Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Laikraštis „ŠIANDIEN“: Kelionė paskui saulę su ožkomis

Laikraštis „ŠIANDIEN“: Kelionė paskui saulę su ožkomis

ŠIANDIEN skaito ir ūkininkai Valdas Kavaliauskas ir Rasa Ilinauskaitė iš Varėnos rajono.

Nedideliame Valdo Kavaliausko ir jo žmonos Rasos ūkyje ūkininkaujama santarvėje su gamta. Jie čia sukūrė stebuklą. Anot Valdo, kaimo gyvybės pagrindas yra būtent smulkieji ūkiai ir juose gyvenančių sodiečių veikla.
„Mes savo darbo valandų neskaičiuojame. Tai yra mūsų gyvenimo pašaukimas, mums patinka tai, ką mes darome, gal mūsų pavyzdžiu paseks ir kiti, kurie sako, kad Lietuva baigia išsivaikščioti“, – sakė laikraščiui „ŠIANDIEN“ V. Kavaliauskas.

Kalbamės su ūkininkais prie naujų trobesių, kuriuos jie pasistatė paėmę kreditą iš Alytaus kredito unijos. Čia pat, vos už kelių žingsnių, ganosi ožkos, iš kurių pieno jie gamina sūrį.

Rasa mus vaišina namine duona, o Valdas šmaikštaudamas sako, kad svarbiausia turėti galvą ir rankas. Sūrių receptūras kažkiek nukopijavo nuo prancūzų, kurių ūkyje jie patys dirbo ir mokėsi. Anot jo, metams bėgant norėjosi kitokio gyvenimo – ramesnio, arčiau gamtos, pasinaudodami parama įsigijo melžimo įrangą bei modernius pieno šaldytuvus. Ožkos sūrius žmonės perka noriai, nes tai didžiulis sveikatos šaltinis, kitaip ir būti negali, nes ožkos ganosi natūraliose pievose tarp miškų…

Dabartinio Valdo ir Rasos gyvenimo daug kas pavydi, kai kam čia tikra egzotika, tačiau pats to Valdas labai nesureikšmina ir prašo negirti jų, o jų patirtį perteikti kitiems. „ŠIANDIEN“ skaitytojams siūlome paskaityti ūkininko Valdo Kavaliausko dienoraštį, kuris bene geriausiai atspindi ūkininko kasdienybę ir jo ryšį su gamta.

ValdasKAVALIAUSKAS

…“Per Kalėdas jau džiaugėmės – dienos ilgyn, pavasaris artyn. Pirmasis savo Twitteryje pradėjo šaipytis Trumpas – koks čia klimato atšilimas, kad Ameriką užpuolė nematyti šalčiai.
Vasarį, kai jau vasara pranašaujama, ir mus užklupo negandos. Pirmas ženklas – ryte užšalo kacinų pienas dubenėlyje.

Pradėjo kosėti viena ožka. Nuolatinis žiūrėjimas gismeteo.lt kraujyje kėlė adrenaliną. Ir kaip mes čia tvarkysimės? Suskaičiavome savo augintinius ir globotinius: 62 ožkos suaugusios, 14 vieno mėnesio amžiaus ožkyčių, 1 ožys Paša, 2 šunys, 2 katinai, mes su Rasa – viso virš 80 gyvybių ir visoms šaltis grasina užšaldyti skysčius, kurie sudaro didžiumą mūsų kūno.

Statydami ožkų tvartus, galvojom apie pakankamą erdvę, palaidą laikymą, daug fizinio darbo nereikalaujančią priežiūrą. Ir staiga viskas pasikeitė – reikia visus gyvulius uždaryti į vidų, šieną paduoti irgi viduje. Nesvarbu, kad tik vieną ar dvi savaites bus šalta, užtenka ir valandą pabūti stingdančiame šaltyje, kad liktum be galūnių.

Laimei, iš anksto numatėme, kad ožkas šildys storas, besifermentuojantis kraiko sluoksnis. Ir tikrai – pridėjus ranką, o dar geriau – atsisėdus ant kraiko, jauti iš apačios plūstančią šilumą.

Belieka užstoti vėją ir kad ausys nenušaltų. Tam pakabinom šildomų lempų ir, naudodami daug elektros, žadame pralaukti netikėtą vėlyvą žiemą.

2 kacinai ir 2 šunys pašiaušė savo ir taip tankų kailį, tad su jais rūpesčių mažiau, tačiau negalime pamiršti juos pašerti pakankamai kaloringu ir pilnaverčiu maistu.

O mes, kurie neturime jokio kailio, nei šilto mėšlo ant grindų? Į trobą investavom daug pinigų, kad ir langai, ir durys, lubos ir sienos – viskas būtų gerai izoliuota. Tada Dainius iš Alytaus pastatė iš pažiūros tradicinį baltarusiškų koklių pečių. Nors kūrenam tik nuo statybų likusiais lentgaliais ir ne visą dieną, bet temperatūra pirkioje +26 °C temperatūros. „Negali būt“, – juokiasi Stasys iš Dargužių, atvežęs grūdų mišinio mūsų ožkoms. Aš rodau termometrą, bet greičiausiai sugedusį.

Dar yra sūrinė. Per mokymus būsimiems sūrininkams įkyriai aiškindavau: norit gero sūrio, reikia sudaryti sąlygas daugintis gyvybei, kuri yra piene. Tam nuolat reikalinga tinkama temperatūra. Ir ne dievulis, t. y. gamta Jums diktuoja, o Jūs patys turite būti atsakingais. Tai ir į sūrinę vis bėgame žiūrėti, ar viskas gerai.

Dar yra melžykla. Joje daug visokių vamzdžių, žarnų, kriauklių. Plovimui nuolat reikalingas vanduo. Tad ir vėl niekas negali užšalti.

Rasa kalba, kad jaučia kareivinių ritmą – griežtas grafikas, darbų pasidalijimas, atsakomybė. Viskas laiku ir gerai. Esam pratę, kad gyvenam lėtai ir gamtos ritmu (oi tas Varėnos šūkis juokingas), tad tikimės, kad karas greitai baigsis…

Lyg tas lietuviškas Rūpintojėlis, kupinas nuolatinio susikaupimo ir atsakomybės, supratau, kodėl šiltai gyvenantys miestiečiai taip priešinasi dabartinei mūsų valdžiai. Neduok dieve, turėti tėvą ūkininką. Jokios laisvės, jokios rizikos ir kūrybos.

Tik – aš žinau, aš pasirūpinsiu, Jūs tik klausykit ir vykdykit. O jei pasitelkiami profesionalūs vykdymo prižiūrėtojai, na tai kur mums dėtis? Važiuoti į oro uostą klausytis tėtušio diriguojamos patriotinės muzikos?

Kažkada svajojau apie didelę didelę sunkvežimio priekabą, kurioje tilptų ir ožkos, ir sūrinė, ir mes patys. Taip ir keliautume paskui saulę su ožkom. Ir nereikėtų nei šalčio kareivinių tvarkos, nei paternalistų valdžios.

 

Parašykite komentarą

Top