Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Laikraštis „ŠIANDIEN“. Armėno Alberto Albertjano ilgesys Gargždams ir Lietuvai

Laikraštis „ŠIANDIEN“. Armėno Alberto Albertjano ilgesys Gargždams ir Lietuvai

Gintautas KNIUKŠTA, laikraštis „ŠIANDIEN“

Retas gargždiškis nepažįsta armėno Alberto Albertjano, kuris Lietuvoje gyvena jau ketvirtą dešimtmetį. Duodamas interviu laikraščiui „ŠIANDIEN“ žinomas gydytojas, vienintelis skausmo gydymo specialistas Vakarų Lietuvoje, teigia, kad bėgant metams ryšys su Lietuva stiprėja, tad kartais net būdamas Armėnijoje jaučia ilgesį Gargždams ir Lietuvai.

„Nuoširdžiai sakau –  pasiilgstu juodos lietuviškos duonos ir lašinių, Nidos kopų ir Kuršių marių. Čia man gera gyventi, čia mano vaikų gimtinė“, – sako Albertas.

Į tuometinį Kauno medicinos institutą Albertas atvyko studijuoti 1985 metais. Mokykloje jis mokėsi labai gerai, tačiau Armėnijoje tuo metu studijuoti mediciną buvo labai didelė prabanga.

„Mano tėvai pinigų neturėjo, todėl nusprendžiau važiuoti į Kauną, juolab, kad čia buvo sudaryta galimybė mokytis rusų kalba“, – prisimena Albertas.

Atlikti praktiką pasirinko Gargždus, čia ir prigijo. Iš pradžių apsigyveno pas žinomo futbolininko Armino Narbekovo mamą. Ji ir dabar Albertui tarsi motina, kurią jis neretai aplanko.

„Ją mes vadiname močiute, ji nuostabus žmogus. Apskritai lietuviai geri, darbštūs žmonės“,  – kalbėjo Albertas.

Albertas išmėgino jėgas ir politikoje, buvo ir rajono savivaldybės tarybos narys, o ir dabar sulaukia pasiūlymų dalyvauti kitų metų savivaldybių rinkimuose.

„Taip jau tėvai išmokė, kad visus darbus reikia padaryti sąžiningai ir dorai. Jeigu dalyvausiu politikoje, vadinasi, nukentės mano pagrindinis darbas – gydyti žmones“, – sako Albertas.

Albertas – vienas iš ozono terapijos pradininkų Lietuvoje, Klaipėdos universitetinės ligoninės Skausmo skyriaus vedėjas ir medicinos klinikos „Dr. Albertjan“ vadovas.

Jo privati klinika Klaipėdoje propaguoja natūralius sveikatos stiprinimo metodus. Čia kvalifikuota medicininė pagalba yra prieinama kiekvienam žmogui.

Albertas pasakoja, kad ozono terapija – tai moksliškai pagrįstas ir efektyvus sveikatos gerinimo būdas, pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai panaudojo ozoną kaip antiseptinę priemonę žaizdoms gydyti.

Lietuvoje ozono terapija pradėta taikyti neseniai, tačiau, kaip sako pats Albertas, gydant žmones nuo skausmo po ozono terapijos procedūrų reikia mažiau.

Albertas su žmona augina tris dukteris – Kristiną, Anį ir Mariam. Žmona Naira dirba Klaipėdos jūrininkų ligoninėje. Albertas sako, kad dukros apie mediciną negalvoja: Kristina studijuoja politologiją bei filosofiją, o Ani yra ekonomikos mokslų studentė.

Albertas – vienas iš ozono terapijos pradininkų Lietuvoje, Klaipėdos universitetinės ligoninės Skausmo skyriaus vedėjas ir medicinos klinikos „Dr. Albertjan“ vadovas. Gintauto Kniukštos nuotrauka.

„Dukroms Lietuvoje gera, tačiau jos neatmeta galimybės gyventi užsienyje. O man jūsų kraštas jau yra labai artimas. Jūs turite nuostabią gamtą, miškus, ežerus, upes.

Mano draugas sako, kad  grįždamas į Palangą jis jaučia jūros kvapą, jam Baltijos jūra kvepia. Ir toks kvapas yra tik čia, Lietuvoje. Kai iš Vakarų Europos grįžtu į Lietuvą, džiaugiuosi, kad Lietuva vis dar puoselėja savo tradicijas“,- teigia Albertas.

Ar traukia namo, Albertai, į Armėniją?

Taip, traukia, tačiau čia, Lietuvoje, yra įleistos gilios šaknys: čia ir draugai, ir verslas, pradėtas nuo nulio.

Ar, jūsų nuomone, Lietuva ir Armėnija pakankamai bendradarbiauja?

Manau, kad galėtume daugiau bendradarbiauti. Deja, lietuviams Armėnija yra neištirtas kraštas, tačiau tikiuosi, kad ateityje lietuviai susipažins su sena, didinga Armėnijos istorija, gausiu kultūriniu paveldu bei nepraleis progos pamatyti įspūdingą Armėnijos gamtą.

Lietuvos pajūryje gyvena 150 armėnų. Šį kartą nuoširdus Alberto pokalbis su bičiuliu Garniku. Gintauto Kniukštos nuotr.

Armėnija gali didžiuotis gausia kultūrinių renginių įvairove. Mūsų šalis turi amžių senumo tradicijas ir unikalius architektūrinius šedevrus.

Lietuviai galėtų aplankyti mūsų kraštą, pamatyti, kaip mes gaminame vyną ir lavašą – armėnų duoną – kaip  šokame, grojame tradicinę ir šiuolaikinę muziką, kaip  audžiame kilimus, kaip  rengiamės.

Kokia Armėnija šiandien?

Armėnija greitai keičiasi, kartu išsaugo amžių tradicijas. Čia draugiškai sugyvena ankstyvųjų viduramžių bažnyčios, vienuolynai bei kiti senoviniai architektūriniai šedevrai su naujausiomis technologijomis.

Pavyzdžiui, 2010 metais Armėnijoje buvo atidarytas ilgiausias pasaulyje kabantis kelias, jungiantis autostradą su IX amžiuje pastatytu Armėnijos architektūriniu paminklu Tatevo vienuolynu.

Džiugu, jog patys valstybės vadovai rodo pavyzdį. Pavyzdžiui, Jerevano Ararato konjako gamykloje mačiau D. Grybauskaitės statinę – čia tokia tradicija, atvažiavusį prezidentą pasveria ir pagal jo svorį užraugia tokį pat kiekį konjako. Jerevane prezidentės konjaką brandina jau dešimt metų.

Be to, mūsų šalis – vienas ekologiškiausių pasaulio kampelių, pasižymi puikiu maistu, šviežiu oru bei skaidriu vandeniu.

Kodėl tiek ilgai užsitęsė karas su Azerbaidžianu dėl Kalnų Karabacho?

Taip… Azerbaidžanas vykdo karinius veiksmus prieš Armėniją, kol kas taikos sutarties nėra. Kalnų Karabachas yra armėniška žemė, kuri niekada nepriklausė Azerbaidžanui. 1921 metais Arcachas, Jozefo Stalino dėka, buvo aneksuotas Sovietų Azerbaidžano.

Po Kalnų Karabacho aneksijos Sovietų Azerbaidžano valdžia pradėjo vykdyti nutautinimo politiką: neleido transliuoti armėniškų televizijos laidų, siekė apgyvendinti daugiau azerbaidžianiečių, nors iki 1988 m. jų čia gyveno tik 20 proc.

Buvęs Azerbaidžiano prezidentas Haidaras Alijevas jau buvo linkęs sutikti su armėnais dėl taikos ir pagaliau užbaigti karą, bet nespėjo. Jam mirus jo vietą užėmė sūnus, kuriam, deja, labiau rūpi karas, o ne taika.

Dabar Azerbaidžianas uždirba daug  pinigų iš naftos, o karinis jų biudžetas didesnis už visos Armėnijos biudžetą.

Jie yra pasiryžę nuolat kariauti. Alijevas jaunesnysis visos valstybės mastu skatina azerbaidžianiečių neapykantą armėnams, kuri pradedama kurstyti jau darželyje.

Tikrai  situacija ten nėra gera: jie yra nusiteikę labai agresyviai, toliau perka ginklus…

Nederėtų pamiršti, kad kai prasidėjo karas, Azerbaidžianui   padėjo čečėnai ir turkai, tad jų pajėgos buvo didesnės net penkis kartus.Tačiau jie vis vien pralaimėjo, nes jie kariavo ne už savo žemę.

Azerbaidžaniečiui, čečėnui ar turkui Kalnų Karabachas, ar, kaip jį vadina armėnai – Arcachas – tėra tik žemės lopinėlis, o armėnams – Tėvynė.

Ką daryti, kad karas baigtųsi?

Kol veikia išorinės jėgos – karo pabaigos nebus. Iranas, Rusija, Izraelis, JAV – kiekviena suinteresuota pusė siekia naudos sau.

Albertas Albertjanas susitikime su profesoriumi Vytautu Radžvilu. Gintauto Kniukštos nuotr.

Kita vertus, Armėnijos geopolitinė padėtis yra gana kebli: krikščioniška valstybė yra iš trijų pusių apsupta musulmoniškų kaimynų, tad šiuo atveju Rusija, tam tikra prasme, yra Armėnijos saugumo garantas, stabdanti Turkiją nuo nepageidaujamų veiksmų.

Jeigu ji išvestų savo kariuomenę, jau po dviejų valandų čia viešpatautų Turkija. Tad ir kariniai veiksmai Kalnų Karabache nėra vien tik kova už žemę, tai kova už Armėnijos valstybės išsaugojimą.

Kas armėnus vienija su Azerbaidžianu? Tradicijos, kultūra?

Kadangi armėnai gyvena savo istorinėje tėvynėje jau ne pirmą tūkstantmetį, o azerbaidžaniečiai kaip tauta susiformavo (ir į šį regioną pateko) gana neseniai, tai formuodami savo tautos portretą daugelį kultūrinių aspektų perėmė būtent iš armėnų.

Neretai galima aptikti senovines armėnų liaudies dainas ir šokius, taip pat ir armėnų literatūros ar muzikos klasikų kūrinius, kuriuos dabar azerbaidžaniečiai drąsiai vadina savais.

Kariniai veiksmai Kalnų Karabache nėra vien tik kova už žemę, tai kova už Armėnijos valstybės išsaugojimą.

Na, po gėdingo Alijevo teiginio, kad Jerevanas, kuriam šiais metais sukanka 2800 metų, istoriškai priklauso Azerbaidžanui, įkurtam 1918 metais, jau niekas neturėtų stebinti.

Kas turi rodyti pavyzdį, kad lietuvių ir armėnų tautos dar labiau bendrautų? 

Džiugu, jog patys valstybės vadovai rodo pavyzdį. Pavyzdžiui, Jerevano Ararato konjako gamykloje mačiau D. Grybauskaitės statinę – čia tokia tradicija, atvažiavusį prezidentą pasveria ir pagal jo svorį užraugia tokį pat kiekį konjako. Jerevane prezidentės konjaką brandina jau dešimt metų.

Lietuva iš Armėnijos galėtų atsivežti vieną žinomiausių Armėnijos simbolių – abrikosą, kuris žinomas kaip saldžiausias visame regione.

Lietuvoje gyvena 1200 armėnų, esu Klaipėdos bendruomenės pirmininkas, ji vienija 150 žmonių, kurie gyvena pajūryje. Iš Armėnijos į Lietuvą atvažiuoja pasaulinio garso žvaigždės.

Armėnai myli Baltijos tautas už jų užsispyrimą, darbštumą. Lietuvą ir Armėniją sieja ilgamečiai ir draugiški santykiai.

Lietuva pirmoji 1991 metais pripažino Armėnijos nepriklausomybę, tais pačiais metais pirmąją tarpvalstybinę sutartį Armėnija pasirašė būtent su Lietuva. Tai įvyko tada, kai nei Lietuva, nei Armėnija kaip nepriklausomos valstybės dar nebuvo žymimos pasaulio politiniuose žemėlapiuose

***
Gegužės 28 d. pasaulio armėnai minėjo Armėnijos Respublikos įkūrimo šimtmetį. 1918 m. gegužės 28 d. Armėnų tautos taryba Tbilisyje priėmė nutarimą įkurti nepriklausomą Armėnijos valstybę su sostine Jerevane.

Armėnų tautos taryba iš Tbilisio į Jerevaną persikėlė 1918 m. liepos pabaigoje. Rugpjūčio 1 d. pradėjo veikti Armėnijos Respublikos parlamentas, sudarytas iš 47 narių.

Be armėnų jame buvo 6 musulmonų atstovai, vienas rusas ir vienas kurdas jezidas; buvo atstovaujama visoms ten veikusioms politinėms partijoms, buvo ir vienas bolševikų atstovas.

Bolševikų ir turkų susitarimas sunaikinti Armėnijos Respubliką įtvirtintas Baku 1920 rugsėjo 1-7 dienomis Kominterno surengtame Rytų tautų suvažiavime.

Tautinis atgimimas Armėnijoje prasidėjo 1965 m., kai 50-mečio proga pirmą kartą buvo viešai paminėtas armėnų genocidas, iki šiol 1915 m. armėnų žudynes kaip genocidą oficialiai pripažino 21 valstybė (Lietuva – 2005 m.), 42 JAV valstijos, Europos Parlamentas, kai kurios tarptautinės organizacijos.
1988 m., prasidėjus sovietinių respublikų demokratizacijai, atsirado galimybė Karabache, kur gyvena du trečdaliai gyventojų, išreikšti savo valią – prisijungti prie Armėnijos.

Karabacho autonominės srities taryba padarė atitinkamą pareiškimą, kurį Maskvos valdžia atmetė. Azerbaidžanas atsakė armėnų pogromais ir žudynėmis Sumgaite, Baku, Kirovabade (dab. Giandža) ir kitur.

Kai po 1991 m. pučo Rusijoje Azerbaidžanas pasiskelbė nepriklausomu, Karabacho armėnai iš karto paskelbė apie Kalnų Karabacho respublikos įsteigimą – faktiškai Kalnų Karabachas niekada nebuvo nepriklausomo Azerbaidžano sudėtyje.

Prasidėjo karas. Armėnams teko vėl gintis ginklu.

Per pastarąjį dešimtmetį Armėnijos Respublika išgyveno spartų ekonomikos augimą. Turkija kartu su Azerbaidžanu iki šiol vykdo Armėnijos blokadą.

Turkija nesutinka užmegzti diplomatinių santykių su Armėnija, keldama išankstinius reikalavimus: paneigti armėnų genocido faktą ir atiduoti Azerbaidžanui Kalnų Karabachą. (Armėnija sutinka užmegzti santykius be išankstinių reikalavimų).

 

Parašykite komentarą

Top