Saulius LAPĖNAS
Jurbarko rajono mero pavaduotojas

Bendrauju su potencialiais investuotojais iš Skandinavijos, Vokietijos ir kitų ES šalių. Neapleidžia įspūdis, kad vyraujanti nuomonė Lietuvoje apie investuotojus neatitinka realybės. To pasekmė pasireiškia tuo, kad bet kokie svarstymai baigiasi beprasme magiška fraze „reikia pritraukti investuotojus“.

Tačiau kiek bekartotum žodį „šokoladas“, burnoje nuo to saldžiau nebus. Investuotojas ne mitinė būtybė iš kitos galaktikos, kuri atlekia ištarus burtažodį „reikia pritraukti investuotojus“. Svarbiausia, kad nesupratus ko nori investuotojas, jo neįmanoma pritraukti.

Kaip supranta investuotojo portretą Seimo nariai, valdžioje esantys politikai, žinomi ekonomistai ir patys potencialūs investuotojai.

Man asmeniškai nėra abejonių, kad „Atsakingas verslas – visuomenės gerovės pamatas“, bet štai klausimai – kaip suderinti visuomenės, verslo ir politikų požiūrius, kad vieningai kurtume gerovės valstybę, kaip užtikrinti visuomenės pasitikėjimą ir paramą būtinoms šalies reformoms – tai esminiai klausimai.

Nuo aiškių atsakymų priklauso Lietuvos piliečių lūkesčiai ir apsisprendimas – ar kartu kursime Lietuvos valstybės ekonomiką ir jos ateitį, ar tęsime išsivaikščiojimą ir būtent tokiu, pačiu primityviausiu veiksmu, prisidėsime prie projekto „Kurkime globalią Lietuvą“ įgyvendinimo.

Turime daugiau dėmesio skirti pačiam svarbiausiam ir daugiausia naudos Lietuvos valstybei duodančiam investuotojui. Kalbu ne apie biržų maklerių ar investicinių fondų žaidimus akcijų biržose, kur milžiniškas investicijas nukreipia bei perpaskirsto „meškos“ ir „jaučiai“, išlošdami iš akcijų kurso kritimo, kaip ir iš jų kilimo.

Kalbu ne apie vien tik pinigais įvertinamą kapitalą, o apie žmogiškuosius resursus (be kurių pinigai iš viso netenka prasmės) dėl kurių varžosi investuotojai ir kalbu apie būtinumą kurti tinkamą investicinę aplinką šiam investuotojui rastis.

Kas pats geidžiamiausias investuotojas Lietuvoje? Ir pasakau iš karto atsakymą, kad per daug neklaidžiotume, į aukštas materijas neįsiveltume: Geidžiamiausias yra Lietuvos pilietis, kuris norėtų ir galėtų investuoti į save ir į savo aplinką.

Juk pasižiūrėkim – tie piliečiai, kurie dirba, gyvena, investuoja į savo aplinką, jeigu jiems sudaromos sąlygos jie kuria verslą, jie moka mokesčius, jie tampa vartotojais ir praktiškai šiandien globaliam pasaulyje konkurencija vyksta ne tarp tų, kurie garsių įmonių vardais pasidabinę, bet kova vyksta už žmogiškuosius išteklius – už norinčius dirbti ir uždirbti.

Tai pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kokia šiandien yra fiskalinė politika: kiek kainuoja mūsų darbo santykiai ir ko trūksta, kad žmogus patikėtų galimybe investuoti savo šalyje?

Atrodo taip viskas paprasta, gal ir emigruoti nereikėtų?

Kalbėjau ne per seniausiai su vienu vokiečiu. Jis man pasakė, jūs vertinkit kaip norit, bet darbo jėgos kaštai Vokietijoje tapo tolygūs Lietuvoje. Man tai jokio skirtumo, kam aš sumoku darbo užmokestį, o kad jūs linkę didžiąją dalį paimate Sodrai, sveikatos draudimui ir visiems kitiems dalykams – mane tas mažai jaudina…“

Kažkada pokalbyje su žurnalistu paklausiau: „Ar žinote koks pats pelningiausias ir naudingiausias mūsų šaliai investuotojas?

“Na, koks nors turtingas dėdulė iš Europos ar Amerikos, kuris turi krūvą pinigų ir nežino ką su jais daryti. Tai jis ir ieško, kur investuoti…“,- atsakė šis.

Klystate. Vienintelis pats svarbiausias kiekvienos šalies investuotojas bet kurioje valstybėje – jos pilietis. Ir tai ne metafora. Valstybė surenka šalies biudžetą dėka pajamų, kurios yra gaunamos nuo piliečių veiklos ir vartojimo.

Kitų pajamų nėra, jei neturime naudingų iškasenų. Kiekvienas žmogus, nepriklausomai dirba ar ne, per metus ne tik sumoka didelius mokesčius, paprasčiausiai pirkdamas prekes ar paslaugas, bet ir įtakoja naujų darbo vietų atsiradimą kitiems žmonėms: nuo bandelių kepėjo ir kirpėjo iki bankininko ar socialinės rūpybos darbuotojo.

Tai yra tiesioginės natūralios investicijos. Pervežkite šį žmogų į kitą šalį ir jis ten taps tos šalies investuotoju ir jo pinigai stiprins kitos šalies biudžetą ir svetimą ekonomiką. Būtent todėl šiuo metu tarp išsivysčiusių šalių vyksta kova dėl siekio prisikviesti darbingus ir kvalifikuotus emigrantus. Tai kova už žmogiškąjį kapitalą.

Jūsų „turtingas dėdulė“ šiandien atvyko investuoti, bet niekas jam nesutrukdys rytoj ir išvažiuoti su tomis investicijomis. Šalies ekonomiką kuria piliečiai, o piliečių gebėjimą, profesionalumą išugdo mokytojai.