžiant žemės sklypų, reikalingų plyno lauko investicijoms, formavimo klausimus.

Antra, ministerija kitais metais didina vietos kelių finansavimą tuo žymiai prisidėdama prie bendros regionų infrastruktūros vystymo.

Ar jaučiate paramą iš žemdirbių organizacijų? Neseniai Žemės ūkio rūmus paliko pagrindinės organizacijos – Ūkininkų sąjunga, Žemės ūkio bendrovių, Grūdų augintojų, Pieno gamintojų asociacijos. Kodėl kaimo žmonės skaldo savo vienybę? Ar tiesiog rūmai nebenori vienyti žemdirbių, ši misija jiems tapo neįgyvendinama?

Mano, kaip ministro, vienas iš siekių ir yra žemdirbių savivaldos suvienijimas. Deja, kol kas takoskyra tarp Žemės ūkio rūmų ir keturių pagrindinių žemdirbių savivaldos organizacijų, kurios susijungė į Žemės ūkio tarybą, nemažėja.

Vienintelė galimybė, kai šiuo metu atvirai gali diskutuoti abi konfliktuojančios žemdirbių savivaldos struktūros (Žemės ūkio rūmai ir Žemės ūkio tarybos atstovai) yra ministro patariamosios tarybos posėdžiai, paprastai vykstantys kartą per mėnesį.

Parengta pagal laikraštį ŠIANDIEN.

Parašykite komentarą

Top