Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Laikraštis ŠIANDIEN. Gyvoji istorija

Laikraštis ŠIANDIEN. Gyvoji istorija


Jonas ŠIMĖNAS
Atkuriamojo Seimo narys,
Kovo 11-osios akto signataras, laikraštis ŠIANDIEN

Jau ketvirtas dešimtmetis, kai didžioji dauguma Lietuvos žmonių, virpančiomis širdimis tarė žodžius: „Lietuva – bus laisva“, kai vėl, kaip ir istorinėje praeityje, visa esybe stojome ginti šalies, tai yra mūsų laisvės. Tie, kurie realiai kovėsi už tikrą laisvę ar bent tuo metu gyveno, niekada neužmiršime to svaiginančio jausmo, kuris anuomet mus stiprino, jungė, vienijo.

Pagarba Tėvynei

Per tuos trisdešimt laisvės metų Lietuva tapo oria šalimi Europoje ir pasaulyje. Mes atradome pasaulį, o pasaulis atrado mus. Esame garbingiausių Tautų klube (ES ir NATO). Lietuvių kalba yra viena iš oficialių kalbų ES institucijose. Mes tapome atrama ir pavyzdžiu kitoms tautoms, siekiančioms laisvės.

Mūsų miestai įgauna modernaus gyvenimo bruožų, išsaugodami istorinio-kultūrinio paveldo vertybes. Mūsų kaimai keičiasi epochą ir ekonominį vystymąsi bei aplinkos grožį ir savitumą atspindinčia kraštovaizdžio kryptimi.

Mūsų žmonės, turėdami laisvę ir galimybes rinktis, konkuruoja globaliame pasaulyje beveik visose gyvenimo srityse: nuo kultūros, sporto, paslaugų iki lazerių, nano ar informacinių technologijų.

Tačiau tai neįvyko savaime, kaip kad kartais bandoma pateikti. „Naujieji laisvės pranašai“ pabrėžtinai stengiasi, kad tai, kas Lietuvoje vyko 1991 m. sausyje, išeitų į užmarštį su tais, kurie buvo tų įvykių sūkuryje, kurie neskaičiavo valandų, praleistų prie barikadų ar prie laužų, neieškojo priešų savųjų tarpe, neklausė – kas man iš to bus.

Tikrąją laisvę reikėjo apginti, sutvirtinti teisiniais, politiniais, dvasiniais saitais, kad laikui bėgant, nepradėtų eižėti, o vis tvirtėtų ir stiprėtų, kaip gerai padarytas betonas.

Bandant sustabdyti SSRS griūtį, to meto politiniai vadovai iš Maskvos, nutarė pamokyti Lietuvą, o ir kitus, siekiančius to paties, pasiųsti ginkluotus dalinius prieš paskelbusiuosius Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir malšinti juos ginančiųjų. 1991 m. sausyje, prasidėjus sovietinės kariuomenės agresijai prieš teisėtai demokratiniu būdu išrinktą Lietuvos valdžią, kiekvieno Tėvynės patrioto širdyje buvo pažadintas jausmas, kuriam nereikėjo nei įsakymų, nei nurodymų nei instrukcijų.

Paprasčiausiai kiekvienas intuityviai žinojo, kur Jis turi būti ir ką Jis turi daryti.

Išgirdus realius pavojaus signalus Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose ėmė rastis pirmosios barikados, kurias statė savanoriai, davę pradžią Lietuvos kariuomenės gimimui.

Parlamento rūmai per vieną dieną tapo užbarikaduotu, dūmais ir benzinu persmelktu pastatu. Jame esantys apsaugos savanoriai ruošdamiesi Parlamento gynybai, jeigu į rūmus imtų veržtis Sovietų sąjungos ginkluoti kareiviai, ne tik įrenginėjo barikadų užtvaras, bet ir gamino įvairiausią sprogdinimo bei šaudymo amuniciją.

Pamenu vieną jaudinantį epizodą, kai nakties ir dūmų prieblandoje pastebėjau ant kažkokio baldo susirangiusį, vėzdu ginkluotą jaunuolį. Ant jaunuolio kojos tušinuku buvo ištatuiruotas vardas, pavardė, kraujo grupė ir adresas.

Tada jaunuolis paaiškino, kad tai padaręs tam, kad sužeidimo atveju medikams būtų lengviau ir greičiau Jį gydyti, o mirties atveju – pranešti artimiesiems. Paklausius ar Jis nebijąs, atsakė kad taip, tačiau Jis tai darąs iš pagarbos Tėvynei, tėvams ir dėl savo jaunesnio brolio, kuris dar nepilnametis ir čia negali būti. Įdomu, kur dabar tas vyras, kaip susiklostė Jo gyvenimas laisvoje Lietuvoje?

Barikados aplink Parlamentą

Sovietinės kariuomenės daliniams pradėjus realiai užgrobinėti strateginius Lietuvos objektus, žmonės žaibiškai suvokė, kad gresia pavojus Lietuvos nepriklausomybei, ją paskelbusiai valdžiai ir pradėjo rinktis prie Parlamento rūmų.

Jų darėsi vis daugiau ir daugiau, kol pagaliau gyva grandine apjuosė juos. Kad būtų visiems saugiau, gynėjai spontaniškai ėmė statyti apsaugines barikadas, panaudodami metalines armatūras bei statybinius blokus, atvežtus šalia statomam pastatui.

Pamenu, kaip vyrai sukibę tempė kelis šimtus kilogramų sveriančias armatūros grotas, kaip darbščiosios skruzdėlės sulipdė tokias užtvaras, kad be tanko nepaimsi. Netrukus atsirado ir prieštankiniai „ežiai“.

Ant barikadų žmonės prirašė įvairiausių minčių ir palinkėjimų, skirtų ir tiems kurie artinsis prie barikadų su negerais kėslais, ir tiems, kurie sergi Lietuvą. Tačiau vienas užrašas buvo ypatingas, kuris vienijo visus ten buvusius.

Tas užrašas – „ČIA LIETUVOS ŠIRDIS“. Buvo ir tokių, kurie tomis dienomis budėjo be perstojo, užsukdami trumpo poilsio į Parlamentą bei aplink Nacionalinę biblioteką įsikūrusių organizacijų patalpas. Vienas tokių štabų buvo Mokslų akademijos žygeivių klubas, esantis rūsyje dabartinėje Gynėjų gatvėje.

Čia bet kuriuo paros metu galėjai rasti žmonių, karštos arbatos bei ko nors užkąsti. Parlamento gynėjų maitinimas buvo reikalingas te tik fiziniam palaikymui, bet tuo pačiu buvo dvasinės vienybės ir bendrumo simbolis.
Sausio 13-oios naktis su visais išbandymais, paslaptimis ir Šv. Mišiomis Lietuvos nepriklausomybę stiprino iš vidaus.

Tą naktį kiekvienas turėjome savo patirtis ir išgyvenimus, kurie išliks mūsų atmintyje kaip svarbus, o kai kam ir kaip svarbiausias gyvenimo epizodas. Išaušus sausio 13-ąjai, kaip visada, išėjome aplankyti Parlamento gynėjų. Neslėpsiu, buvau gerokai pasimetęs.

Priėjęs prie būrelio besimeldžiančių paklausiau, ką jie mano apie tai, kas įvyko šią naktį ir ką dar galėtume ir turėtume padaryti, kad išliktume?! O Jie vienu balsu atsakė: „galite nieko nedaryti, svarbiausia – jūs būkite, o mes melsimės ir pamatysite, kad viskas bus gerai, mus apsaugos Šventoji Mergelė Marija“…

Parašykite komentarą

Top