Krescencijus Stoškus, Laikraštis ŠIANDIEN

Ėjimas… be krypties. Moderniais laikais visiems buvo aiški pagrindinė gyvenimo kryptis: iš barbarybės – į civilizaciją, iš civilizacijos – į laisvę, lygybę, brolybę. Dabar tokios krypties nebeliko. Mūsų krašte pinasi viskas: fantastinė mokslo pažanga ir moralinis nuosmukis, neišpasakytai spartus turtėjimas ir gluminantis nuskurdimas, veržimasis dangoraižiais į dangų ir apleistų sodybų dūlėjimas, kūrybinis veržlumas ir sąmoningas naikinimas, reklaminis daiktų bei patarnavimų šlovinimas ir tyčiojimasis visur ir iš visko.

Ypač skaudu matyti, kai važiuoji per gimtąją žemę. Išgražinti, išblizginti, stiklu spindintys miestai (ypač didmiesčiai), naująjį religingumą įtvirtinančios prekybos šventyklos, akropoliai ir ermitažai. Ir visai čia pat, vos už kelių ar keliolikos kilometrų – mirštantys ir jau numirę kaimai su užkaltomis langinėmis, užgriuvusiais šuliniais, sulaukėjusiais sodais ir apžėlusiais takais. Bet labiausiai trikdo ne tai.

Mes kabinamės į skverną tiems, kuriuos laikome esančiais priekyje. Mums visai neįdomu, kad kaip tik iš jų ateina tikėjimą civilizacija praradęs chamizmas, cinizmas ir nihilizmas…

Gedimino kalnas. Bet štai mus užklumpa gamtos išdaiga: aptinkamos dideles nuošliaužas nuo Gedimino kalno. Ji suglumina visus. Atsakingi pareigūnai iš pradžių slėpia padėtį, o vėliau atrodo lyg iš dangaus iškritę. Prasideda kaltininkų ieškojimai ir kivirčai. Vaizdelis atrodo panašus į tą, kurį mūsų kartos žmonės žino iš P. Cvirkos pasakos „Strakalas ir Makalas“.

Kai vieną pavasarį žaibas uždegė Strakalo daržinę ir ugnis persimetė į Makalo svirną, jie išbėgo gesinti gaisro.Tačiau susitikę prie jo, susiginčijo, kuo geriau geriau gesinti. Vienas užsispyręs įrodinėjo, kad geriausia smėliu, o kitas įtikinėjo, daug geriau rūgusiu pienu. Kivirčijosi tol, kol abi sodybos supleškėjo ir abiem teko išeiti ubagais…

Visą straipsnį skaitykite laikraštyje ŠIANDIEN.