Šiuo metu yra svarstoma Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija, kuri nustatys atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriaus vystymo kryptis po 2020 metų. Lietuva yra įsipareigojusi pasiekti, kad atsinaujinančių išteklių energijos dalis, palyginti su šalies bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, 2020 metais sudarytų ne mažiau kaip 23 procentus.

Šį įsipareigojimą, beje, Lietuva viršijo 2015 metais. Europoje iš vėjo gaminama apie penkiolika procentų elektros ir planuojama, kad iki trisdešimtųjų metų bus gaminama apie dvidešimt penkis procentus. Lietuvoje šiuo metu bendra vėjo elektrinių instaliuota galia siekia kiek daugiau nei 500 MW.

Atsinaujinančių išteklių energetika mažinant priklausomybę nuo importuoto kuro ir elektros yra labai svarbi.
Vyriausybės programoje numatyta veiksmingai ir aktyviau išnaudoti vietinius ir atsinaujinančius energijos išteklius, tarp jų – ir vėjo energetiką, nedidinant elektros tarifo vartotojams.

Vyriausybė yra numačiusi atlikti išsamius tyrimus, kurie padėtų apsispręsti dėl vėjo elektrinių Baltijos jūroje galimybių, numatyti jūrinės energetikos plėtros poreikį ir kaštus, priimti optimalius sprendimus dėl numatomų vėjo elektrinių vietų ir galių.

Būtina apsispręsti ir dėl vėjo elektrinių finansavimo sistemos, kuri skatintų vėjo energetiką, tačiau nedidintų naštos vartotojams. Tuo tarpu smulkesni vėjo energijos gamintojai iš valdžios tikisi palankesnių sąlygų pavienių vėjo elektrinių statybai, kad jos būtų prieinamos platesniam vietos investuotojų ratui: ūkininkams, bendruomenėms, socialiniam bei vidutiniam verslui.

Danija plotu yra panaši į Lietuvą, tačiau danai vėjo elektrinių turi gerokai daugiau. Didelę jų dalį sudaro pavienės elektrinės, kurių savininkai – ūkininkai, bendruomenės, vietos verslininkai. Ar turime tokių galimybių Lietuvoje?“, – Laikraštis ŠIANDIEN“ to pasiteiravo vieno iš

Atsakysiu klausimu: kodėl Lietuvoje mažai girdėti kitų sėkmės istorijų, kuriose vėjo energetikos projektai būtų socialinių projektų, bendruomenių arba bent jau smulkaus bei vidutinio verslo skatinimo įrankis?

Viena iš priežasčių ta, kad iki šiol buvusi skatinimo tvarka nenumatė esminio skirtumo tarp vėjo jėgainių parkų, jungiamų į aukštos įtampos perdavimo tinklą ir pavienių jėgainių, jungiamų į skirstomąjį tinklą.

Nustatytų skatinimo kvotų „liūto“ dalis atiteko dideliems parkams, pavienėms jėgainėms paliekant vos dešimtį – kitą MW, vaizdžiau tariant, apie 10 efektyvesnių 2MW jėgainių per visą Lietuvą.

Natūralu, kad esant tokiai sistemai ateityje planuojama visa 250 MW kvota aukcionuose gali atitekti dvejiems ar trims užsienio kapitalo stambiems“ banginiams“, smulkesnius vietos investuotojus paliekant nelygiai kovai dėl kelių megavatų.

Suprantu, kad ministerijų tarnautojams taip yra lengviau – išduoti ir kontroliuoti du tris plėtros leidimus kur kas paprasčiau negu gaišti laiką su keliolika ar keliomis dešimtimis rinkos dalyvių.

Kodėl vertėtų suteikti žymiai daugiau galimybių ir skatinimo pavienėms vėjo elektrinėms, jungiamoms į skirstomąjį tinklą?

Pirmiausia būtų lankstesnis vėjo jėgainių pasiskirstymas visoje šalies teritorijoje, didesnis elektros energijos suvartojimas vietose, tolygesnis tinklo apkrovimas, mažesni perdavimo nuostoliai, mažesnės investicijos elektros tinklų stiprinimui.

Projektai būtų „įkandami“ lietuviškam kapitalui, socialiniams ir bendruomeniniams projektams, skatinamos vietinės investicijos, stiprinama vidurinė klasė, mažesnis kapitalo ištekėjimas į kitas valstybes. Manau, kad būtų mažesnė ir vizualinė tarša – dideli vėjo parkai kraštovaizdžio dažniausiai nepuošia.

Atrodo tai turėtų būti suprantama ir Vyriausybei, kurios programoje itin daug kalbama apie regionų plėtrą?
Vyriausybei kalbant apie vietinių investicijų, bendruomeninių iniciatyvų, viduriniosios klasės augimo skatinimą, reikėtų į tai atsižvelgti ruošiant Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pataisas, Nacionalinę energetikos strategiją bei su tuo susijusius teisės aktus.

Kitų šalių, pavyzdžiui, Prancūzijos, Vokietijos, Danijos patirtis rodo, kad tokia pozicija leistų sulaukti daug daugiau sėkmės istorijų ir didesnės naudos Lietuvos visuomenės bendrajam gėriui.

“Kokią įtaką pavienės vėjo elektrinės galėtų turėti bendram elektros tinklų stabilumui ir elektros kokybei?“ – paklausėme energetikos eksperto dr. Vytauto SUČILOS.

Pirma. Būtų lankstesnės vėjo jėgainių pasiskirstymas visoje šalies teritorijoje, didesnis elektros suvartojimas vietose, tolygesnis tinklo apkrovimas, mažesni tinklo nuostoliai;

Antra. Pavienių vėjo elektrinių pasiskirstymas didelėje teritorijoje didina generavimo patikimumą ir įgalina avarinio režimo prevenciją;

Trečia. Šiuolaikinės vėjo elektrinės gali teikti tinkle operatoriui reaktyviosios galios reguliavimo paslaugas – tai įgalintų geriau valdyti įtampos lygius tinkle ir gerinti elektros energijos kokybę.
Na ir, žinoma, tokie projektai turi savo pridėtinę vertę – platesnes galimybes regionų verslo plėtrai. Todėl, manau, būtų protinga numatyti ne mažesnę kaip 100 MW kvotą pavienėms vėjo elektrinėms, jungiamoms į skirstomąjį tinklą.
.
Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos siūlymai
1. Iki 2022 m. bendrą instaliuotą vėjo elektrinių galią padidinti ne mažiau kaip iki 850
MW;
2. Galios aukcionus organizuoti trimis etapais: 2019 m. I pusm. – 120 MW; 2019 m. II
pusm. – 120 MW, 2020 m. I pusm. – 110 MW;
3. Numatyti ne mažesnę kaip 4,5 TWh elektros energijos gamybą sausumos vėjo
elektrinėse iki 2030 m.;
4. Aktyviau išnaudoti esamą skirstomojo tinklo infrastruktūrą, numatant atskirą kvotą
prie šio tinklo jungiamoms pavienėms vėjo elektrinėms;
5. Iki 2021 m. iš naujo įvertinti vėjo energetikos galimybes atlikus elektros perdavimo
tinklų pajėgumų studiją;
6. Numatyti jūrinės vėjo energetikos plėtrą iki 2030 metų.
Asociacijos narių vertinimu, tai yra ne tik įmanoma, bet ir ekonomiškai pageidautina, kadangi:
• Elektros energijos kainos atžvilgiu, papildomi 350 MW nepadidins gyventojų išlaidų, nes,
Asociacijos vertinimu, papildomi 350 MW kasmet pareikalautų 10-11 mln. EUR gamintojų
pajamoms užtikrinti (taikant kintančio priedo virš rinkos kainos paramos modelį). Tačiau
2019-2023 m. laikotarpiu beveik 140 MW galios vėjo elektrinių baigsis 12 metų fiksuoto
tarifo laikotarpis ir tai „atlaisvins“ apie 18-19 mln. EUR per metus, kurie galėtų būti
perskirstyti naujoms efektyvesnėms elektrinėms.
• Elektros perdavimo tinklo atžvilgiu, Litgrid deklaruoja, kad iki 500 MW naujų vėjo
elektrinių galima integruoti be papildomų investicijų į tinklo plėtrą (išskyrus 4,9 mln. EUR
naujų pastočių statybai).
• Kiekvienas instaliuotas MW sausumoje reiškia mažiausiai 1 milijoną EUR investicijų.
Statant vieną vėjo jėgainių parką, prie projekto gali prisidėti iki 30 skirtingose srityse
besispecializuojančių bendrovių. Tai – darbo vietos, sumokėti mokesčiai ir ekonominė
veikla kitose pramonės šakose.
• Vėjo energetika pasižymi regioniškumu. Projektai vykdomi mažiau apgyvendintose
vietovėse – iki šiol daugiausiai Skuodo, Palangos, Kretingos, Šilutės, Šilalės, Tauragės ir
Pagėgių savivaldybėse. Todėl dalis darbų vietų sukuriama būtent regionuose, nauda
pasireiškia ir per paramą bendruomenėms, nutiestus kelius, nuomos mokesčius žemės
savininkams ir nekilnojamo turto mokesčius savivaldybėms.
• Pavienių elektrinių integravimo į skirstomąjį tinklą skatinimas skatintų vietinio verslo,
ūkininkų ir bendruomenių interesą ir investicijas; sąlygotų lankstesnį vėjo jėgainių
pasiskirstymą šalies teritorijoje, mažesnius perdavimo nuostolius, daugiau elektros
energijos suvartojant gamybos vietose, tolygesnį tinklo apkrovimą.
• Siūloma plėtra duotų aiškų signalą investuotojams ir įrangos gamintojams dėl ilgalaikių
valstybės planų vystyti vėjo energetiką, suteiktų daugiau matomumo, o tai, savaime,
įtakotų ir mažesnes projektų bei elektros supirkimo kainas.

Parengta pagal laikraštį ‘ŠIANDIEN”.