Jeigu būtų renkamas nepriklausomybę atkūrusios valstybės laikų gudriausias politikas, sugebėjęs pripinti daugiausiai intrigų, nesibodėjęs klastos ir bendražygių išdavystės – tai būtų Gediminas Kirkilas

Kęstutis JASKELEVIČIUS
Laikraštis „ŠIANDIEN“

Kiekvienoje partijoje yra pakankamai pėstininkų, kurie, norėdami pagerinti savo poziciją, gali paaukoti visą partiją – Vladimiras Šoicheris, rusų inžinierius, aforistas

• 

„

„Politikoje tik forma yra sudėtinga. Turinys visuomet tas pats – interesai. Beje, ir asmeniniai, grupiniai, rečiau – tautos ar valstybės.“

„Politikai – savotiškos mūsų gyvenimo primadonos. Tik todėl aplink juos tiek daug gandų, paskalų, intrigų. Toks vaidmuo kai kam galbūt atrodo patrauklus, nes žmonės paprastai tai mato tik fasadinę politikų gyvenimo pusę. Iš tiesų šis vaidmuo varginantis, ribojantis galimybes išlikti pačiu savimi. Tik stiprios asmenybės sugeba tai padaryti.“

„Politika – savotiškas vynas, ar net narkotikas – pradžioje svaigina, po to – pagirios. Pagirios nelengvos, tačiau jei išgyveni, tuomet prasideda tikroji politika“.

Šios kelios citatos yra iš G. Kirkilo knygos „Politinės pastabos laikui“, išleistos dar 1995 m. Jose atsispindi požiūris į pačią politiką, „prasikala“ kai kurios jo vertybės. Mintys nėra lėkštos, daug kas išgyventa, perprasta. Nedaug Lietuvoje yra politikų, kurie susimąsto apie savo veiklą, pamėgina suvokti jos vidinę motyvaciją.

Dažniausiai tai atlieka politologai ir žurnalistai. Tačiau jų žvilgsnis – iš šalies, retai būna objektyvus, visuomet kritiškas. Todėl politologo ar žurnalisto rašinyje yra retenybė pagiriamasis žodis politikui, nebent prie jo kapo duobės. G. Kirkilas savo veikla tikrai nusipelnė Nikolo Makiavelio, įžymaus italų politinio veikėjo ir mąstytojo, titulo. Skirtumas tik tas, kad N. Makiavelio klastos buvo pinamos vardan valstybės gerovės, gi G. Kirkilo – kaip jis ir pats sako, dėl asmeninių ir grupinių interesų.

Rokas Subačius knygoje „Dramatiškos biografijos“ rašė: „Jeigu Lietuvoje būtų renkamas politikas, padaręs daugiausiai žalos mūsų tautai, ko gero, tą vardą pelnytų Antanas Sniečkus – ilgametis Lietuvos komunistų partijos sekretorius“.

• 

O štai jeigu būtų renkamas nepriklausomybę atkūrusios valstybės laikų gudriausias politikas, sugebėjęs pripinti daugiausiai intrigų, nesibodėjęs klastos ir bendražygių išdavystės – tai būtų Gediminas Kirkilas. Jis vienas tų politikos senbuvių, kuris per visą šį laikotarpį net trumpam nebuvo išnykęs iš visuomenės akiračio.

Visuomet susikaupęs, lakoniškas, vengiantis užgaulių replikų, nuolat ieškantis susitarimo ir sutarimo, nemėgstantis žaižaruoti savo samojumi. Svetimu tarp savų ir savu tarp svetimų G. Kirkilą dar prieš dešimtmetį yra pavadinusi viena politikos apžvalgininkė. Ji rašė „G. Kirkilo kelias Lietuvos politikoje iš tiesų yra įdomus, sudėtingas ir prieštaringas. Ir nesu tikra, kad mes ir šiandien jį gerai pažįstame“.

Sunkiausia, matyt, nuspėti ar pažinti kūrybingą, meninės prigimties asmenybę, o tuo labiau politiką. Vien dėl polinkio ir aistros improvizacijai, kuri tampa ir jo politinio veikimo stiliumi, ir atsaku į realybės keliamus klausimus. Neretai tas atsakas būna intuityvus, paskatintas vien vidinės nuojautos. Todėl G. Kirkilą politikoje, ko gero, ir galima būtų pavadinti improvizatoriumi.

Ar koks nors politinės drąsos ir idėjų stokojantis politikas (tarkime, Algirdas Butkevičius) sugebėtų išardyti tokią monolitinę Socialdemokratų partiją ir čia pat įkurti, tiesa, ne itin sėkmingai, naują politinį tvarinį – Socialdemokratų darbo partiją?

Ar kas nors kitas sugebėtų įtikinti užsispyrėlį „valstiečių“ vedlį išardyti esamą valdančiąją koaliciją ir po kelių mėnesių suirutės ir regztų intrigų iškilmingai pasirašyti susitarimą dėl tokios pačios valdančiosios daugumos koalicjos?

Šie ne itin grakštūs politiniai ėjimai išduoda G. Kirkilo lengvabūdišką požiūrį į valstybę, į visuomenės gyvenimą. Ir tas apsimestinis „marškinių plėšymas“, ūmai susirūpinus „vaiko pinigais“ tą lengvabūdiškumą tik paryškina.

Ir ar šįkart G. Kirkilas nepakliuvo į savo paties paspęstus spąstus? Seimo pirmininko postas vargu ar yra jam pasiekiamas, kažin ar besugebės jis tapti ir kandidatu į eurokomisaro postą. Todėl dauguma pastarojo meto G. Kirkilo iniciatyvų yra keistos ir net stokoja elementariausios logikos. Negi patyręs politikos bebras neteko politinės nuovokos?

Panašų nuovokos praradimo atvejį jau yra aprašęs rašytojas Vytautas Petkevičius knygoje „Durnių laivas“. G. Kirkilas buvo svarbus šio laivo keleivis ir knygos personažas. Anuomet buvo toks laikraštis „Diena“ (buvusi „Tiesa“), kurios akcijas valdė LDDP. Laikraštis išgyveno sunkias dienas ir jo redaktoriumi buvo paskirtas Rytis Taraika, kuris ir nukaršino „Dieną“.

Tąčiau iki tol dar buvo susuktas bizniukas su laikraščio akcijomis, kurias niekieno neįgaliotas valdė G. Kirkilas. Ėmė tos akcijos ir dingo. Tad V. Petkevičius ir klausė: „Reiktų paklausti už kiek J. Karosas ir G. Kirkilas perleido 34 proc. „Tiesos“ akcijų ir kur dėjo pinigus už partijai padarytą žalą?

Sunaikinti tokį populiarų, šimtais tūkstančių egz. tiražu leistą laikraštį galėjo tik juodos sąžinės žmonės, kuriems pinigai atstoja viską“. Kai dėl sąžinės spalvos su rašytoju galima ginčytis, tačiau ta sena istorija su akcijomis taip ir liko neatskleista ir byloja apie kai kuriuos žymiojo politiko būdo bruožus. Kažinar N. Makiavelis turėjo panašių nuodėmių.

• 

Dar LKP laikais buvęs A. Brazausko padėjėju, jo kalbų ir įvairių rezoliucijų rašytoju, G. Kirkilas vėliau tapo nuo Maskvos atsiskyrusios LKP vienu iš sekretorių. Pasakojama, kad būtent jam pasiūlius gime LDDP, į kurią persikūnijo LKP, pavadinimas. Ilgai buvęs amžina A. Brazausko dešiniaja ranka, kurios pastarasis dažnai pasigesdavo.

Tačiau tuo pat metu nemėgęs uolaus jaunuolio, matyt, įžvelgė jo polinkį į dvigubus žaidimus. Ne kartą teko girdėti A. Brazauską bambant, kad patrauktų nuo jo tą Kirkilą. Tačiau neatsirasdavo tokio kito, ir vėl įvairioms užduotims ir darbams buvo kviečiamas Gediminas.

LDDP vežimas pirmaisiais gyvavimo mėnesiais girgždėjo sunkiai, G. Kirkilas buvo iš tų, kurie tą vežimą ir stūmė, ir traukė. Partiją slėgė komunistinės praeities kupra, gana priešiškai buvo nusiteikusios kitos partijos. Tačiau gelbėjo pirmųjų vyriausybių nesąmoningos reformos ir klaidos, kuo daugiau tų nesąmonių ir klaidų buvo, tuo labiau žmonės, ypač kaimo, atsigręždavo į LDDP.

G. Kirkilo politinė karjera klostėsi sklandžiai. Beje, jis turėjo gana praktišką savybę – nesivėlė į aršias partines ar kitokias rietenas, bevelijo pastovėti nuošalėje, lukterėti. Geru žodžiu pamalonindavo oponentus, šį bei tą atskleisdavo iš savo paslapčių.

Už tai G. Vagnorius jam net buvo pasiūlęs savo pirmojoje vyriausybėje ministro be portfelio postą. Gediminas mielai tą pasiūlymą priėmė, tačiau „pasišiaušus“ LDDP prezidiumui, jo atsisakė. Jau tada atsiskleidė jo aistra postams ir valdžiai, kuri negęsta iki šiol. Politikui, ko gero, tai nebūtų didelė nuodėmė, nes pats dalyvavimas politikoje tą aistrą skatina. Tačiau, kai postų ir valdžios troškimas užgožia daugelį kitų dalykų, kai nesibodima regzti intrigas už bendražygių pečių, tai jau tenka ieškoti kito vardo.

Kito vardo reikia ieškoti ir tam politiniam epizodui, kai G. Kirkilas savo rankomis iškasė duobę partijos kolegai Z. Balčyčiui. Tai atsitiko 2006 m., atsistatydinus A. Brazausko vyriausybei: Prezidentas V. Adamkus tuomet į premjero pareigas pasiūlė laikinai jas ėjusį Z. Balčytį, turėjusį solidžios ūkinės patirties. Gediminas sumetė – dabar arba niekada. Ir ėmė kurpti klastingąjį scenarijų.

Buvusio įtakingo Darbo partijos veikėjo J. Pinskaus pirtelėje susirinkę suokalbininkai sutarė, kad partija per balsavimą Seime neparems Z. Balčyčio kandidatūros. Prie suokalbio dar prisidėjus A. Paulausko socialliberalams, Z. Balčytis nesurinko reikiamo balsų skaičiaus. J. Pinskaus pirtelės istorija iškilo viešumon, tačiau tai nesutrukdė V. Adamkui kitu kandidatu į mažumos vyriausybės vadovo postą pasiūlyti G. Kirkilą.

G. Kirkilo vadovavimas mažumos Vyriausybei nebuvo sėkmingas. Nors buvo sulaukiama palaikymo iš Seimo, tačiau taip ir nepavyko suvaldyti sumaišties ūkyje kilusios dar premjeru būnant A. Brazauskui (beje, to ir nebuvo siekiama), dėl skandinaviškųjų bankų itin dosnaus namų ūkio skolinimo ir kitais kanalais į šalį plūstančių pinigų sparčiai augo kainos, o ypač nekilnojamojo turto, kilo nesusipratimai su Latvija ir Rusija dėl didelių vilkikų eilių pasienyje, didėjo emigruojančių tautiečių srautai, neslopo rietenos Seime.

Tačiau šios vidaus problemos nesutrukdė G. Kirkilui ir jo patarėjui A. Januškai griebtis reto įžūlumo LEO aferos. 2008 m. buvo įsteigta Lietuvos elektros organizacija (LEO), kurios 38,3 proc. akcijų priklausė „Vilniaus prekybai“ ir 61,7 proc. – valstybei. LEO turėjo imtis naujos Visagino atominės elektrinės statybos.

Tačiau vėliau paaiškėjo, kad naujoji elektros bendrovė nieko statyti neketino, o tik siekė pasipelnyti iš Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimo. „Vilniaus prekybai“ LEO afera kainavo nemažus finansinius ir reputacinius kaštus, sukėlė rietenas tarp akcininkų, o jos sumanytojams viskas nubėgo kaip nuo žąsies vanduo.

Nevykęs G. Kirkilo vadovavimas vyriausybei, o ypač LEO afera, pasitarnavo savotišku karjeros tramplinu Briuselyje eurokomisare dirbusiai D. Grybauskaitei. Kiekvienas jos atvykimas į šalį buvo pliūpsnis negailestingos kritikos G. Kirkilui, kuris ėmė jos bijoti kaip velnias kryžiaus.

Šitaip D. Grybauskaitė tapo matoma ir susikalė pirminį savo populiarumo kapitalą. Beliko jį vėliau gausinti padedant konservatoriams ir toliau į šuns dienas dedant LEO aferos sumanytojus.

Socialemokratų partijos suskaldymas byloja apie vis dar neslopstantį G. Kirkilo valdžios troškulį. Belieka tik stebėtis kai kurių jo bendrapartiečių trumparegiškumu, palaikiusių šį išdavikišką žygį (J. Bernatonio, I. Šiaulienės ir kt.).

Ar dėl metų – pusantrų pasėdėjimo valdančiojoje daugumoje vertėjo žengti šį žingsnį, kuris perbraukė jų socialdemokratinę politinę biografiją. Tuo labiau, kad sociologinių apklausų rezultatai rodo itin menką naujos partijos populiarumą.

• 

Ir čia ko gero pats žiopliausias įžvalgaus politiko ėjimas. Nebent dar „valstiečiai“ užkibs ant jo meškerės ir sutiks su G. Kirkilo pasiūlymu 2020 m. Seimo rinkimuose suvienyti pajėgas. Tačiau tai nusmukdytų ir pačių „valstiečių“ reitingus.

Ir bebaigiant apie G. Kirkilo idealizmą, kuris, kaip reta, neignoruodavo realaus gyvenimo ir jo keliamų problemų. Tinkamai suderintas su politinio konsensuso paieškomis, šiek tiek praturtintas N. Makiavelio idėjomis apie visuomenės ir valstybės saitus ir santykį, jis galėjo šį žmogų padaryti talentingų politiniu lyderiu.

Tačiau beribis valdžios troškimas ir intrigų pomėgis, atrodo, atvedė šį politiką prie jo karjeros pabaigos.

—