Lietuvos dainininko, kompozitoriaus Romo DAMBRAUSKO išskirtinis interviu ŠIANDIEN
Kalbėjosi Gintautas KNIUKŠTA

• 

Gerbiamas Romai, kaip sutikote žinią apie gegužės 15-ąją vyksiantį Šeimos gynimo maršą? Kodėl nusprendėte nelikti nuošalyje, o imtis konkrečios veiklos, sukūrėte puikų himną „Kelkis, Lietuva“? Kaip, beje, gimė mintis parašyti šias nuostabias eiles?

Daug metų buvau abejingas Lietuvai. Kažkada net ruošiausi emigruoti į Ameriką. Bet kažkas mane sustabdė nuo to žingsnio, ir labai gerai, nes dabar tikiu, kad ten būčiau buvęs tik našta pats sau. Esu labai sėslus žmogus ir turbūt net turėdamas gerą darbą svetur, nebūčiau laimingas.

Mane pažadino būtent tie žmonės, kurie pasakė, kad mūsų karalius visgi nuogas ir mes turim jį aprengti. Aprengti tiesa ir darbais, kurie reikalingi paprastiems Lietuvos žmonėms. Tai buvo „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ organizatoriai, drąsūs, tiesą kalbantys žmones, kuriais ir šiandieną tikiu.
Artūras Orlauskas man pasiūlė ką nors sudainuoti Vilniuje, Vingio parke, protesto mitinge, ir aš mielai sutikau.

Pasirašiau sau dainą „Kelkis, Lietuva!“ ir tada kilo mintis ją pasiūlyti renginio organizatoriams kaip maršo Himną. Esu išties laimingas, kad ši mano daina tapo renginio vėliava, kurią nešti yra tikrai labai sunku.

Daug metų svajojau apie tokią dainą, tokį tekstą, tokią dainuojančią tiesą iš pačių širdies gelmių. Niekur neradau panašaus eilėraščio.

Turbūt tik tada, kai mano siela persipildė dabarties melu, valdžios engimu savo žmonių, kai pajutau atvirą Lietuvos naikinimą, stūmimą į „šviesią“ ateitį ir gerovės rytojų, mano mintys ir širdis sukūrė žodžius, kuriais tikrai šiandien didžiuojuosi.

• 

Kas šiandien Lietuvoje Jus labiausiai skaudina? Skurdas, socialinė nelygybė, tuštėjantys kaimai, nesibaigiantis žmonių bėgimas iš šalies, prasiveržiantis valdžios cinizmas ?

Jūs išvardijot viską, ko nekenčiu, mane tai skaudina ir aš niekada su tuo nesusitaikysiu. Mūsų dabartinė epocha be galo žiauri. Viskas šiandien perkama: įsitikinimai, draugystė, tiesa virsta melu, kuris aukštinamas ir verčiama juo sekti. Juoda tampa balta ir to jau nebeįmanoma įrodyti.

Atrodo, kad daugelis iš mūsų esame virtę zombiais ir parduodame save tiesiog už grašius. Ir kuo toliau, tuo sąžinės kaina menkėja.

O mes visgi – žmonės, kuriuos kažkas pagimdė, auklėjo, mokė gerio… Kur visa tai liko ? Kada išauš ta diena, kai mes apsidairysime ir vėl bandysime tapti žmonėmis… Mirti su skatiku kišenėje, pardavus sielą, aš nenoriu.

• 

Skaičiau Jūsų interviu, kaip Lietuvos kultūros taryba skirstė vienkartines kompensacines išmokas savarankiškai dirbantiems kūrėjams. Tai ne tik absurdas, bet ir žmonių žeminimas… Vis tik dauguma tyli. Kodėl ?

Tiesiog tada įvyko apgaulė. Kam reikėjo, tas gavo. Kas gudresnis ir pastoviai kartu laižo vieną ledinuką su paramos skirstytojais, tas laimėjo šias suktas ir gerai paruoštas lenktynes.

Man ir kolegoms, kurie pirmomis minutėmis padavėme paraiškas, buvo pareikšta, kad mes nespėjome, likome už borto…

Jeigu tai buvo lenktynės, tai kur mūsų rezultatas, mes turėjom gauti bent jau pranešimą, kelinti esame eilėje gauti paramą. Kam jiems tie rūpesčiai, jų gi niekas negali ir nenori tikrinti. Išsidalijo bičiuliai „obuolius“ ir tyla. Byla baigta.

Dažnai girdime žmones sakant: ne tokią Lietuvą norėjome sukurti, ne tokioje Lietuvoje norime gyventi, tačiau, kai pagalvoji, juk viską kūrėme savo rankomis, valdžią taip pat rinkome savo rankomis… Kaip susigrąžinti valstybę iš politikų, kurioje visiems būtų gera ir saugu gyventi?

Po didelės devyniasdešimtųjų pergalės, po valstybingumo ir laisvės atgavimo, mums labai užsinorėjo miego. Kritome į letargą ir parpėme trisdešimt metų, negalvodami apie nieką, apie tai, kad mus miegančius kažkas gali apvogti. Ir atėjo gudrūs vagišiai. Aštriomis plunksnomis gražiai susirašė įstatymus, pasiskyrė privilegijas ir postus, net nekreipdami dėmesio į miegančią tautą.

Kai mes apsimiegoję truputį pakeldavom galvą, kad apsidairytumėm, kas vyksta aplinkui, mums pranešdavo, kad Valstybė kuriama, kad jos labui dirbama iš peties ir braukiant prakaitą. Iš tiesų taip ir buvo. Jie dirbo greitai ir be gailesčio. O mes knarkėm, sapnuodami aplinkui kuriamą rojų. Taip, rojus kuriamas, tik ne mums miegaliams.

Klausimas visiems… Keltis ar miegoti toliau ?

• 

Ką atsakytumėte tiems, kurie sako, kad gegužės 15 -osios mitingas jau spėjo sukiršinti visuomenę? Kaip yra iš tikrųjų? Štai Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas sako, kad dabar išmušė valanda ginti Lietuvos ateitį, jos išlikimą! O Katalikų bažnyčios vadovybė atsiribojo nuo šio renginio…

Mus suskaldė globalaus maro banga, kuri slenka mūsų link. Ir ji jau čia.
Niekas neišsigelbės netgi įlindęs į krūmus, kad išlauktų šį laikotarpį. O krūmai jau braška nuo bailių.

Jų ten labai daug. Reikia pradėti pažinti save ir stotis kažkuriame krante, tiesiai ir drąsiai parodant savo padėtį, įsitikinimus ir norą gyventi taip, kaip sako tavo sąžinė.

• 

Kito kelio nebėra. Ir tai gerai, mes turime žinoti, kas su mumis, kas prieš mus ir kas gali mus išduoti. Tai karas už tiesą, už mūsų tautos išlikimą ir ateitį.

Visą straipsnį skaitykite ŠIANDIEN. Laikraštis jau prekyboje, bet patogiau prenumeruoti www.prenumeruok.lt