Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Laikraštis „ŠIANDIEN“: Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui – 30 metų

Laikraštis „ŠIANDIEN“: Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui – 30 metų

Laikraščio „ŠIANDIEN“ skaitytojus jau esame informavę apie prasidėjusį dainų autoriaus ir dainininko VYTAUTO BABRAVIČIAUS (Simo) autorinių dainų koncertinį turą – „50 metų scenoje su gitara – „Dainuoju Lietuvą“.

Prieš trisdešimt metų, 1988-ųjų birželio 3-ąją, įvyko stebuklas – gimė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, atvedęs Lietuvą į Baltijos kelią ir Kovo 11-ąją.

Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, kurią sudarė iškiliausi to meto mokslo ir kultūros žmonės, susikūrimas Lietuvos mokslų akademijoje 1988 m. birželio 3 d. laikomas tikrąja Sąjūdžio pradžia.

Tų pačių metų liepos 9-ąją Vingio parke įvyko pirmasis Sąjūdžio mitingas, į kurį žmonės rinkosi iš visos Lietuvos. Šiame mitinge dalyvavo apie 100 tūkst. žmonių. Netrukus, rugpjūčio 23-osios mitinge Vingio parke dalyvavo jau ketvirtis milijono apie laisvę svajojusių Lietuvos žmonių.

Vienas iš Lietuvos sąjūdžio šauklių, koncertavęs daugiatūkstantiniuose mitinguose Vingio parke, gyva daina prie laužų ir Parlamente lemtingomis tautai dienomis drąsinęs Seimo gynėjus yra Vytautas Babravičius (Simas). 

„Vivat Academia! Vivat Professores!..”

Laikraščio „ŠIANDIEN“ skaitytojus jau esame informavę apie prasidėjusį dainų autoriaus ir dainininko VYTAUTO BABRAVIČIAUS (Simo) autorinių dainų koncertinį turą – „50 metų scenoje su gitara – „Dainuoju Lietuvą“. Tad ir šį sykį, dainininkui apsilankius redakcijoje, jo pasiteiravome apie turo eigą, artimiausius turo renginius.

– Pirmiausia nuoširdus ačiū laikraščiui “ŠIANDIEN“, už dėmesį mano kūrybai. Su šiltais sąjūdietiškais linkėjimais visiems laikraščio skaitytojams, tarp kurių, drįstu neabejoti, bus vienas ar kitas, dar menantis kokią nors kuklią mano dainelę…

– 50 metų scenoje su gitara! Tai įspūdinga… Kaip gimė idėja pažymėti šią sukaktį?

– 2012-ųjų pavasarį, kuomet buvo įrašytas ir išleistas ketvirtasis mano autorinių dainų albumas „… ir Sąžinė liepia…“, panorau neapsiriboti tuo ir išleisti jungtinį savo dainų albumą.

Sakau jungtinį, nes turiu omeny, kad jame reikėtų, be to, ir prasminga būtų įdėti turimą savo archyvinę vaizdo medžiagą, t. y. mano dainų videoklipus, ištraukas iš kažkada nufilmuotų autorinių koncertų, akimirkas iš „Dainuojančios revoliucijos“ mitingų – visiems mums svarbaus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio laikų… Bet tuomet ir sustojau arba pradėjau trypčioti vietoje – žinoma, ne be rimtų priežasčių… Taip betrypčiojant ir atskubėjo 2016-ųjų rugpjūtis…

– Ir kas gi atsitiko 2016-ųjų rugpjūtį?..

– Ogi, mano moksladraugio, bičiulio, Lietuvos Žemės ūkio akademijos diplomanto (beje, kaip ir aš pats…), technikos inžinieriaus Zigmo Žiedelio iniciatyva organizuotas sąskrydis – 40 metų, kai baigėme studijas LŽŪA Mechanizacijos fakultete. Sąskrydį pradėjome dar studijų laikais su bendrakursiais išmoktu ir giedotu studentų himnu „Gaudeamus Igitur“. Tai buvo reikšminga, svarbu ir įsimintina.

Kurso sąskrydį pagerbė ir jame dalyvavo net keturi mūsų studijų laikų profesoriai ir dabartinio ASU Mechanizacijos fakulteto Dekanas. Drauge išgyventos valandos ir akimirkos su bendramoksliais, manau, ne tik mane – visus mus grąžino į mūsų Alma Mater – mokslų Motinos aurą ir glėbį, švelniai privertė prisiminti, ką gi dar, be techninių disciplinų, kiekvienas iš JOS gavome savo gyvenimui…

Patikėkite, mane Ji, LŽŪA, išvedė ir man parodė Muzikinio kelio kryptį, už tai esu ir liksiu – kol plaka mano širdis – dėkingas…

– Simai, Jūs savo kalboje šiandieninį Aleksandro Stulginskio universitetą po senovei vadinate LŽŪA. Kodėl?

– Todėl, kad Ji – mano Alma Mater – taip vadinosi nuo pat įkūrimo ir, kas be ko, mano studijų laikais… Ir kaip menu, mane labai labai daug kur privertė ne tik tuo didžiuotis, bet ir žinoti, kas gi ta Lietuva?..

– Kaip tai?…

– Labai paprastai. LŽŪA galėjo būti Kauno Žemės ūkio institutu arba Noreikiškių aukštoji žemės ūkio mokykla… Bet ne… Įsiklausykite – LIETUVOS Žemės ūkio AKADEMIJA! Juk tuo metu Lietuvos, kaip tokios, nebuvo… Visur tik Tarybų Lietuva… O čia, kaip menu, studentas nuskrendu su gitara į Uzbekijos TSR ir Samarkande mane pristato, kad esu Lietuvos žemės ūkio akademijos studentas… ir jau uzbekams aš ne iš „Pribaltikos“, o iš Lietuvos…

Arba Vengrijos Liaudies Respublikoje, Godollo žemės ūkio universitete Studentų statybinių būrių (SSB) sąskrydžio dainos konkurse mudu su vengru Laslo laimime pagrindinį prizą. Ir Laslas, man viešint jo kvietimu ir jo gimtinėje (dabar nepamenu pavadinimo, bet kažkur kapitalistinės Austrijos pasienyje), visiems mane pristato: „Vytautas – nem Oros, Litvan vadiok“!

– Su gitara į Uzbekiją, Vengriją?.. Vadinasi, jau studijų metais Jūs gyvenote su muzika

– Taip, o dar tiksliau – nuo vaikystės. Nes gimiau LIETUVOJ, Dainavos krašte… Iš Simno internato 1967-aisiais atvykęs į Vilniaus 1-osios mokyklos-internato (dabar Vilniaus lietuvių namai, kuriuose mokosi ir gyvena lietuviukai net iš 33 pasaulio šalių) sustiprintą matematikos ir fizikos 9-ąją klasę.

Čia susibūrėme į roko grupę. Pasivadinome „AINIAI“. Patys gaminome elektrines gitaras, dainavome „The Beatles“ ir savo kūrybos dainas. 1969-aisiais, baigęs 10-ąją klasę, su internato choru įveikę visokias apžiūras ir atrankas, dalyvavau Respublikinėje dainų šventėje Vilniuje, Vingio parke.

Na, o LŽŪA – jau minėjau, kad tai ypatingi metai mano muzikiniame kelyje. Pirmiausia – nuo pirmo kurso buvau pakviestas į Mechanizacijos fakulteto vokalinį instrumentinį ansamblį ir jau pirmoje tarpfakultetinėje LŽŪA meno saviveiklos kolektyvų apžiūroje laimėjome pirmąją vietą. Ir čia didžiausias mūsų vadovo (ir mano mokytojo) Felikso Tulčino nuopelnas. Jis – legendinės „KERTUKŲ“ grupės muzikantas. Ačiū Tau, FELKA…

– O kas turėjo įtakos ir nuo kada Jūsų dainose pradėjo dominuoti pilietinė ir patriotinė tematika?

– Tai jau mano minėtas laikmetis, pasižymėjęs per visą pasaulį nuvilnijusiais hipių, bitnikų ir kitais jaunimo judėjimais. Vien tik mano bendraamžiams ir, apskritai, Lietuvos jaunimui, ką reiškė tragiški 1972-ųjų pavasario įvykiai Kaune – Romo Kalantos susideginimas?..

Prisipažinsiu, kad ir aš tuomet pirmą kartą (ir ačiū, Die, kol kas vienintelį) susipažinau su Laisvės alėją apsupusiais šarvuotais ir ginkluotais tarybiniais kariais ir „vaišingo“ milicininko man pasiūlytu „banano“ skoniu… Dar paminėsiu Viktorą Charą, „Krydensus“ (CCR), Akademijos kultūros klubą ir Komjaunimo komitetą, Lenino stipendiją ir Herbertą Markuzę, nes juo remdamasis ar besiramstydamas gilinausi į jo knygą „Vienmatis žmogus“ ir dalyvavau respublikiniame studentų rašinių konkurse.

Laikraščio „ŠIANDIEN“ prenumerata priimama visuose Lietuvos pašto, „Paypost“ skyriuose, www.prenumeruok.lt.

 

Mano darbo pavadinimas šiam konkursui buvo „Išsivysčiusių kapitalistinių šalių jaunimo judėjimo problemos“. Laimėjau kažkurį prizą ir buvau apdovanotas kelialapiu į Sąjunginę liaudies ūkio pasiekimų parodą Maskvoje ir galimybe apsilankyti Maskvos Timiriazevo vardo žemės ūkio akademijoje. Tai buvo 1973-ieji. Žinoma, būtų buvę neprošal gauti kelialapį į kokią išsivysčiusią kapitalistinę šalį ir be Herberto Markuzės pagalbos, tiesiogiai pamatyti ir išgirsti, kaip tas jaunimas juda…

Dar tais pačiais 1973-aisiais ant mano studentiškos galvelės užgriuvo (gerai kad dar gitara nenukentėjo…) Lietuvos kino studija, labai tiesmukiškai pareikšdama savo norą susukti dokumentinį filmą apie mane…Ir jų filmui privalau sukurti kelias dainas. O kokios dainos jiems tiks – atsirinks patys.

Dainas sukūriau ir įdainavau. Dokumentinį filmą „Studentai, studentai…“ susuko ir ne vieną sykį rodė per Tarybų Lietuvos televiziją, o gal ir kino teatruose. Tačiau prisipažinsiu, kad tada gyvenau labai ne kokioje jausenoje, nes tokiam visuotiniam dėmesiui ir juo labiau Muzikiniam Egzaminui nebuvau nei ruošiamas, nei pasiruošęs… Ir tik filmo režisieriaus Edmundo Zubavičiaus išmintis bei kilniadvasiškumas neleido man atsisakyti jau pasirinktos kūrybinės – muzikinės krypties.

Vėliau, 1976-ųjų pavasarį, jau rašant diplominį darbą antrą kartą išvykau į užsienį. Šį sykį
jau į… kapitalistinį… Taigi, Kultūros ministerijos suformuotame ir Maestro Mindaugo Tamošiūno vadovaujamame vokaliniame instrumentiniame ansamblyje dainavau ir su kitais kolegomis atstovavau Tarybų Sąjungai Baltijos šalių taikos forume Helsinkyje,

Suomijoje. Pabrėžiu, kad tai buvo mano diplominio darbo rašymo metu. O diplominiam darbui, kuriame tęsiau MMT (mašinų mechanizmų teorijos) dar ankstesniuose kursuose pradėtus nagrinėti klausimus, vadovavo profesorius Albertas Jasiulionis. Jis buvo neabejingas ir mano muzikiniam keliui kaip ir vėliau Sąjūdžiui Lietuvoje.

Tai tokie būtų ekspromtu grįsti prisiminimai apie LŽŪA. Viliosiu, kad skaitytojui tapo aišku, ką man reiškė būti LŽŪA studentu ir vėliau tapti Jos diplomantu. Tai ne tik garbė, bet ir didi atsakomybė. Žengdami Gyvenimo keliu privalome oriai saugoti kažkada mums suteiktą taurų „akademiko“ vardą…

– Simai, o Jūsų turo planuose ar numatytas apsilankymas ASU, buvusioje LŽŪA?

– Taip. Aš norėčiau su savo dainų programa apsilankyti centrinių rūmų salėje. Ji man daug
ką mena. Turą pradėdamas jau dainavau savo mokykloje – Vilniaus lietuvių namuose. Ačiū šių namų Direktoriui Gintautui Rudzinskui ir mokytojų kolektyvui.

Pernai savo valia, karšta širdimi ir šaltu protu prisijungiau prie naujo SĄJŪDŽIO „Gelbėkime Lietuvos miškus“… Ir štai visai neseniai Sąjūdžio valdybos pirmininkas Gintautas Kniukšta taip atsargiai manęs paklausė, ar nenorėčiau su gitara apsilankyti ASU tradicinėje gegužinėje?.. „Žinoma, kad norėčiau“, – jam atsakiau…

Nuoširdžiai kviečiu į savo artimiausią koncertą birželio 9 d. Lapiuose (Klaipėdos r.). Visus žemaičius ir Klaipėdos krašto žmones, dainuosime ir švęsime Lapių mokyklos šimtmetį. Būkime kartu.

– Ačiū, Simai, ir sėkmės visuose autorinių dainų turo „50 metų „Dainuoju Lietuvą“ planuose.

Laikraštį „ŠIANDIEN“ galima įsigyti visuose prekybos centruose. 

Parašykite komentarą

Top