Jūs esate
Pagrindinis > Interviu > Laikraštis ŠIANDIEN. Iš žemdirbių suvažiavimo tribūnos: bėdos tos pačios ir po šimto metų?

Laikraštis ŠIANDIEN. Iš žemdirbių suvažiavimo tribūnos: bėdos tos pačios ir po šimto metų?

Zigmantas ALEKSANDRAVIČIUS, Kupiškio r. ūkininkas, laikraštis ŠIANDIEN

Kalbėsiu apie melioraciją, nes be jos neįsivaizduojama ir Lietuvos žemės ūkio ateitis. Melioracijos statinių vertė – daugiau kaip 1,1 mlrd. Eurų, bet šio turto nusidėvėjimas tragiškas. Statiniai susidėvėję 70 proc. , o magistraliniai grioviai – net 84 proc.. Iš 2,5 mln. ha nusausintų žemės ūkio naudmenų – 2 mln. ha būklė kritiška.

Ir dabar valstybė, o konkrečiai buvę mūsų kovų bendražygiai, atėję į Seimą ir į kitą valdžią nutarė visą šį nugyventą turtą Šv. Velykų proga padovanoti žemdirbiams. Tam pasamdė Lietuvos agrarinės ekonomikos institutą (LAEI), kad kuo greičiau parengtų šios dovanos dovanojimo procedūras.

Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu. LAEI neturi specialistų, gerai išmanančių melioracijos technologijas, todėl samdosi teoretikus iš Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) ir kitų organizacijų. Mano žiniomis, nuo šio darbo visiškai nušalinti melioracijos asociacijų atstovai, rajonų žemės ūkio skyrių melioracijos specialistai, melioracijos sistemų projektuotojai- gamybininkai…

Aš suprantu, kad valstybė neturi pinigų, taip pat suprantu, kad ES parama mažėja, užmirkę plotai didėja. Yra siūlymų steigti melioracijos fondą drenažo sistemoms rekonstruoti. Ūkininkai savo lėšomis nėra pajėgūs patys finansuoti visų drenažo sistemų rekonstrukcijos darbų. Yra paskaičiuota, kad 1 ha žemės rekonstravimo kaina yra apie 4000 Eurų, t.y. maždaug tiek pat, kiek kainuoja žemė Kupiškio rajone. Tačiau ūkininkai tokių lėšų neturi ir neturės. Kupiškio rajonas priskiriamas III dirvožemių grupei, kurioje vyrauja vidutiniškos ūkinės vertės dirvožemiai, o vidutinis žemės našumo balas yra 41,5.

Pagal siūlomą melioracijos fondo modelį, priimant, kad mano žemių našumo balas yra 40, į melioracijos fondą reiktų mokėti 40 Eurų už 1 ha. Jeigu 1 ha numelioruoti reikia 4000 Eurų, tai rekonstrukcijos darbai užtruks…100 metų.

Todėl siūlau konkrečias išeitis. Pirmiausiai, turimas lėšas reikėtų skirti griovių priežiūrai ir žiočių rekonstrukcijai, remontams. Jei valstybė perduotų ūkininkams visas drenažų sistemas ir griovius, tai, mano supratimu, ji privalėtų viską kokybiškai sutvarkyti ir tik po to perduoti ūkininkams.

Perduodant šį milžinišką turtą, ūkininkai privalėtų išklausyti tam tikrą kursą ir gauti dokumentą, patvirtinantį jo kvalifikaciją melioracijos klausimais. Reikėtų padėti stambesniems ūkininkams (galbūt per darbo biržas) išmokyti 2-3 darbininkus, kurie vykdys smulkius drenažo darbus, prižiūrės melioracijos įrenginius.

Patys matote, prabėgo beveik ištisas amžius, o bėdos liko tos pačios. Tik keitėsi ministrai, santvarkos, partijos, technologijos…

 

Be to, valstybė turėtų sudaryti galimybę įsigyti lengvatinėmis sąlygomis minimalų technikos kiekį griovių ir drenažo priežiūrai – šienapjoves, tranšėjų kasimo įrangą, medienos smulkinimo įrangą ir pan. Suprantama, kad didelio entuziazmo ūkininkai čia nerodys, bet jeigu jie gautų iš valstybės paramą, tai visi grioviai turėtų būti nušienauti 100 proc. ir demokratijos čia neturėtų būti. Nes mes labai aiškiai su šiomis problemomis susiduriame jau šiandiena, kai šienaujame ne tik savo 15 km griovių. Siūlyčiau griovių priežiūrą susieti su išmokomis už ha. Neprižiūri griovių, – negauni išmokų.

Valant griovius, susidaro dideli kiekiai medienos atliekų, kurios galėtų būti panaudotos rajoninių katilinių kūrenimui. Deja, šiuo metu iš ūkininkų šių skiedrų niekas nepriima.

Čia labai ryžtingai turėtų įsikišti valstybė. Jeigu aš būčiau Lietuvos premjeras arba bent jau žemės ūkio ministras, pinigų melioracijai visada rasčiau, nes nuo čia prasideda mūsų vaikų ir anūkų ateitis. Į minėtą melioracijos fondą priversčiau mokėti visus tuos, kurie nors viena pėda atsistoja ant Lietuvos žemės: kelininkai, miškininkai, savivaldybės, ryšininkai, vandens ir elektros ūkis, krašto apsauga, sodininkai ir t.t.

ASU studentai jau nebemokomi melioracijos specialybės, tokių specialistų niekas neruošia profesinėse mokyklose, todėl reikia nedelsiant spręsti ir šią problemą, antraip prisidarysime labai daug bėdų, kiekvienas kaip išmanydami tvarkydami savo apsemtus laukus.

Įdomumo dėlei pacituosiu keletą pamąstymų, rašytų beveik prieš 80 metų. „Lietuvos nepriklausomybės metais į vandens reguliavimą buvo atkreipta labai daug dėmesio. Buvo manyta, kad patys ūkininkai apsausintus plotus baigs sausinti papildomais grioviais ir tuo būdu jau galutinai nusausintus plotus pavers dirvomis, pievomis ir ganyklomis. Bet gyvenimas parodė, kad ir šiame darbe ūkininkai reikalingi ir piniginės paramos ir, kas svarbiausia, reikalingi agronominės pagalbos, t.y. reikalingi patarimo gyvais pavyzdžiais žodžiu ir raštu.

Šitąją pagalbą jau gerokai buvo išvystę žemės ūkio rūmai” (Agr. J. Strazdas „Dirvožemis ir jo dirbimas“, 1942 m.). „I kategorijos grioviams gali būti skiriama pašalpų iki 75 proc. darbų sąmatos, II kategorijos – ligi 50 proc. ir III – ligi 25 proc.

Pašalpos tam reikalui iš valstybės biudžetų skiriamų lėšų duodamos žemės ūkio ministerio sprendimu. Didesni darbai, kad ir upių tėkmių sutvarkymas, kurie dėl savo brangumo ūkininkams yra nepakeliami, gali būti vykdomi vien tik valstybės iždo lėšomis. „(Žemės ūkio rūmų leidinys „Ūkininko advokatas“, 1935 m.).

Taigi, patys matote, prabėgo beveik ištisas amžius, o bėdos liko tos pačios. Tik keitėsi ministrai, santvarkos, partijos, technologijos…

Parašykite komentarą

Top