Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Laikraštis „ŠIANDIEN“.„Gyvenu Balnininkuose, pasaulio vidury…“

Laikraštis „ŠIANDIEN“.„Gyvenu Balnininkuose, pasaulio vidury…“

Irenos Pusvaškienės gyvenimo su lėlėmis metas – žiema, o vasarą jas pakeičia rožės.

Romas BEIŠTRAKIS, laikraštis „ŠIANDIEN“

„Gyvenu pasaulio vidury, – šypsodamasi sako lėlininkė Irena Pusvaškienė iš Balninkų. – Tamsų ir šlapią rudenį į mūsų miestelį užklydusiems pakeleiviams gali atrodyti didžiausias užkampis. Kiekvienas skambiname iš savo jausmų varpinės“.
Irenos vaikystė ir jaunystė prabėgo šalia Balninkų, Zapaškos kaime. Šio krašto tyla jai buvo stipresnė už miesto šurmulį, nes iš čia su vyru į savo gyvenimus išlydėjo tris vaikus. „Įlindusi“ į dviejų šimtų metų gylį ir užčiuopusi protėvių šaknis ji įsitikino, kad yra tikra balninkietė.

Besimokydama vidurinėje mokykloje būsimoji lėlininkė labai žavėjo keramika ir svajojo apie dailės studijas. Deja, po nesėkmingo bandymo įstoti į tuometinį Vilniaus dailės institutą, mintis apie menus išvijo ir baigė bibliotekininkystę.
Ištekėjo, augino vaikus, mezgė, siuvinėjo ir buvo laiminga. Vis tik, savo svajonę Irena pasigavo prieš pat pensiją. Ji mano, kad polinkį menams paveldėjo iš tėvelio.

Jis po didžiųjų darbų, žiemą lipdydavo karvytes, avinukus, šuniukus, paršelius. Vaikai lipdinukus išsidžiovindavo ant „buržuikos“ ir žaisdavo. O lipindavo jis iš tešlos, kurią mama vakarienei paruošdavo tokiai pieniškai sriubai – „zacirkai“.


Irenos Pusvaškienės lėlės iškeliauja pas jas mylinčius žmones. O jų kelionių geografija plati: Vokietija, Ispanija, JAV, Rusija, Lenkija ir, žinoma, Lietuva.

Irena Balninkų bibliotekoje išdirbo 33 metus. Tai nebuvo jos svajonių darbas, bet dirbo dorai ir sąžiningai ir net sugebėjo jį pasidaryti sau įdomiu, kūrybiškai pakreipdama kraštotyrine linkme. Organizavo kraštotyrines ekspedicijas po Balninkų kraštą, kartu su bendraminčiais surinko daug medžiagos apie jo apylinkes, žmones, įvykius. Jos sukauptas archyvas prasmingai papildė kraštiečio Juliaus Aukštaičio išleistas tris knygas apie Balninkus.

Artėjant šešiasdešimtmečiui Irena be jokios nostalgijos ir gailesčio perdavė savo mylėtas knygas ir patirtį jaunai bibliotekininkei, žinodama, kad pagaliau galės atsiduoti savo mėgstamai veiklai.

Neabejojo, kad tai bus rankdarbiai, tik nebuvo apsisprendusi kokie. Visiškai atsitiktinai televizijos laidoje pamatė Lietuvos žymių žmonių ir lėlininkų kurtas lėles labdaros akcijai.

Štai tuomet Irena ir užsikabino, kaip jinai pati sako – iš širdies. Mintys apie lėles jos nepaliko nė minutei. Nežinojo nuo ko pradėti, nes tai buvo visiškai jai naujas pasaulis. Tuomet pradėjo ieškoti informacijos internete ir susirado Vilniuje Mildos Norvaišaitės vedamus lėlių kursus.

Paliko vyrui ūkį ir išvažiavo lėlininkystės mokytis.

Per devynetą metų Irena yra sukūrusi per 150 lėlių. Ji surengusi keletą personalinių parodų, dalyvavusi keliose bendrose parodose, konkursuose, dalį savo kūrinių padovanojusi labdarai. Ji džiaugiasi, kad lėlės iškeliauja pas jas mylinčius žmones. O jų kelionių geografija plati: Vokietija, Ispanija, JAV, Rusija, Lenkija ir, žinoma, Lietuva. Irena džiaugiasi, kad lietuvaičių pora „apsigyveno“ privačiame lėlių muziejuje Benkaster-Kiues (Vokietija).

Sukaupta patirtimi Irena dosniai dalinasi ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Kaip „mokytoja“ vedė kursus Molėtuose, Balninkų bendruomenės centre turi aktyvių senjorių būrelį, su kuriomis kuria suvenyrinius angelėlius ir lėlytes, juos dovanoja įvairiomis progomis svečiams. Pagal Grundtvig senjorų savanorystės projektą ji surengė mokymo kursus Horstelyje (Vokietija).

Kūrybinės mintys ir idėjos atkeliauja iš jai nežinomo pasaulio. Tyliai tūno galvoje, kol kurią nors ima ir pasirenka įgyvendinimui. Sako, dar turinti daug idėjų, kad tik sveikatos būtų. Lėles darbštuolė kuria labai įvairiai, priklausomai nuo medžiagų, rūbų, stiliaus.

Kartais jai tenka ir porą mėnesių prie vienos prasėdėti, o būna ir trijų savaičių pakanka. Irena prisipažino esanti labai kruopšti, todėl nemoku greitai dirbti. Na, ir skubėti jai nėra kur – ūkio darbus nudirba vyras, jam savaitgaliais padeda ir vaikai. Taip ir mėgaujasi Irena savo hobiu.

Sukaupta patirtimi Irena dosniai dalinasi ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Kaip „mokytoja“ vedė kursus Molėtuose, Balninkų bendruomenės centre turi aktyvių senjorių būrelį, su kuriomis kuria suvenyrinius angelėlius ir lėlytes, juos dovanoja įvairiomis progomis svečiams. Pagal Grundtvig senjorų savanorystės projektą ji surengė mokymo kursus Horstelyje (Vokietija).

Irenos gyvenimo su lėlėmis metas – žiema, o vasarą jas pakeičia rožės. Į jos gyvenimą šios gražuolės įsibrovė prieš 50 metų, kai dar būdama maža kaimo mergaite pirmą kartą mokytojos darželyje pamatė gyvas baltas rožes. Iki tol jas buvo mačiusi tik paveikslėliuose, nes kaimo darželiuose augo tik pinavijos, rūtos, jurginai, diemedžiai …

Tuomet suprato, kad ir ji kada nors augins nors vieną rožę. Dabar Irena jų turi daugiau kaip 160. Labai jas myli, rūpinasi, kalbasi su jomis, kartu geria rytinę kavą. Tai geriausias jos poilsis, atsipalaidavimo ir sveikatos šaltinis.
Molėtų r.

Parašykite komentarą

Top