Jūs esate
Pagrindinis > Interviu > Laikraštis „ŠIANDIEN“. Aušros Maldeikienės slenkstis

Laikraštis „ŠIANDIEN“. Aušros Maldeikienės slenkstis

Lietuvos Respublikos Seimo narė Aušra Maldeikienė.

Gerbiama Aušra, nemažai žmonių jau patikėjo, kad jūs būsite kandidatė į šalies prezidentus. Neapsigalvosite? Iki prezidento rinkimų liko dar  metai…
Rinkimų kampanijos pradžiai pradėjau ruoštis pernai rugsėjį. Tai dariau kryptingai, motyvuotai ir nuosekliai. Priėmus sprendimą ir jį gerai apmąsčius, nesuprantu, kodėl turėčiau keisti savo poziciją ir abejoti, juo labiau kad reakcija į mano kampanijos pradžią buvo geresnė nei tikėjausi.

Manau, kad į Lietuvą politiką privalu grąžinti politiką, t.y. debatus dėl viešųjų reikalų, ir mano tezių kritikai tai pastebėjo ir įvertino. Mano tikslas priversti kandidatus diskutuoti rimtai, remiantis esamos padėties analize, faktais ir argumentais, o ne vien tuščiais lozungais.

Sieku laimėti rinkimus ne dėl posto, o dėl to, kad mano tauta nustotų bijoti kalbėtis apie savo valstybės gyvenimą. Beje, ji tai puikiai sugebėjo prieš trisdešimt metų, ir aš noriu, kad toks laisvas laisvų žmonių bendravimas vėl taptų norma.

Esate sakiusi, kad „mes tiesiog nebeturime laisvai kalbančių politikų. Mes turime biurokratizuotas, mumifikuotas mumijas“, o politologas Lauras Bielinis pridūrė, kad norintys kandidatuoti į šalies vadovus, turės peržengti jūsų slenkstį? Ką tai galėtų reikšti?

Kokį turinį į politologijos naujadarą „Maldeikienės slenkstis“ deda profesorius Lauras Bielinis, reikia klausti jo paties. Vis dėlto jau vien tai, kad toks naujadaras atsirado, yra nenuginčijamas įrodymas, jog man jau pirmomis dienomis pavyko pasiekti to, ko taip troškau: nuo šiol apie įvarius vidaus ir užsienio politikos aspektus kandidatai bus priversti svarstyti atviromis kortomis.

Net jeigu žurnalistai, kaip akivaizdžiai buvo įprasta E. Jakilaičio taip vadinamų politinių debatų laikais, dėl šališkumo ar elementaraus neišprusimo bandys problemas suvelti ir vengs iki galo išsiaiškinti kandidatų pozicijas, klausimo išmanymą ir gebėjimus, aš savo ruožtu diskusiją aštrinsiu ir sieksiu, jog Lietuvos rinkėjai aiškiai suvoktų, kas yra kas, kaip jis vertina situaciją, kaip mato valstybės plėtros procesus ir galimas rizikas.

Atėjau sunkiau dirbti – tam ruošiausi keturiasdešimt metų. Už nugaros ne tik politinės ekonomijos daktaro ir religijos mokslų magistro diplomai, bet ir ilgos žurnalistikos studijos Oksfordo universitete, kur specialiai mokiausi ir politinių debatų logikos bei turinio.

Dabar Lietuvoje nemaža dalis į Seimą ar savivaldą kandidatuojančių žmonių neturi tinkamo išsilavinimo ar geBėjimų atstovauti savo rinkėjams. Juos aptarnaujantys viešųjų ryšių berniukai ir mergaitės pardavinėja jiems nuobodžius ir mirusius tekstus, bereikšmius šūkius ir mumifikuotas riboto mąstymo liekanas.

Tokiu dirbtiniu būdu įveikę rinkimų slenkstį, vėliau tokie vargo politikai be nežinia kieno surašytų popieriukų rankose nesugeba išdėstyti elementarios minties. Tai ir yra atbudę politikos zombiai arba mumifikuoti biurokratai.

Kaip jūs trumpai pristatytumėte savo rinkimų programą, kuo ji skirtųsi nuo kitų? Kol kas jūs kalbate paslaptingai, tarkim, kad į Lietuvos politiką reikia sugrąžinti politiką ir išimti iš jos pinigus…

Matyt, jums ne naujiena – tai tiesiog vadovėlis – kad politika yra vieši debatai apie bendrus valstybės reikalus. Kas čia jums tokio paslaptingo mano tezėje?

Noriu, kad politiniai procesai būtų svarstomi ne per slaptas VSD pažymas ar visokių tulpių laiškuose su paskolas mėgstančiais berniukais, o viešai. Tai pirma.

Antra, noriu, kad būtų atvirai kalbama apie problemas, o ne vien rinkėjams nuolat kabinami makaronai, kad jau naujas įstatymas bus vienodai geras visiems. Reikalauju, kad būtų kalbama ne tik apie tuos, kurie išloš iš priimto įstatymo, bet ir apie tuos, kurie mokės arba praloš, bus išstumti iš rinkos ir panašiai.

Trečia, manau, jog Lietuvos žmonės nusipelno adekvačios žurnalistikos. Žurnalistikos, kuri geba ne tik imti pinigus iš partijų už politinę reklamą bet maksimaliai nešališkai analizuoti politikų retoriką, jų argumentų kokybę, gebėjimą numatyti procesų eigą ir Lietuvos valstybės perspektyvą esant tam ar kitam įvykių scenarijui.

Išimti pinigus iš politikos yra esminis dalykas, nes dabar marios leidinių gyvena nežinia už kieno pinigus ir perfrazuojant klasiką, gieda vežimo savininko giesmeles.

Eliminavus tokius murzinus primityvius, neretai mafijinius ryšius, politika grįš į politiką. Taigi, visi viešai svarstysime, kaip gyvename.

Ar gražūs žodžiai apie šalies ateitį neliks tik žodžiais, dalis žmonių juk balsuoja ne už kandidato programą? Tarkim, nemaža dalis Lietuvos gyventojų jau dabar palankiai vertina jūsų kolegos ekonomisto Gitano Nausėdos pastangas tapti šalies prezidentu.

Aš atėjau ne viešųjų ryšių žaidimų žaisti, o kovoti už savo valstybės ateitį, už savo sūnų ir anūko šalį.

Mane girdi daugybė žmonių, ką liudija mano reitingai – nė karto per pastaruosius bene septynerius metus nesu palikusi sąrašo tų, kuriais pasitiki daugiau, kaip pusė šalies rinkėjų. To pasiekiau tik dėka savo darbo, žinių, atviros laikysenos, nes niekada neturėjau jokios partijos užnugario ir niekada neturėjau jokių pinigų jokiai reklamai.

Kalbant apie galimą konkurentą, turiu tik dvi pastabas.

Pirma, mane stebina jo labai baili ir nevyriška laikysena, laikysena, kuri geriau tikrų droviai jaunamartei. Mane nemaloniai stebina kažkoks dirbtinis perdėtas kuklumas ir nuolatinis maivymasis, kai net į tokį paprastą klausimą, kandidatuosite, ar ne, nesugebama atsakyti.

Antra, iki rinkimų liko TIK metai. Nėra jokios programos. Nėra nė vieno rimto analitinio G. Nausėdos teksto apie užsienio politiką. Ekonominiai tekstai neišlaiko rimtesnės kritikos, ir gali būti palankiai vertinami tik valstybėje, kur nėra žurnalistikos, pajėgios rimtai juos analizuoti.

Žmonės, kurie savo valstybės ateitį patiki tam, kuris nė karto nebandė dalyvauti jokiuose rinkimuose, kuris nedrįsta net rišliai pasakyti, kokia jo veiksmų programa, nėra racionalūs. Bet rinkėjai ir neturi būti racionalūs. Tačiau po to nereikia verkti, kai paaiškėja, jog prezidentu tapęs kandidatas net neprisimena, po kokia lova slėpėsi jo šlepetės, ar nė karto neatsako į iš anksto nesuderintus klausimus.

Kodėl sakote, kad korupcija nėra didelė Lietuvos problema? Pabandykite gauti gerai apmokamą darbą valstybės tarnyboje…

Visą gyvenimą sugebėdavau išgyventi, užsidirbti ir net gaudama itin kuklų dėstytojos ar mokytojos darbą, papildomai rašiau knygas ir straipsniu ir neskurdau. Niekas niekur neprotegavo. Taigi, nereikia vienu ypu įžeidinėti visų, kurie dirba valstybės tarnyboje, nes turi žinių ir gebėjimų.

O kalbant apie korupciją – ji nėra mūsų nesėkmių priežastis, o tik mūsų socialinio ekonominio modelio, kuris išimtinai proteguoja turtą ir sėkmę, padarinys.

Tai atskiro ilgesnio pokalbio tema. Beje, šį klausimą nuosekliai aptariau ir paaiškinau savo 2013 metais išleistoje knygoje „Melo ekonomika“.

Kai nenukerti korupcijos šaknų, o tik skabai jos lapelius, ji toliau gyvuoja.

 Lietuvos Respublikos Konstitucijoje  surašytos prezidento kompetencijos, tačiau jų, matyt, neužtenka, tarkime, Dalia Grybauskaitė viešai puola oligarchus, o vakarais rašo laiškelius, kad šie jai netrukdytų paskirti prokurorą…

Mano galva, gerokai blogiau tai, kad Prezidentė per devynerius metus net nesugebėjo savo tautai daugmaž aiškiai parodyti šalies kelio pasaulio ir Europos bendruomenėje.

Niekada gyvenime nesiekiau postų ir nenorėjau būti profesionalia politike. Žymiai geriau jaučiuosi universiteto auditorijoje ar mokyklos klasėje. Tačiau labiau už viską gyvenime nepakenčiu melo ir nekompetencijos. Bankų kalbančios galvos, uzurpavusios viešąjį eterį, kuria melo ekonomiką, o partinių grupelių veikėjai, uzurpavę politinę valdžią, kuria melo politiką. Myliu savo šalį ir jaučiu pareigą ne tik imti, bet ir duoti. Todėl ryžtuosi šiam man asmeniškai nelengvam žingsniui.
Aušra Maldeikienė.

Lietuvos Konstitucijoje apibrėžtas mišrus – pusiau Prezidentinės Respublikos modelis, kur valdžią vienas kitą kontroliuodami dalinasi Seimas su Prezidentu. Prezidento kompetencijų, mano akimis užtenka, tiesiog D. Grybauskaitė nesinaudoja eile jai prieinamų galių. Tarkime, ji pasirašė labai ydingą mokesčių reformos įstatymą nepateikdama jokio komentaro.

Niekada taip nesielgčiau, o jeigu ieškodama konsensuso ir būčiau priversta taip pasielgti, viešai ir atvirai pasakyčiau tautai, kodėl taip pasielgiau.

Žinoma, man dabar galima paprieštarauti, jog gal Prezidentė vienareikšmiškai palaiko reformą, tad ir nebuvo ko kalbėti. Vis dėlto, kai dėl reformos nebalsavo beveik pusė Seimo narių, kai viešai kalbėta, jog reforma yra kuriama šokant pagal įtakingo verslo dūdelę, prezidentės žodis buvo būtinas.

D. Grybauskaitės pamėgtą antikorupcinę retoriką kritikuočiau dėl nenuoseklumo. Kita vertus, Lietuvoje teisingumą vykdo teismai, turime visą sistemą, kuri tikrai korupciją ir panašias grėsmes: tos struktūros veikia, ir veikia, atrodo, gan efektyviai.

Kada paskutinį kartą buvote Lietuvos kaime? Ar turite iliuzijų, kad jis gali atgimti?

Iki Seimo kaime per metus praleisdavau daugiau kaip pusmetį. Ir dabar ten būnu kiekvieną laisvą minutę. Pastaruoju metu palaikau labai tamprius ryšius su Lietuvos smulkiaisiais ir šeimos ūkininkais, pieno statytojais. Tai praktiškai kasdienė mano darbo Seime tema. Esu bene vienintelė Seimo narė suteikianti jiems galimybę parlamente spaudos konferencijų metu dėstyti savo problemas.

Jokios apokalipsės kaime nematau. Priešingai, jis atgyja. Kaime, kur gyvenu ir kur išsikelsiu išėjusi į pensiją, jau beveik visos sodybos užimtos jaunų žmonių.

Žmonės bėga į didmiesčius, ieško laimės svetur. Ar turite idėjų kaip atgaivinti regionus, kad žmonės turėtų darbo, atgimtų šeimos ūkiai, kurtųsi kiti verslai? O gal pritariate profesoriui Raimondui Kuodžiui, kad Lietuvai užtenka dviejų su puse miestų, kam, girdi, švaistyti pinigus žvyrkelių asfaltavimui…

Raimondas Kuodis teisus tik iš dalies, o tai, jog Lietuvai užtenka dviejų su puse miesto, savaime nereiškia, jog jai nereikia žvyrkelių.

Gyventojų skaičiaus mažėjimas Lietuvos kaime yra globalaus urbanizacijos proceso dalis. Kita vertus, Lietuvos pasirinktas europinio finansavimo modelis buvo palankus labai stambiems ūkiams, kurie nesamdo daug žmonių, taigi, kaime dramatiškai sumažėjo darbo vietų skaičius.

Situaciją galėtų stabilizuoti vidutiniai ir šeimos ūkiai, aš juos nuosekliai remiu Seime. Būdama Europos reikalų komiteto vicepirmininke išreikalavau, kad į Lietuvos derybinę poziciją dėl ateinančio laikotarpio finansavimo būtų įrašyti stambių ūkių finansavimo apribojimai, pirmiausia, nustatoma tokia ES finansavimo tvarka, kuri nustatytų viršutinę galimų gauti dotacijų ribą, tame tarpe ir susietiems ūkiams.

Aušra Maldeikienė:
„Prezidento kompetencijų, mano akimis užtenka, tiesiog D. Grybauskaitė nesinaudoja eile jai prieinamų galių. Tarkime, ji pasirašė labai ydingą mokesčių reformos įstatymą nepateikdama jokio komentaro“.

Gerokai keblesnė yra taip vadinamų vieno fabriko miestelių. Bankrutavus senajai pramonei, visoje posovietinėje erdvėje jie tapo socialinių problemų židiniu. Kai kur žala nebepataisoma.

Konkrečiau minimu atveju Raimondas Kuodis kalba apie investicijas ir klausia, ar verta investuoti į tuščią lauką, kuriame niekas nenori gyventi, o gal ar verčiau lėšas nukreipti į Lietuvos miestus, kur keliasi jauni žmonės, ten kuriantys savo ir valstybės ateitį. Tai yra sveiko proto pozicija.

Kokią žinutę pasiųsite emigrantams? Neužtenka, juk pasikviesti į svečius Airijos prezidentą ir sakyti: na, štai, matote, airiai sugrįžo, grįžkite ir jūs…

Pernai rudenį Londone teko kalbėtis su Lietuvių bendruomenės atstovais, ir jų pozicijos skirtingos. Dalis jų grįžtų, jeigu turėti vietą, kur grįžti – nuo vaikų darželių iki prieinamų būstų, o svarbiausia – darbo vietų bei aiškių rinkos žaidimų sąlygų, kurios leistų čia kurti savo verslus.

Tad aš jiems sakyčiau ir sakau: dirbame ir gyvename Lietuvoje, stengėmės, kad ji būtų geresnė visiems savo žmonėms. Ir kai mums pasiseks, gal grįšite ir jūs.

Kalbos apie visų pastarųjų dešimtmečių emigrantų gražinimą į Lietuvą yra neprotingos jau vien todėl, kad žmonės dažnai ten jau sukūrė naujus gyvenimus. Tokiais atvejais svarbu turėti galimybes su jais palaikyti ryšius: net nebūdami Lietuvoje, jie yra mūsų valstybės dalis.

Mūsų prezidentė jau beveik dešimt metų kalba apie grėsmes iš Rusijos. Ar bandysite ieškoti kitų kelių į kaimynų širdis? Ką keistumėte Lietuvos užsienio politikoje?

Rusija yra grėsmė Lietuvai nuo pat XV a. vidurio, ir tai nesikeičia bei artimiausiu metu nesikeis. Kol ši valstybė plėtoja imperines ambicijas, kol ji žaidžia XIX amžiaus stiliaus įtakos zonų perskirstymo žaidimus, kol okupuoja suverenių valstybių teritorijas Kryme, Donbase, Abchazijoje ar Osetijoje, kol vykdo karinius veiksmus prieš Ukrainą, kol negerbia teisės viršenybės ir žmogaus teisių, Lietuva negali turėti stabilių draugiškų santykių su Rusija.

Su Rusija, kokia ji susiformavo per pastaruosius du dešimtmečius, neverta ieškoti draugystės, o, priešingai, ją reikia vertinti kaip labai realią potencialią grėsmę Lietuvai, kurią turime numatyti ir ruoštis atremti.

Užsienio politikoje mano pagrindinis siekis – plėsti Lietuvos draugų gretas Europos Sąjungoje, bandyti išsaugoti Jungtinių Amerikos Valstijų dėmesį Europai ir mūsų regionui, remti visas pastangas, kurios leistų išsaugoti Europos Sąjungą.

Ar nesijaučiate vieniša prieš didžiulį žygį per Lietuvą, kas jus remia, kas dirba jūsų komandoje?

Turiu darnią ir draugišką komandą, kuri man padeda rinkimų kampanijoje. Joje absoliuti dauguma – jauni išsilavinę žmonės, kuriems brangi jų tėvynė ir kurie netiki paistalais, kad politika yra tik pinigų žaidimai. Kasdien mūsų gretas papildo nauji savanoriai, ir tai taip pat maloni tendencija. žmonės, be to buriame savanorius rinkiminei kampanijai kuri bus labai įdomi.

Iš Aušros Maldeikienės rinkimų programos
*Politika yra idėjų kova.
*Sakantys, kad politika turi atsakymus, neišvengiamai meluoja.
*Tikslas niekada nepateisina priemonių: rezultatus lemia keliai, kuriais jų sieki.
*Valstybės negalima sukurti šantažu, melu ir oponentų juodinimu.
*Politika klesti, kai atsisakoma baimės.
*Politikai, kurie nurašo tūkstančius žmonių dėl jų netinkamų vertybių, yra trumparegiai.
*Universitetų misija yra skleisti laisvą mintį ir kritinį mąstymą, o ne aptarnauti darbo rinką.
*Ambicinga žiniasklaida ieško tiesos, o ne skandalo.
.*Aš esu katalikė. Mano tikėjimas nedaro manęs moraliai teisia. Mano tikėjimas tereiškia, kad svarbiausia yra kitas žmogus.
*Renkuosi stovėti silpnojo pusėje, kad ir kas jis būtų: vaikas, neįgalusis, visuomenės spaudimą patirianti moteris, dėl savo tikėjimo atstumtas žmogus ar politikas, apipiltas teisiškai neįrodytų kaltinimų drumzlėmis.
*Atstovauti silpnesniajam nereiškia jam pataikauti.
*Aš ne už turtą, aš ne už skurdą, aš už tuos, kuriuos skriaudžia labiausiai – vidurinę dirbančią klasę.
*Kalbu sąžiningai, atvirai ir dažnai aštriai, nes myliu savo šalies piliečius.
*Sprendimus priimu sverdama argumentus ir ieškodama pusiausvyros.
*Girdžiu kitus ir pripažįstu, kad esu neteisi, kai oponentų argumentai yra stipresni.Tikiu, kad politikai turi kalbėti moralės, o ne kaštų ir/ar naudos kalba.
*Esu demokratė, nes vienintelė demokratija suteikia balsą silpnajam.
*Bendrystė su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis gali lemti Lietuvos klestėjimą, tačiau tik tuo atveju, jeigu perimsime kultūrines ir socialines Europos patirtis.
*Lietuvai būtina aktyviau dalyvauti formuojant Europos Sąjungos darbotvarkę, nuosekliai siekiant daugiau duoti, nei imti.
*Lietuva privalo visomis išgalėmis palaikyti Europos Sąjungos tęstinumą, bet tuo pačiu metu mąstyti apie galimus ateities aljansus, jeigu dabartinė Sąjunga subyrėtų.
*Lietuva turi ginti savo piliečių teises visame pasaulyje, o šiuo metu ypatingai aiškiai pasakyti, jog mūsų šalies žmonės Jungtinėje Karalystėje nebus palikti likimo valiai.
*Lietuva šimtmečius turėjo ypatingus santykius su Lenkija ir jų tęstinumas saugumo ir ekonomikos srityse išlieka prioritetu.
*JAV buvo, yra ir išliks pagrindinis Lietuvos saugumo garantas.
*Lietuvos politiniai santykiai su Rusija turi būti Europos Sąjungos užsienio politikos dalimi.
*Į civilizuotų šalių tarpą Rusija gali sugrįžti tik sugrąžinusi neteisėtai okupuotas ir aneksuotas svetimų valstybių teritorijas ir nedviprasmiškai įsipareigojusi žmogaus teisėms.
*Kinijos pastangos pririšti Europos Sąjungos valstybes prie savo rinkų vertintinos kritiškai.

*Valstybės saugumas nekuriamas, vartojant baimės, policinio mąstymo ir priešpriešos retoriką.
*Iki 2024 metų privalu padvigubinti krašto apsaugos savanorių pajėgų dydį.
*Auganti pajamų, turtinė ir galimybių nelygybė tapo didžiausia grėsme Lietuvos ateičiai.
*Žmogus nėra vien prekė ar darbo jėga, kurią pasinaudojus galima išmesti.
Į*vesti adekvačią progresinių mokesčių sistemą ir naikinti nepagrįstas mokestines lengvatas, maitinančias neproduktyvų verslą, korupciją ir neteisingumą.
*Paramos žemės ūkiui sistema turi būti nukreipta į smulkius ir šeimos ūkius.
*Valstybė negali skirstyti šeimų į tinkamas ir netinkamas: šeimoms turi būti padedama išlaikant besąlygišką pagarbą jos nariams.
*Bet kokių visuomenės grupių marginalizavimas yra ne tik amoralus, bet ir neapsimoka.

Parašykite komentarą

Top