Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Laikraštis ŠIANDIEN: Ką veiktų be priešo mūsų valdžia?

Laikraštis ŠIANDIEN: Ką veiktų be priešo mūsų valdžia?

Valdas Vasiliauskas, laikraštis ,,ŠIANDIEN”

Spėriai blėsta iš visuomenės atminties buvusio Seimo nario Mindaugo Basčio paveikslas ir jo įkvėptas Andriaus Tapino mitingas. Visgi istorija dar nepasibaigusi – keisis tik jos veikėjai, nes priešo poreikis niekur nedingo. Ką veiktų be priešo mūsų valdžia ir ją aptarnaujanti žiniasklaida?

Pirmas padėkoti M. Basčiui turėtų pats A. Tapinas, kuriam jis nukrito iš dangaus kaip keptas karvelis. Net publikos numylėtiniui A. Tapinui nėra lengva išlaikyti visuomenės dėmesį: tik atsipalaiduok – ir ji jau garbina kitus TV ir ,,Facebook’o“ stabus.

M. Bastys ir Seimo balsavimas išaugino prigesusiam A. Tapinui naujus galingus sparnus, kuriais jis, reinkarnavęsis į Emilį Zolą su jo nemirtingu ,,Aš kaltinu“ (J’Accuse), perskrodė it kometa visą Lietuvos žiniasklaidos erdvę ir triumfališkai nutūpė prie Seimo, Nepriklausomybės aikštėje.

alkas.lt nuotr.

Ačiū M. Basčiui

Tokį pat garsų ,,ačiū“ M. Basčiui turėtų tarti ir LRT, tiksliau – visuomeninį transliuotoją valdantys privatūs TV verslininkai, ištaikę progą atsigriebti už Seimo iškrėstą šunybę – sudarytą laikinąją komisiją, kuri kėsinasi jiems primygti uodegą. Todėl LRT ypač noriai ir atkakliai kėlė pirmalaikių parlamento rinkimų lozungą: su visu susikompromitavusiu Seimu skradžiai žemę prasmegtų ir ta nelaboji komisija (daktaro Vytauto Rubavičiaus įžvalga).

O nukraujavusiems liberalams ir konservatoriams M. Basčio istorija buvo kaip vaistai. Ypač Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams, leidę bent laikinai užmiršti partijos atsinaujinimo programą ištikusį konfūzą, kai du viltis teikę kregždžiukai pasirodė besą gegužiukai.

M. Bastys ir Seimo balsavimas išaugino prigesusiam A. Tapinui naujus galingus sparnus, kuriais jis, reinkarnavęsis į Emilį Zolą su jo nemirtingu ,,Aš kaltinu“ (J’Accuse), perskrodė it kometa visą Lietuvos žiniasklaidos erdvę ir triumfališkai nutūpė prie Seimo, Nepriklausomybės aikštėje.

Neturėtų bloguoju M. Basčio minėti ir valstiečiai su R. Karbauskiu, gavę pauzę atsipūsti nuo įkyrios it musė opozicijos, neatstojančios dėl rusiškų trąšų ir užgrobtų lietuviškų žemių.

M. Basčiui turėtų lenkti galvą ir visas Lietuvos elitas, kurį jis savo lokaliu skandalu apsaugojo nuo grandiozinio skandalo, neleisdamas jam įsisiūbuoti, – ,,V. Tomkaus sąrašo“, kabinančio tą pačią KGB temą iš pašaknų.

Tačiau tomis pačiomis dienomis dirbtinai sukeltos aistros dėl M. Basčio ir balsavimo Seime leido Lietuvos elitui nusigręžti nuo V. Tomkaus chuliganiškai po nosimi pakišto veidrodžio ir nematyti savo kreivo veido, lyg ,,Respublikos“ vyr. redaktorius tik dar sykį taisytų juokus ir pokštautų.

Ne vienas iš to sąrašo arba jų palikuonys ropštėsi į sceną su dar karštesniais kaltinimais M. Basčiui ir jo neišvijusiam Seimui. Neabejoju, kad vaikai neatsako už tėvus, bet ar tie vaikai turi moralinę teisę kalti prie kryžiaus svetimus tėvus, panašius į jų gimdytojus? Ką apie tai manytų pats A. Tapinas?

Kopija pranoko originalą

A. Tapinas priešais Seimą surengė tikrą Lietuvos politikų autodafe. Dėl prarastos iniciatyvos turėtų susirūpinti net pati D. Grybauskaitė, kuri andai mokinėliams gyrėsi, kad prieš ją dreba galingiausi Lietuvos politikai. Bet prieš prezidentę kinkų drebėjimas vyrus kaip mūrus ištikdavo už uždarų durų, o čia prieš žurnalistą – viešai, tūkstantinės džiūgaujančios minios akivaizdoje, filmuojant TV kameroms, transliuojant tiesiogiai internetu visai Lietuvai.

Puikiai įrengta, moderniausia aparatūra aprūpinta scena (kiek tai kainavo?) virto šiuolaikiniu ešefotu, ant kurio vienas po kito kopė atsiskaityti už savo nuodėmes A. Tapinui virpantys kaip epušės lapai Lietuvos politikos lyderiai.
Kadangi pats M. Bastys, turėjęs šiame spektaklyje suvaidinti atpirkimo ožio vaidmenį, suskubo atsistatydinti (protingas tokioje situacijoje žingsnis), jo dubleriu savo noru tapo Seimo pirmininkas V. Pranckietis.

Dubleris su užduotimi susidorojo be priekaištų, suvaidinęs idealų atpirkimo ožį, kuris prisiėmė visas būtas ir nebūtas Seimo nuodėmes ir gėdas. Žiūrovai buvo patenkinti – kopija pranoko originalą.

Kadangi pats M. Bastys, turėjęs šiame spektaklyje suvaidinti atpirkimo ožio vaidmenį, suskubo atsistatydinti (protingas tokioje situacijoje žingsnis), jo dubleriu savo noru tapo Seimo pirmininkas V. Pranckietis. lrs.lt nuotr.

Prašalaičiui net galėjo kilti įtarimas: ar čia ne A. Tapino ir R. Karbauskio, išmanančių kaip konstruojamas šou, suokalbis į vieną vietą surinkti tokius skystakošius ir nesubrendėlius, kad jų fone į sceną valstiečių vedlys įžengtų kaip gandras, iš aukšto žvelgiantis į išsigandusias kvarkles?

Žurnalisto Mindaugo Veličkos palikimas

Veikiausiai pats M. Bastys nenumano, kokios painios ir kruvinos istorijos epilogo herojumi jis padarytas. Jis užlipo ant senos minos, kuri glūdėjo po valstybės pamatais. Tiesiogine ir perkeltine prasme.

A. Tapino mitingo išvakarėse netikėtai aktualus pasidarė mano kitados redaguotų „Lietuvos žinių“ žurnalisto Mindaugo Veličkos tolimų 2010 m. straipsnis ,,Mina: nutrūkusi VSD operacija prieš ,,Dujotekaną“ (šį epizodą priminė kitas daktaras Darius Kuolys).

A. Tapinas priešais Seimą surengė tikrą Lietuvos politikų autodafe. Dėl prarastos iniciatyvos turėtų susirūpinti net pati D. Grybauskaitė, kuri andai mokinėliams gyrėsi, kad prieš ją dreba galingiausi Lietuvos politikai.

Laikraščio korespondentas M. Velička pateikė skandalingiausius faktus. Pačiame Valstybės saugumo departamente (VSD) veikė grupuotė, gynusi ,,Dujotekanos“ ir Rusijos energetikos interesus ir sužlugdžiusi VSD Kontržvalgybos valdybos operatyvinį tyrimą ,,Mina“, siekusį pripažinti ,,Dujotekaną“ Rusijos spec. tarnybų priedangos organizacija ir nutraukti jos veiklą Lietuvoje. Šis tyrimas niekad nepasiekė teismo ir dienos šviesos, kaip ir garsiųjų 12 VSD pažymų, su kuriomis net Seimui neleido susipažinti Konstitucinis Teismas.

M. Veličkos straipsnis jau buvo lyg peizažas po įnirtingo mūšio, užvirusio tarp tiesos ir melo po VSD pulkininko Vytauto Pociūno mįslingos žūties Breste 2006 m. rugpjūčio 23 d. Mano tuo metu vadovaujamo savaitinio žurnalo „Ekstra“ šauni žurnalistų komanda pasipriešino oficialiai VSD ir prokurorų brukamai nelaimingo atsitikimo versijai, aikštėn keldama vis skandalingesnius faktus.

Dubleris su užduotimi susidorojo be priekaištų, suvaidinęs idealų atpirkimo ožį, kuris prisiėmė visas būtas ir nebūtas Seimo nuodėmes ir gėdas. Žiūrovai buvo patenkinti – kopija pranoko originalą.

Pradėjo vyniotis pralieto kraujo, korupcijos, milžiniškų pinigų, specialiųjų tarnybų, užsienio žvalgybos, politikos, teisės kamuolys, netikėtai atvedęs prie energetikos (V. Pociūno VSD arkliukas buvo energetika). Didžia dalimi po „Ekstros“ publikacijų Algimanto Matulevičiaus vadovaujamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas užsimojo įvykių Breste (ir Lietuvoje) parlamentiniam tyrimui.

Man 2007 m. persikėlus į „Lietuvos žinių“ vyriausiojo redaktoriaus postą, įkandin manęs atėjo ir talentingiausi „Ekstros“ žurnalistai, dienraštyje pratęsę Lietuvą sukrėtusią V. Pociūno temą. Čia geriausiai informuotas buvo M. Velička, atkapstęs VSD pareigūnų, įtakingų Lietuvos politikų, diplomatų priklausomybę nuo „Dujotekanos“, kurios vienas vadovų ir akcininkų (valdęs net 49 proc. paketą) buvo KGB karininkas Piotras Vojeika.

Įdomiausia, kad iki M. Veličkos šis kadrinis saugumietis niekam neužkliuvo, nors ilgus metus triūsė visos Lietuvos žiniasklaidos panosėje – Vilniaus Spaudos rūmuose, kur buvo „Dujotekanos“ būstinė.

Čia vadybininke dirbo ir P. Vojeikos žmona, kuri 2004 m. Lietuvos rusų sąjungos sąraše kandidatavo į Europos parlamentą. Tačiau paskelbta sensacinga informacija buvo kaip į sieną – jokios reakcijos.

Reakcijos vis dėlto būta – gatvėje atsidūrė operatyvinį tyrimą „Mina“ atlikę VSD kontržvalgybos vadovai Vytautas Damulis ir Kastytis Braziulis, susikomplikavo principingo parlamentinio tyrimo iniciatoriaus A. Matulevičiaus politinė karjera – nenugalėtas klanas atsikeršijo.

Tai buvo neišgalvotas karas su realiu priešu (korumpuotu klanu, valdančiąja Lietuvos klika) ir dar realesnėmis aukomis, kurių pastangos atskleisti ir apginti tiesą buvo sutryptos, išjuoktos ir užmirštos.

Nors korumpuotas klanas nugalėjo, V. Pociūno žūties (nužudymo?) byla jau seniai nugulė archyve, bet jos neatsakyti klausimai, kaip ir užgniaužta smurtu ir melu kruvina Garliavos drama – sunkiausios po nepriklausomybės atgavimo visuomenės traumos, kurių pasekmės ją lydi iki šiol. M. Basčio apkalta – pasivijusios praeities aidas.

Tik dabar, kai „Ekstros“ ir „Lietuvos žinių“ žurnalistų į viešumą išvilkta „Dujotekana“ Lietuvoje galutinai prarado įtaką, prisimintas prieš daugelį metų „Lietuvos žinių“ korespondento M. Veličkos demaskuotas P. Vojeika. Šis be jokios baimės iš archyvo ištrauktas KGB baubas tapo lemiamu įkalčiu M. Basčio konstitucinėje byloje. Taip saugiai nukenksminamos po karo likusios minos.

Nesusigėdę politikos lyderiai patogiai buvo susodinti scenoje – ši mizanscena gyvai priminė I. Krylovo pasakėčią ,,Kvartetas“: kad ir kiek muzikantai (R. Karbauskis ir Anūkas) persėdinėtų, keisdamiesi vietomis, pati muzika (politika) nesikeičia ir negerėja. Paskesnis Seimo balsavimas, atmetęs pirmalaikių rinkimų idėją, jau buvo tik laiko gaišinimas.

O kur dingusi tiriamosios žurnalistikos žvaigždė Mindaugas Velička? Tai slapyvardis. Tikrą žurnalistą Lietuvoje gali apsaugoti tik slapyvardis.

Gėda šaukti „Gėda“

Žurnalisto A. Tapino mitinge vyravo visiškai kitokios nuotaikos – nė šlakelio įtampos, tvyrančio pavojaus nuojautos ar dramatizmo. Žmones iš visos Lietuvos į Nepriklausomybės aikštę atvedė ne tik A. Tapino charizma, žiniasklaidos jungtinės pajėgos ir nematoma organizatorių ranka, parūpinusi net autobusus, bet ir natūralus visuomenės nepasitenkinamas esama padėtimi, valdžia ir ypač Seimu.

Mitinge nestigo žaibų į Seimo pusę ,,Vagys!“, ,,Už kiek pardavėt Lietuvą?“) ir skanduočių ,,Gėda!“ Gėda, kad ne taip ir slapta balsuoja. Gėda, kad nenori pirmalaikių rinkimų. Gėda, kad vidutinybės.

Bet apskritai vyravo šventiška atmosfera. Mitingą papuošusios įžymybės buvo gerai nusiteikusios, gaila, kad nebuvo pasirūpinta sienele, prie kurios jos būtų pozavusios bulvarinės žiniasklaidos kameroms.

Jokios agresijos ar grėsmės esamai tvarkai, niekas nieko nesirengė keisti, galiausiai net užmiršta, prieš ką čia protestuojama ir ko reikalaujama. Net ir po mitingo išdėstyti raštu šie reikalavimai neatrodė mažiau kosmetiniai ir populistiniai: pataisyti Seimo statutą, atšaukti slaptą balsavimą (čia gal padėtų kelios politikos mokslo paskaitos apie slapto balsavimo instituto istoriją ir reikšmę demokratijai). Vienintelis rimtesnis protesto mitingo reikalavimas buvo pirmalaikiai Seimo rinkimai.

Be abejo, virš Seimo valdančiosios daugumos, nepateisinusios lūkesčių, daug pažadėjusios, bet mažai ištesėjusios, prigavusios rinkėjus, tvenkiasi nepasitenkinimo debesys. Bet ar kas pasikeistų, jeigu jos vietą užimtų opozicija?

Į šį klausimą buvo atsakyta mitinge, kai anaiptol nesusigėdę politikos lyderiai patogiai buvo susodinti scenoje – ši mizanscena gyvai priminė I. Krylovo pasakėčią ,,Kvartetas“: kad ir kiek muzikantai (R. Karbauskis ir Anūkas) persėdinėtų, keisdamiesi vietomis, pati muzika (politika) nesikeičia ir negerėja. Paskesnis Seimo balsavimas, atmetęs pirmalaikių rinkimų idėją, jau buvo tik laiko gaišinimas.

Mitingas, kurio metu nežinia prieš ką ir dėl ko protestuota, kaip ir M. Basčio apkalta, tapo saugiu susikaupusio garo (visuomenės nepasitenkinimo) nuleidimo vožtuvu.

E. Zola į mitingą neatvyko

A. Tapinas papiktnaudžiavo išsilavinimu, pasitelkęs E. Zola analogiją. Panašumą tarp klasiko „Aš kaltinu“ ir A. Tapino „Mes kaltinam!“ galima įžvelgti, bet tik atvirkščią. Tobulas ženklų sukeitimas.

E. Zola, 1898 m. paskelbęs Paryžiaus laikraštyje garsųjį ,,J’Accuse“, kaltino visą Trečiąją Prancūzijos Respubliką, jos korumpuotą valdžią, nupirktą parlamentą ir parsidavusius teismus, kurie pagal prancūzų karinės žvalgybos klastotes nuteisė žydų kilmės Generalinio štabo kapitoną Alfredą Dreyfusą. ,,Tėvynės išdaviko“ teismo procesas tapo širma, pridengusia valdžios epochinę Panamos kanalo aferą, ir naciją suvienijusia patriotizmo vėliava.

Todėl rašytojas, išdrįsęs ginti A. Dreyfusą, pats buvo paskelbtas nacijos priešu ir šlovingos Prancūzijos išdaviku, nevertu mažiausio pasigailėjimo.

Nuo valdžios rūstybės (teismo skirtos bausmės) ir įtūžusios minios linčo teismo Prancūziją neva apšmeižęs ir nacijos garbę įžeidęs ,,Aš kaltinu“ autorius turėjo sprukti į Londoną. Grįžęs į tėvynę, klasikas mirė nuo smalkių, anot vienos iš nepatvirtintų versijų, ,,patriotams“ užkimšus kaminą.

Nors korumpuotas klanas nugalėjo, V. Pociūno žūties (nužudymo?) byla jau seniai nugulė archyve, bet jos neatsakyti klausimai, kaip ir užgniaužta smurtu ir melu kruvina Garliavos drama – sunkiausios po nepriklausomybės atgavimo visuomenės traumos, kurių pasekmės ją lydi iki šiol. M. Basčio apkalta – pasivijusios praeities aidas.

Kadangi A. Tapinas minią ragino dar uoliau pasmerkti M. Bastį ir jo apkaltą sugriovusį Seimą, žurnalisto patriotiškai nusiteikę piliečiai nesiruošia nuodyti smalkėmis, jam nereikia bėgti nuo valdžios ir minios įtūžio.

Atvirkščiai, trispalvėmis ginkluota minia (bent jau virtualiai internete) jį nešioja ant rankų, o prezidentė už ,,Mes kaltinam!” galėtų apdovanoti dar vienu ordinu. Niekas nesistebėtų, nepyktų ir nekaltintų.

„Sukurti priešą“

Taip pavadinta žymaus italų intelektualo ir rašytojo Umberto Ecco esė, kurioje jis teigia: „Turėti priešą svarbu ne vien tam, kad apibrėžtume savo tapatybę, bet ir kad įgytume kliūtį, su kuria galėtume sulyginti savo vertybių sistemą ir su ja susirėmę parodyti savo vertę. Todėl kai nėra priešo – jį reikia sukurti“.

Smagu, kad bent čia nesame provincialai ir neatsiliekame nuo pasaulio madų. Ir kitos garbingos tautos neišvengia priklausomybės nuo priešų. Lietuvoje priešų (gal raganų?) medžioklės sezonas tęsiasi.

Galite, Seimo nary Artūrai, pamažėle jau pradėti krautis savo mantą. Jūsų pavardė įtraukta į A. Tapino paraišką, kuri Seimui yra įstatymas.

LAIKRAŠČIO “ŠIANDIEN“ IEŠKOKITE VISUOSE PREKYBOS CENTRUOSE

Parašykite komentarą

Top