Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Laikraštis ŠIANDIEN. Europos Parlamento nariams – lietuviškas medus iš Suvalkijos lygumų

Laikraštis ŠIANDIEN. Europos Parlamento nariams – lietuviškas medus iš Suvalkijos lygumų

Gruodžio 8-10 dienomis Tbilisyje vykusioje „Euronest“ parlamentinės asamblėjos sesijoje Europos Parlamento narys Juozas Olekas išrinktas Socialinių reikalų, užimtumo, švietimo, kultūros ir pilietinės visuomenės komiteto pirmininku.

Kol mokytojai ir dėstytojai netaps neginčijamu valstybės prioritetu, apie pažangą ir ilgalaikius socialinius pokyčius kalbėti nėra prasmės. Pabūkime mokytojo vietoje, kuris dėsto apie patriotiškumą ir pagarbą valstybei, kai asmeniškai jaučia, kad valstybė jo absoliučiai negerbia. Tai juk yra absurdas, šis socialinis susitarimas ne tik neveikia, jis yra grėsmingas mūsų ateities kartoms. Galimybių nelygybė tarp mūsų sukuria ypatingai didelę atskirtį, gerinant privilegijuotųjų kasdienybę ir pamirštant tuos, kurie nuo jos kenčia labiausiai”, –sako socialdemokratas, „Euronest” Socialinių reikalų komiteto pirmininkas J. Olekas.


Nuoširdus Lietuvos miškų gynėjas, ūkininko sūnus, gydytojas, mikrochirurgas, žinomas visuomenės ir politinis veikėjas Juozas Oleka šį pavasarį buvo išrinktas į Europos Parlamentą. Prieš keletą savaičių jis atidarė biurą Vilniuje, kurio durys atviros ne tik vilniečiams, bet ir visiems Lietuvos gyventojams.

Europos Parlamento nario Juozo OLEKO išskirtinis interviu laikraščiui ŠIANDIEN.

Gerbiamas Juozai, kaip vertinate naujojo Europos Parlamento nuotaikas?

Nuotaikos geros, nes Europos Parlamento įtaka nuolat didėja. Šios kadencijos parlamentas yra labiau dešiniųjų pažiūrų, tačiau reikia 3 ar 4 frakcijų sutarimo, kad būtų pasiektas galutinis rezultatas.

Dirbu vienoje didžiausių Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijoje. Jai priklauso 154 nariai, tarp jų ir mano kolegė V.Blinkevičiūtė.

Frakcijos kolega Italijos politikas David-Maria Sassoli tapęs parlamento pirmininku, savo pirmojoje kalboje paprašė Parlamento, Europos Komisijos ir Europos Vadovų tarybos drąsiau reaguoti į Europos piliečių prašymus, kad Parlamentas taptų pagrindiniu tikros europietiškos demokratijos veikėju“.

Dirbu Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete. Strasbūre vyksta 12 plenarinių sesijų per metus, o Briuselyje dalyvaujame papildomuose plenariniuose posėdžiuose, taip pat komitetų ir frakcijų posėdžiuose.

Beje, naujoji Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen gerai pažįsta Lietuvą, ne kartą čia lankėsi, teko su ja bendrauti, radau kompiuteryje bendrų nuotraukų.

Mūsų paskirtas komisaras Virginijus Sinkevičius apskritai vertinamas gerai, o ta liga, vadinama jaunyste, greitai praeina. Deja, kai kurios valstybės pateikė kandidatus į EK ne viską gerai apsvarsčiusios, todėl Komisija negalėjo laiku pradėti darbo.

O jums pačiam, kaip politikui, ką reiškia šios pareigos?

Galima sakyti, kad tai savotiška politiko branda. Ją galima sulyginti su mokiniu: iš pradžių jis baigia pradinę mokyklą, o paskui kopia vis aukštyn ir aukštyn…

1988 m. tapau Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo nariu, 1989 m. nuo Suvalkijos buvau išrinktas SSRS Aukščiausios tarybos deputatu. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nuo 1990 m. kovo 23 d. dirbau sveikatos apsaugos ministru, vėliau daug kartų buvau renkamas Seimo nariu, dirbau ne vienoje Lietuvos vyriausybėje…

Esu pasirengęs darbuotis aktyviai, žinoma, daug laiko atima kelionės į Briuselį, tačiau tapęs EP nariu Lietuvos keleliais jau nuvažiavau 17 tūkstančių kilometrų: daug bendrauju su visais Lietuvos žmonėmis, o ypač su žemdirbiais.

Kaip atrodo iš Briuselio Lietuva?

Lietuva iš Briuselio atrodo tikrai gražiai, galiu pasidžiaugti, kad mano tėvynėje dirba tiek daug darbščių žmonių.

Žinoma, šalies pagrindinės problemos (nedarbas, didelis skurstančiųjų skaičius) niekur nedingo, nors vilčių buvo, prisimenate, kai kas sakė, kad pagaliau subūrėme profesionalų Vyriausybę, bet iš tikrųjų patys matome ką šiandien turime iš tikrųjų.

Lietuvos gelbėtojų netrūksta, prireikė trisdešimt metų, kol supratome, kad reikia kurti gerovės valstybę, kad jos vaisiais galėtų pasinaudoti silpnesni piliečiai. Deja, esame tarp tų ES valstybių, iš kurių daugiausia bėga žmonės. Bėga ieškoti gerovės svetur.

Ne tik atlyginimas lemia žmogaus laimę, bet tas pelno dalijimasis su dirbančiaisiais aiškiai yra per mažas.

Ne kartą teko dirbti ministru. Anksti ryte atėjęs į darbą jau rasdavau dirbančią valytoją, kuri puikiai atlieka savo darbą, bet kurios darbas toli gražu nėra vertinamas taip, kaip turėtų būti vertinamas – ji iš savo atlyginimo negali išgyventi, išleisti vaikų į mokslus

Dabar naujoji EK pirmininkė kalba apie vienodą minimalią algą visoms ES valstybėms. Mes lenkiame tik Bulgariją. Anksčiau lenkėme ir Rumuniją.
Kaip vis tik atsitiko , kad daugiau kaip 300 tūkstančių Lietuvos žmonių taip ir liko prie skurdo ribos?

Kai kūrėme Sąjūdį, kalbėjome apie švedišką socializmą, tačiau vėliau valdžios pradėjo jį ignoruoti, imta kalbėti, kad kiekvienas žmogus turi sukurti sau gerovę.

Taip, deja, vadinamoji rinkos ekonomika kai kam sukūrė didžiulius turtus, bet neliko Lietuvoje vidurinės klasės, daug žmonių skęsta skurde, praradome smulkius prekybos taškus, reiškia ir darbo vietas, viską darėme, kad pelnytųsi atskiri žmonės, o ne turtėtų visi šalies piliečiai.

Sąžiningai sakau: mes nebuvome pasiruošę dirbti savo valstybės naudai, nors tokias galimybes turėjome. Mes gyvenome okupuotame krašte, gaudavome nurodymus iš Maskvos, kai kas ten važiuodavo su dešromis, kad išpeštų daugiau naudos savo miestui, rajonui, kolūkiui.

Buvo daug diktatūros, neturėjome žodžio laisvės, deja, žmonės ir po 30 metų šoka į valdžios traukinį visiškai nepasiruošę, bando vadovauti kaip sovietiniais metais, išlenda didžiulis kompetencijos stygius, atsakomybės nėra, o juk reikia derinti žmonių interesus tiek gyvenančių Skuode, tiek Vilniuje…

Ar ne per ilgai politikai skatino žmones gyventi iš pašalpų? Ar ši valdžia padeda mažinti skurdą?

Valdžia turi liautis nurodinėti žmonėms: tą uždarysime, tą reformuosime ir panašiai.

Valstybė turi jausti pareigą padėti žmonėms, kurie dėl ligos ar kitų priežasčių negali pasirūpinti savimi. Matau daug nenuoseklumo, daug kalbama apie vaiko pinigus, žadama daugiau negu gali. Žmones tai labai nuvilia.

Pažadus reikia tęsėti. Mes, socialdemokratai, aiškiai pasakėme, kad, pavyzdžiui, turime vykdyti tarptautinius įsipareigojimus, skirti krašto apsaugai 2 proc. BVP.

Prisimenate, kaip mus tada kritikavo – kodėl ne 2,5 ir pan. tačiau mes tą pažadą įvykdėme, dabar gi žmonėms pažadama, o prisiimti įsipareigojimai nevykdomi.

Ką daryti, kad patys daugiau gamintumėte, o ne tik taptume kitų šalių vartotojais? Žadėta atsigręžti į regionus, bet taip ir nespėta pradėti bent minimalių reformų.

Žodį „reforma“ siūlyčiau išmesti iš mūsų šnekamosios kalbos, nes jis žmonėms kelia alergiją. Mes tikrai turėjome neblogų sistemų, netgi paveldėtų iš sovietų, bet mes nesugebėjome jų pritaikyti prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų.

Žmogus turi tvarkytis savarankiškai, o ne gyventi pagal komandas iš Vilniaus.

Kas, pavyzdžiui, atsitiko su miškininkais? Viena urėdija Vilniuje negali aprėpti visų Lietuvos miškų. Jeigu taip mąstome, tai tuomet ir vieną ligoninę visai Lietuvai įkurkime…

Nuo ko prasidėjo reforma. Vieną urėdą bandė kažkuo įtarti, bet apjuodino visus, dabar laikas jų atsiprašyti. dabar tuos padalinius vėl turime paversti urėdijomis, nes įsitikinome, kad ši reforma visiškai nepasiteisino.

Negalima taikyti kitų šalių praktikos aklai kopijuojant, juk skiriasi tautų istorija ir patirtis, žmonių charakteriai.

Neseniai Europos Parlamente kalbėjausi su Suomijos žemės ūkio ir miškų ministru dėl bendros miškų strategijos visai Europai.

Ką daryti mums čia, Lietuvoje ? Visos sritys braška – mokytojai nepatenkinti, pensininkams sunku…

Turime susitelkti į vidurinę klasę, tegul geriau vienas milijonierius iš Lietuvos išvažiuoja negu tūkstantis paprastų žmonių.

Prezidentas prakalbo apie gerovės valstybę, tačiau šis biudžetas rodo, kad apie tai neverta šnekėti, juolab, kad tai tik G. Nausėdos lyderystės pradžia.

Pavyzdžiui, ką reiškia atimti iš ūkininko lengvatas, kuris turi 35 ha? O atimti siūlo tie, kurie turi 35 tūkstančius ha ir šiandien yra valdžioje. Reiškia lapiną įleidome į vištų fermą…

Prieš daugiau kaip 20 metų esu rašęs straipsnį, kad ūkininko sūnus Juozas Olekas mano, kad žemės ūkio ministras yra kliuvinys žemės ūkiui. Kaip paaugo mūsų žemės ūkis per tuos metus, kokius kliuvinius matote šiandien ? Kodėl Lietuvos ūkininkai nėra lygūs ES?

Geriausiai apie tai kalba mūsų laukai, gaunamas derlius, primilžiai, žinoma, mes neišnaudojame smulkių ūkių privalumų.

Kodėl suslėgtas sūris nepatenka į mokyklas, kodėl išsijuosę kertam atvežtinę produkciją, o Lietuvoje išaugintą produkciją ignoruojame? Jau ir medų iš Kinijos vadiname lietuvišku medumi…

Tiesiogines išmokas jau seniai žadėta suvienodinti. Žadėjo buvusi prezidentė, bet kažką pražiūrėjo. Šį klausimą aš oficialiai uždaviau naujajam Žemės ūkio komisarui lenkui Janošui Voicechovskiui. Jis pažadėjo, kad jo tikslas bus per kadenciją pasiekti Lietuvos žemdirbių tiesiogines išmokas prilyginti Europos Sąjungos vidurkiui.

Vadovų Tarybos sprendimu visiškai suvienodinti išmokas ūkininkams buvo įsipareigota 2002 m.. Kai Lietuva stojo į ES , tiek darbo jėga ar žemė buvo pigesnė, todėl tuo metu įvertinus šiuos skirtumus buvo aiškinama, kodėl skirtingai skirstomos lėšos.

Dabar gi matome, kad tie darbo jėgos, žemės kainų skirtumai mažėja.
Visi supranta, kad tai neteisinga: gaudami skirtingas išmokas, visų ES šalių ūkininkai turi laikytis vienodų maisto saugos, aplinkos apsaugos, gyvūnų sveikatos ir gerovės reikalavimų, tuo tarpu sąnaudos jau priartėjo prie ES vidurkio, o kartais ir jį viršija. Todėl mūsų ūkininkams konkuruoti tarptautinėse rinkose darosi vis sunkiau.

Aš aiškiai pasisakiau, kad būtina suvienodinti išmokas žemdirbiams iki ES vidurkio, o ne iki 90 procentų vidurkio, kaip siūlo Europos Komisija.

Šiuo metu buriu kolegas Europos Parlamento narius, kurie palaikytų mūsų poziciją, nes praėjusios kadencijos Europos Parlamente Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete tokiam siūlymui nebuvo pritarta.

Didelę galią čia turi mūsų prezidentas, nes jis tiesiogiai dalyvauja Europos Vadovų Tarybos darbe.

Jūs irgi ūkininkaujate?

Prie Vilkaviškio manęs laukia 22 bičių šeimos, stengiuosi jas aplankyti savaitgaliais, tai labai mielas užsiėmimas, o tikru lietuvišku medumi iš Suvalkijos lygumų pavaišinsiu ir kolegas iš Europos Parlamento.

Kalbėjosi Gintautas KNIUKŠTA

Parengta pagal laikraštį ŠIANDIEN.




Parašykite komentarą

Top