Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Laikraštis „ŠIANDIEN“.Kova dėl Jono Noreikos- generolo Vėtros

Laikraštis „ŠIANDIEN“.Kova dėl Jono Noreikos- generolo Vėtros

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ragina institucijas nukabinti karininko Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo lentą Vilniaus centre. LGGRTC nuotr.

Valdas VASILIAUSKAS, laikraštis „ŠIANDIEN“

“Inscenizuotas sukilimas”

Veikiausiai nelemtas sutapimas, kad prieš numatytas Adolfo Ramanausko- Vanago valstybines laidotuves vėl pakilo nauja, gal net devintoji banga dėl Jono Noreikos- generolo Vėtros. Lietuvos žydų bendruomenėje pasigirdo pasipiktinusių balsų boikotuoti iškilmes. Jau vien dėl tokių minčių Aleksandras Slavinas aname pasaulyje yra laimingas – jis savo pasiekė.

A. Slavinas, KGB pulkininkas, pokario NKVD Lietuvoje kontražvalgybos vadovas, kurio taikinių sąraše buvo lietuvių rezistencijos, pokario partizanų, emigracijos iškiliausios asmenybės. Jeigu saugumas negalėdavo jų laisvajame pasaulyje pasiekti fiziškai, pagal atskirus operacijų planus bandydavo juos paversti „politiniais lavonais“, pakišdamas Vakarų žiniasklaidai klastotes apie jų tariamą kolaboravimą su naciais.

Valdas Vasiliauskas.

Nepriklausomybės atgavimo išvakarėse A. Slavinas dar iš Sovietų Sąjungos evakuavosi su šeima į Vakarus, be abejo, su užduotimi ir savo sąrašu.

Saugiai įsikūręs tuometės Vakarų Vokietijos sostinėje Bonoje, ėmėsi įprasto darbo, šiek tiek pakoreguodamas akcentus. Anksčiau buvo puolami „reakcingi emigracijos sluoksniai“,“ buržuaziniai nacionalistai“, nūnai- ką tik atgavusi nepriklausomybę Lietuvos valstybė.

1993 m. A. Slavinas įtakingame vokiečių savaitraštyje “Die Zeit” paskelbė didžiulį straipsnį “Inscenizuotas sukilimas”, kuriame vienu ypu apjuodinamas 1941m.

Birželio sukilimas ir jo Laikinoji vyriausybė, taip pat pirmuosius žingsnius žengianti Lietuvos valstybė,pagerbusi šiuos XX a. istorijos puslapius. KGB veterano straipsnis- savotiškas lietuvių kovos už laisvę diskreditavimo konceptas – vėlesnių insinuacijų autoriai tik variavo A. Slavino tezes.

Tiesą sakant, nieko naujo nepasakė ir pats A. Slavinas, tik apvertė aukštyn kojomis oficialų Niurnbergo proceso “Dokumentą L- 180”- savo kolegos SS brigadenfiurerio Walter Franz Stahlecker ataskaitą, kurioje jis skundėsi, jog Kaune pirmomis karo dienomis sunkiai sekėsi nacių klasta- sukurstyti vietinius gyventojus ir parodyti pasauliui , kad jie “patys pradėjo veikti prieš žydus”ir kad pogromuose būtų “neįmanoma pastebėti vokiečių valdžios vadovavimo”.

Ko neparodė pasauliui SS generolas, tą parodė vokiečių laikraštyje KGB pulkininkas

Antpuoliai prieš mūsų laisvės kovos simbolius nesiliauna iki šiol. Žiūrėk, Kauno “Lietūkio” garaže žudynių centre besišvaistantis geležine dalba blondinas vienam “panašus” į Juozą Lukšą- Daumantą, kitai “pasirodė” , jog A. Ramanauskas –Vanagas dalyvavo Druskininkų žydų žudynėse. KGB- A. Slavino – sąraše vienas pirmųjų visuomet figūravo ir J. Noreika- generolas Vėtra.

Pirmąsyk šią pavardę su Plungės žydų žudynėmis susiejo išeivijos raštininkas Aleksandras Pakalniškis, savo abejotinos literatūrinės ir istorinės vertės knygas kepęs su grafomano įkarščiu.

Iš čia J. Noreikos pavardė atsidūrė žydų žurnalisto Leonido Olšvango straipsnyje apie holokaustą Lietuvoje vokiečių žurnale “Der Spiegel”. Nors netrukus paaiškėjo, kad tuo metu J. Noreikos Plungėje ir būti nebuvo, dezinformacija iki šiol klaidina net patyrusius žurnalistus.

Kova dėl J. Noreikos- generolo Vėtros persikėlė į Šiaulius, kur jis ėjo iki gestapo suėmimo ir išsiuntimo į Štuthofo koncentracijos stovyklą apskrities viršininko pareigas.

Čia vėlgi rimtų svarstymų vertas dalykas: kiek atsakingas galėjo būti J. Noreika, kaip ir jį į šias pareigas paskyrusi Laikinoji Vyriausybė, nes ji “valdė” neegzistuojančią valstybę. Anot ką tik atsiųsto Reicho generalinio komisaro pirmojo kreipimosi į lietuvius, jis paskirtas “vadovauti buvusios Lietuvos valstybės sričiai”( “das Gebiet ehemaligen Freistaat Litauen”).

Laikinoji Vyriausybė negalėjo būti atsakinga nei už lietuvių, nei už žydų likimą, nes vokiečiai įžengė į Lietuvą, kaip į priešo, su kuriuo jie kariauja, okupuotą teritoriją, t. y. į Sovietrų Sąjungą.

Daug buvo tikimasi iš prezidento Valdo Adamkaus dekretu 1998 m. įkurtos Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams įvertinti. Prabėgo jau net dvidešimt metų – kur rezultatai? Kam Lietuvos valstybės išlaikoma komisija atsiskaito? 

Todėl Indrės Makaraitytės emocingo straipsnio “Delfi” dramatiškus pasažus( “ J. Noreikos- Vėtros įsakymai suvarė žydus į getus, o getai po kelerių metų buvo likviduoti…”), atvėsintų tikrojo Šiaulių šeimininko , apygardos komisaro Hanso Gewecke 1941 m. rugpjūčio 13 d. pats pirmasis atsišaukimas: “Lietuviai! Mane paskyrus Šiaulių apygardos Komisaru, tuoj perėmiau civilinę valdžią”.

Ir “tuoj” komisaro serija įsakymų : “1.Žydams draudžiama vaikščioti šaligatviais. Jie gali tik atitinkamos dešinės judėjimo linkmės gatvės pakraščiais vienas paskui kitą eiti (…)3. Žydai be amžiaus ir lyties skirtumo privalo prie krūtinės kairės pusės ir nugaros nešioti geltonos spalvos Dovydo žvaigždę 8-10 cm skerspjūvio dydžio“.

Šių įsakymų, nuo kurių šiaušiasi plaukai,autoriaus šeimoje 1943 m. Šiauliuose gimė šiandien garsi vokiečių filologė , ispanų ir prancūzų literatūros tyrinėtoja Frauke Gewecke. Tataigi.

Pats H. Gewecke po karo išvengė kaltinimų karo nusikaltimais, mirė savo lovoje Vakarų Vokietijoje. Mat naciai , priešingai nei įsivaizduoja I. Makaraitytė, getus 1940 m. Lenkijoje, o paskui ir visose Rytų Europos okupuotose teritorijose pradėjo steigti kaip laikinas žydų perkėlimo vietas, kurios virto vergų nemokamo darbo stovyklomis. Ir tik po Berlyne priimto “galutinio žydų klausimo sprendimo”( 1942 m sausis)getai pasidarė mirties stovyklomis. Beje, iš visų Lietuvoje veikusių getų vienintelio Šiaulių geto žydų nemaža dalis išliko gyvų.

Kalbos apie žydų turto dalybas

Naciai pažaisti savivaldą leido net getuose, kur veikė žydų tarybos ( Judenratai) , žydų policija, turėjusi teisę atrinkti(skirti “šainas”, galiojančias tik vieną mėnesį, skirtingų spalvų), kas dar tinka darbui, o ką pasiųsti į mirtį.
Šią pragarišką nacių išmonę pačioms aukoms suteikti sprendimo teisę, kam gyventi, o kam mirti, išsamiai aprašęs Vilniaus geto bibliotekininkas Hermanas Krukas savo garsiajame dienoraštyje “Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos”. Tokios savivaldos ir tokios teisės niekas niekam nelinkėtų.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ragina institucijas nukabinti karininko Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo lentą Vilniaus centre. LGGRTC nuotr.

Ir kalbos apie žydų turto dalybas Lietuvoje smarkiai perdėtos .Jokių dalybų nebuvo. Naciai “tuoj” įvedė vokišką tvarką – ir besigviešiančių žydų turto nebeliko. Ne dėl tvirtos moralės. Vokiečiai marodierius nušaudavo vietoje, kaip Reicho nuosavybės vagis.

Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva gavo sunkų ir skaudų palikimą- penkiasdešimt metų nutylėtą holokaustą, kai žydai, išžudyti vien dėl tautybės, virto “tarybiniais žmonėmis”, sugriautas sinagogas, laiptus iš žydų antkapių, nacių ir sovietų pagrobtos ar sunaikintos nuosavybės skolą.

Ir silpną teisinę sistemą, kuri nebuvo pajėgi operatyviai peržiūrėti ir teisingai įvertinti visų įtariamųjų karo nusikaltimais bylų. Stačiai rojus slavinams ir kitiems apsišaukėliams “teisingumo vykdytojams”.
Lietuvos valstybė atsiprašė Izraelio tautos dėl lietuvių,prisidėjusių prie Šoa.

Ar ne panašiai dėl J. Noreikos – generolo Vėtros turėtų elgtis ir Lietuva

Galutinis tautų susitaikymas įvyks, kai nebeliks nė vieno nenubausto karo nusikaltėlio, susitepusio žydų krauju. Bet ar tai įmanoma be patikimo šių nusikaltėlių sąrašo, dėl kurio nesutariama,įvairių autorių pateikiami variantai skiriasi tūkstančiais? Kuo sunkesni nusikaltimai ir juos lydinti bausmė, tuo būtini svaresni įrodymai, padedantys atskirti tiesą nuo nacių ir KGB klastočių,šiuolaikinių slavinų manipuliacijų.

Daug buvo tikimasi iš prezidento Valdo Adamkaus dekretu 1998 m. įkurtos Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams įvertinti.

Prabėgo jau net dvidešimt metų – kur rezultatai? Kam Lietuvos valstybės išlaikoma komisija atsiskaito? Žinome tik tiek, kad komisijos sekretoriato penki darbuotojai “Sodrai” mokesčius moka tvarkingai.

Tačiau net iš šios visiškai bergdžios komisijos galima išpešti naudos.Komisijos narys , buvęs Vilniaus geto vaikas ir raudonasis partizanas, dabar Izraelio generolas, ištikimai 25 metus tarnavęs savo šaliai ,žymus žydų istorikas Yitzhakas Aradas buvo Lietuvos ir Lenkijos žiniasklaidoje apkaltintas dalyvavęs vokiečių okupacijos metais Kaniūkų kaimo žudynėse. Mūsų Generalinė prokuratūra 2007 m.paskubėjo net iškelti bylą.

Kilo skandalas , protestuodamas Y. Aradas pasitraukė iš komisijos, Izraelis, Lietuvos ir tarptautinės žydų bendruomenės pareikalavo įrodymų. Neturėdama įrodymų, Generalinė prokuratūra buvo priversta gėdingai pabrukti uodegą ir triukšmingai pradėtą bylą patyliukais nutraukti. Tai puikus pavyzdys, kaip valstybė ir visuomenė turi ginti savo didvyrius ir moralinius autoritetus.

Ar ne panašiai dėl J. Noreikos – generolo Vėtros turėtų elgtis ir Lietuva, neatiduodama šio nacių ir sovietų kankinio, atgulusio kolektyviniame kape Tuskulėnuose, gatvės ir žiniasklaidos rėksnių teismui? Žinoma, jeigu ji teisinė valstybė, kurioje neklaidžioja A. Slavino ir jo sąrašo šmėkla.

Vilniaus forumo pareiškimas dėl LRT vykdomos V. Landsbergio cenzūros

Tautos forumo steigėjai paskelbė reikalavimus Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) tarybai bei generalinei direktorei dėl žiniasklaidoje įsivyravusios vienpusiškos „teisingų“ pažiūrų propagandos ir „neteisingų“ pažiūrų cenzūros, prie kurių gerokai prisideda ir nacionalinis transliuotojas.

Reikalaujama nutraukti konstitucinės žmonių teisės reikšti savo nuomonę bei įsitikinimus ribojimą ir atsisakyti šališkumo atrenkant laidų dalyvius bei įvykių komentuotojus pagal pažiūras, nebetęsti šališkos ir vienpusiškos propagandos užsienio politikos, šeimos, dvigubos pilietybės, patriotizmo bei kitais valstybinės reikšmės klausimais.

LRT vyraujanti globalistinė – antilietuviška ir antivalstybinė – ideologinė orientacija neatitinka Nacionalinio transliuotojo misijos ir prieštarauja LRT įstatymui.

Vienpusiška „teisingų“ pažiūrų propaganda ir „neteisingų“ pažiūrų bei pasisakymų cenzūra primena liūdniausias totalitarines praktikas, gerai pažįstamas iš sovietinių laikų. Mokesčių mokėtojų pinigais transliuojamos vienpusiškos ir šališkos laidos bei naujienos neleidžia šalies gyventojams susidaryti adekvataus ir visapusiško Lietuvos ir pasaulio gyvenimo vaizdo, neatspindi visuomenėje egzistuojančios pažiūrų ir įsitikinimų įvairovės.

Naujausia LRT vykdomos cenzūros auka tapo net vienas iš Sąjūdžio lyderių, pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos vadovas profesorius Vytautas Landsbergis. LRT žurnalistų paprašytas, jis penktadienį (rugsėjo 21 d.) „Panoramos“ laidoje komentavo kilusias diskusijas dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros.

Viešumoje tapo įprasta smerkti Lietuvos didvyrį kartojant sovietmečio propagandos ypač mėgtas klišes, esą jis prisidėjęs prie žydų genocido. Laidose, kuriose keliamas Generolo Vėtros praeities vertinimo klausimas, kalbėti kviečiami tik J. Noreiką smerkiantys pašnekovai, o jo atminimą ginančių pašnekovų nekviečiama arba jų būna mažuma.

LRT vyraujanti globalistinė – antilietuviška ir antivalstybinė – ideologinė orientacija neatitinka Nacionalinio transliuotojo misijos ir prieštarauja LRT įstatymui.

„Panoramoje“ buvo pakalbinti keli asmenys, iš kurių užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Seimo narys Emanuelis Zingeris ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky kategoriškai reikalavo nukabinti J. Noreikos atminimo lentą, smerkdami ji kaip tariamą kolaborantą, prisidėjusį prie žydų naikinimo. Kitų asmenų pasisakymai rodyti trumpiau, jų pozicija buvo pateikta aptakiai ir neaiškiai.

V. Landsbergis.

Trumpai dalyką komentavęs V. Landsbergis viso labo pasakė, kad dėl J. Noreikos kilusiame triukšme nėra nieko naujo.

Tačiau viešumoje profesorius ėmė piktintis cenzūravimu: mat jau po pirmo sakinio – nors to nacionalinis transliuotojas neparodė – jis sakėsi kalbėjęs apie istorinę situaciją, apie tai, kad pagal smerkėjų logiką net ir kaimo paštininkai, išnešiodavę šaukimus į privalomąją tarnybą sovietinėje kariuomenėje, turėtų būti laikomi kolaborantais.

Profesorius bandęs priminti, kad J. Noreika atsisakė kolaboruoti su naciais bei skelbti SS „savanorių“ mobilizaciją ir net atvirai protestavo skelbdamas priešišką tekstą.

Jis nesutiko leisti išplėšti žydų turtą, skirtingai nei būta kituose kraštuose, ir už tai buvo įkalintas Štuthofo lageryje. Kalbantieji apie atimtą žydų turtą, V. Landsbergio nusistebėjimu, nekelia šio klausimo Rusijai, nors būtent Sovietų Sąjunga nacionalizavo tarpukariu Lietuvoje veikusį Žydų banką. Profesorius priminė, kad Lietuvoje padaryta tarptautinės praktikos išimtis, nes buvo priimtas įstatymas dėl buvusio žydų organizacijų turto kompensavimo.

Tačiau buvo nuspręsta, kad LRT žiūrovai neturi išgirsti šių V. Landsbergio minčių. Nors profesorius pastaruoju metu kritiškai pasisako tautinės valstybės klausimu, tačiau šiuo atveju gindamas tautos didvyrį J. Noreiką iš esmės prieštaravo antivalstybinei ir antitautinei ideologijai, todėl buvo panaudotas šios ideologijos diegėjų mėgstamas ir LRT įprastu tapęs slapto cenzūravimo būdas, kai formaliai leidžiant išsakyti nuomonę, pašnekovo kalba iškarpoma ir sutrumpinama tiek, kad žiūrovams liktų neaiški pagrindinė mintis ir ją grindžiantys argumentai.

Minint 75-ąsias Vilniaus žydų geto likvidavimo metines, įvairiais pareiškimais (kurių tikslas – ir nukabinti J. Noreikos atminimo lentą Vilniaus centre) pasauliui bandoma įteigti, kad lietuviai yra žydšaudžių tauta, tokiu būdu diskredituojant visus laisvės kovotojus ir pačią tautinę bei valstybinę mąstyseną.

Toks vertinimas ypač mėgstamas Rusijos propagandai dirbančių žmonių ir per atskirų tautos didvyrių šmeižto kampanijas stipriai eskaluotas sovietmečiu. Dabar jis skleidžiamas už nepriklausomos Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus.

Dabartinė LRT ideologinė orientacija daugeliu atžvilgių tebėra grindžiama sovietmečio nuostatomis, netarnauja Lietuvos nacionaliniams interesams, visuomenei transliuojamose laidose kai kuriais atvejais atsiranda net nacionalinio saugumo požiūriu potencialiai pavojingos antivalstybinės propagandos apraiškų.

Tai dar kartą patvirtina, kad nacionalinio transliuotojo veikla ne tik neretai pažeidžia LRT įstatymą, bet ir (kaip bando viešai priminti ir prof. V. Landsbergis) prieštarauja Lietuvos Konstitucijai, kurios 44 straipsnyje aiškiai įtvirtinta, kad cenzūra Lietuvoje yra draudžiama.

Raginame laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, LRT įstatymo bei žurnalistų etikos ir nedelsiant imtis visų priemonių, kad tokios sovietmetį primenančios cenzūros praktikos, tapusios sisteminiu reiškiniu, būtų nutrauktos.

Nacionalinis transliuotojas, užuot vykdęs Lietuvai priešiškai nusiteikusioms propagandinėms jėgoms palankią televizijos ir radijo politiką, privalo vykdyti savo misiją ir tarnauti Lietuvos nacionaliniams interesams bei atspindėti įvairias valstybingumo pagrindų negriaunančias politines pažiūras.

Todėl Tautos forumo steigėjų reikalavimai LRT tarybai ir generalinei direktorei privalo būti išgirsti ir vykdomi, nes kitaip LRT gresia tapti prieš Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos interesus veikiančiu dariniu.

www.propatria.lt

 

Parašykite komentarą

Top