Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Laikraštis „ŠIANDIEN“. LYDERIŲ SPINDESYS IR SKURDAS

Laikraštis „ŠIANDIEN“. LYDERIŲ SPINDESYS IR SKURDAS

Krescencijus STOŠKUS, laikraštis „ŠIANDIEN“

Lyderystė. Jau seniai aimanuojama, kad Lietuvoje nėra lyderių. Ir visai be reikalo. Yra kaip tik atvirkščiai: jų turime daug. Net perdaug. Kiekviena partija ir organizacija, kiekvienas būrelis, kiekvienas klanelis, klasė mokykloje, komanda aikštelėje ar stalas kavinėje turi savo lyderį, apsuptą priekabių konkurentų. Ir visi jie tokie dideli, taip ryškiai žvelgia iš aukšto žemyn, kad Lietuvoje net nesutelpa. Todėl daug jų jau įsikūrę už Lietuvos ribų.

V. Adamkus įteikė Prezidentei savo naujausią knygą „Pokalbiai nesilaikant protokolo“.

Ir iš ten siunčia pamokymus, kaip gyventi pasilikusiems Lietuvoje. Prasčiau yra nebent su intelektualiniais lyderiais. Ypač humanitarinių ir socialinių mokslų. Jų tikrai mažoka. Vieni išmirė, kiti metėsi į verslą, o treti emigravo. Todėl tokios retos ir skurdokos jų diskusijos. Bet čia kalba ne apie juos.

Jiems atrodė, kad čia užteks sukviesti minią pramogaujančio jaunimo, sukurti 100 laužų, padėti gėlių ant J. Basanavičiaus kapo, kariškai pagerbti trispalvę vėliavą, na, dar padaryti iš tų spalvų vaikiškų žaidimų – ir šventinė misija bus atlikta.

Daugiausia rūpesčių kelia politiniai lyderiai. Nors jų netrūksta. Stinga tik jų deramos kultūros.

Politiniai lyderiai. Jiems sunkiai sekasi išlaikyti išbandymus valdžia. Ne dėl to, kad Lietuvoje jie būtų perdaug sudėtingi ir painūs. Dažniau painūs būna lyderių interesai, charakteriai ir gyvenimo principai.

O tai reiškia, kad nei jų moraliniai principai, nei bendravimo kultūra, nei pilietinė branda, nei išprusimas neatitinka vis griežtėjančių viešųjų reikalavimų.

Nors oficialiai skelbiama, kad tauta yra suverenas, o lyderiai jų tarnai, jiems daug labiau patinka valdyti. Mat valdyti – tai naudotis ir mėgautis savo galia ir pranašumais: privilegijomis, užtikrintomis pajamomis ir didėjančiu pasitikėjimu savo jėgomis.

Todėl jie trokšta valdžios ir taip brangina savo įgytą patirtį, kad net užmiršta valstybės reikalus ir savo ydas. Nors viešai ir plaka Rusijos prezidentą, tačiau mielai seka jo pavyzdžiu, jeigu tik pavyksta įsirengti kokias landas ir nesukliudo konstituciniai apribojimai.

Kompromitacija. Kad ir kaip lyderis maskuotųsi, per valdžią neblogai paaiškėja, koks žmogus yra iš tikrųjų. Per ją pirmiausia atsiveria jo požiūris į visuomenę, jo ydos ir dorybės, jo teisingumas ir atsakingumas, nuoširdumas ir klastingumas, skirtumas tarp to, ką jis rodo (reklamuoja, vaidina, simuliuoja) ir kokia jo tikrovė.

Buvęs premjeras A. Butkevičius ir Prancūzijos ambasadorius P. Jeantaud.

Ne paslaptis, kad šiandien mūsų lyderius labiausiai kompromituoja 1) atitrūkimas nuo visuomenės ir privilegijų troškimas, 2) abejingumas žmogui ir tautos likimui, 3) vergiškumas ir vengimas ginti savo valstybės, visuomenės ir jos piliečių interesus, 4) saviškių protegavimas ir polinkis į oligarchinius ryšius, 5)tušti pažadai ir nesilaikymas duoto žodžio, 6) apsimetinėjimas neklystančiais ir vengimas atsiprašyti nuo valdžios sprendimų nukentėjusių žmonių, 7) trumparegiškumas ir neatsakingumas priimant sprendimus ir nesugebėjimas iš mirties taško išjudinti valstybės demografinės krizės, 8) nesugebėjimas remtis kvalifikuočiausiais šalies specialistais ir visuomene, 9) reagavimas ne į proto argumentus, bet į fizinės jėgos demonstravimą, 10) vienpusiška autoreklama, intrigavimas bei konkurentų žeminimas ir kt.

Vien jau to užtenka, kad gyvenimas Lietuvoje pasidarytų nemielas, kartus ir atstumiantis.

Todėl jie trokšta valdžios ir taip brangina savo įgytą patirtį, kad net užmiršta valstybės reikalus ir savo ydas. Nors viešai ir plaka Rusijos prezidentą, tačiau mielai seka jo pavyzdžiu, jeigu tik pavyksta įsirengti kokias landas ir nesukliudo konstituciniai apribojimai.

Oligarchinės atodangos. Kad ir kaip oligarchinės grupuotės stengtųsi užmaskuoti prasidėjusių permainų reikšmingumą, tai kas įvyko šiais metais, yra pats didžiausias įvykis po Nepriklausomybės atkūrimo ir įstojimo į Europos Sąjungą.

Ji kai kuo panaši net į Nepriklausomybės stebuklą. Kad ir ką sakytų įtariamieji lyderiai, didžiausią poveikį padarė ir turbūt dar ilgai darys atidengtos VSD kortos.

Dar iki teismų prabudimo atsivėrė požeminės kloakos, kurias iki tol buvo galima numatyti tik iš gausybės padarinių. Skeptikai murma: „kas to nežinojo, čia nieko nauja“. Ne visai taip. Vienas dalykas – spėti, numatyti, iš tipiškų faktų daryti išvadas ir kitas – žmonėms išgirsti ir perskaityti pačių faktų liudijimus.

Čia buvo apnuoginta nemaža dalis tos oligarchinės sistemos, kurią prieš 9 metus buvo viešai įvardinusi pati Prezidentė. Bet tada ji ne tik niekam nepaaiškino, ką ji vadina oligarchais (daug kam tai atrodė panašu į italų mafiją), bet greitai ir ji pati nutilo.

Dabartinis išviešinimas sukompromitavo beveik visą partinę sistemą, jos užsimerkusius lyderius, dalį verslo ir centrinę dalį tos oficialiosios žiniasklaidos, kuri visą laiką jautėsi beveik Dievo vietoje, t. y. visagalė ir nepakaltinama.

Praregėjimas. Reikia tikėtis, kad nepaisant teismų rezultatų ir oligarchus vis dar dangstančios žiniasklaidos, visuomenės pilietinis praregėjimas prasidėjo. Tam nemažos įtakos turėjo ir gana dviprasmiški šimtmečio ir Sąjūdžio šventiniai renginiai.

Jis daug kuo priminė sesers N. Sadūnaitės kalbą, pasakytą Seime – gerokai anksčiau, Laisvės premijos įteikimo proga. Čia pirmą kartą taip tvirtai ir vienareikšmiškai buvo pareikalauta tiesos ir atsakomybės už akivaizdžias lyderių klaidas ir nusižengimus.

Gana apgailėtinoje padėtyje čia atsidūrė patys politiniai lyderiai, sutikę organizuoti Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečio jubiliejų.

Jiems atrodė, kad čia užteks sukviesti minią pramogaujančio jaunimo, sukurti 100 laužų, padėti gėlių ant J. Basanavičiaus kapo, kariškai pagerbti trispalvę vėliavą, na, dar padaryti iš tų spalvų vaikiškų žaidimų – ir šventinė misija bus atlikta.

Bet čia susibūrė ir tie žmonės, kuriuos papiktino politinis Nepriklausomybės trynimas iš žmonių atminties, kuriems Nepriklausomybė buvo ne kažkoks archainės Lietuvos epitetas, o tikrasis laisvės ir šalies orumo išsaugojimo garantas, reikalaujantis iš lyderių kasdienės politinės atsakomybės. Dar griežtesnis ir įsakmesnis pilietinis nusistatymas buvo parodytas per Sąjūdžio šventinį minėjimą.

Jis daug kuo priminė sesers N. Sadūnaitės kalbą, pasakytą Seime – gerokai anksčiau, Laisvės premijos įteikimo proga. Čia pirmą kartą taip tvirtai ir vienareikšmiškai buvo pareikalauta tiesos ir atsakomybės už akivaizdžias lyderių klaidas ir nusižengimus.

Nijolė Sadūnaitė 1975 m. nuteista už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ dauginimą ir platinimą. Šešerius metus kalėjo Mordovijoje, ištremta gyveno Rytų Sibire. 1980 m. grįžusi į Lietuvą vėl įsitraukė į „Kronikos“ leidybą: rinko žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redagavo, daugino, gabeno leidinį į Maskvą, iš kur jis pasiekdavo Vakarus. Dėl KGB persekiojimo vienuolė nuolat slapstėsi, ne kartą buvo suimta ir tardoma.
1987 m. rugpjūčio 23 d. su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Petru Cidziku surengė mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo paminėti Ribentropo-Molotovo paktą. Mitinge po ilgų priespaudos dešimtmečių buvo viešai sugiedotas Lietuvos himnas.
Nuo 1988 m. Lietuvos Helsinkio grupės narė. Ji yra išleidusi knygų apie KGB metodus ir kovą už tikinčiųjų pamintas teises Lietuvoje. lkbkronika.lt nuotr

Taip buvo išreikšta pilietinė opozicija ne tik oligarchinei, bet ir su ja susitaikiusiai, ją įteisinusiai politinei sistemai su visais jos idealizuotais lyderiais.

Lyderiams tiesiai į akis pasakyta ir gana daug skaudžių, bet oficialiosios žiniasklaidos nutylėtų ir vis dar nutylimų dalykų. Lyderiai šiandien su viskuo yra apsipratę, todėl dar nesuvokia viso padėties rimtumo. Daugelį faktų jie vis dar neigia arba „neatsimena“, numoja į juos ranka. Kuriasi įvairiausi judėjimai, atsiranda naujos svetainės, kunkuliuoja socialiniai tinklai, neįprastos iniciatyvos randasi net ten, kur anksčiau jos buvo visiškai neįmanomos.

Reakcija.Politinė sistema, „nepastebėjusi“ oligarchinės sistemos atsiradimo, t. y. ją palaikiusi ir įteisinusi, spazmiškai ginasi. Ji jau nebeieško argumentų, bet demonstruoja savo pyktį ir įtūžį. O įtūžis užtemdo protą, todėl nebijo net išsiduoti, kad veikia viename fronte su atidengtais oligarchais. Suprantama, nemalonu prarasti tiek metų saugotą šiltą vietą, valdymo galią ir ją lydintį prestižą.

Bet politinei sistemai derėtų suprasti, kad jų palaikomi ginasi ir patys oligarchai. Juk artėja rinkimai. Kas jau kas, o politinė sistema tikrai jiems neabejinga. Kai grupė žmonių pakvietė Arvydą Juozaitį dalyvauti prezidento rinkimuose, sistema krūptelėjo. Tuoj pat ji ėmėsi aiškinti, kad šį asmenį kelia Lietuvos ateities forumo (LAF) likučiai.

Bet neskubėkite, ponai! Pirma, privalu gerokai patikslinti jūsų įrodymus. Iš 52 sąrašo žmonių Lietuvos ateities forumo judėjime yra dalyvavę tik 3. Antra, reikia jums padėkoti, kad primenate jau visai užmirštą A. Juozaičio nuopelną. Matydamas, kaip skeldėja Sąjūdis, o jo lyderiai vis labiau aštrina pilietinę nesantaiką, net palaiko jau Chruščiovo nutrauktos „klasių kovos“ recidyvus, tikrai daugiausia prisidėjo prie Lietuvos ateities forumo įkūrimo.

Trečia, net šiandien jūs mėginate sudaryti įspūdį, kad tai buvo kažkokia gėdinga, pavojinga organizacija. O iš tikrųjų tai buvo pirmoji konstruktyvi pilietinė opozicija Nepriklausomoje Lietuvoje, nuosekliausiai gynusi taikaus perversmo idėją ir pilietinį susitaikymą, kurį visada puoselėjo ne tik Gandis, bet ir krikščionybė, o šiandien nuolat kartoja popiežius Pranciškus.

Bendraminčiai. Panašiai kaip Lietuvos Sąjūdis, taip ir Lietuvos Ateities forumas buvo įspūdingas tuo, kad į vieną frontą suvedė tokius skirtingus žmones, kurie kitomis sąlygomis niekada nebūtų nei susitikę, nei susipažinę.
Jame užsimezgė ir subrendo pati nuostabiausia ir nuoširdžiausia sąšauka, bendravimas ir bendradarbiavimas tarp kelių pačių tauriausių, šviesiausių bei išmintingiausių Lietuvos dvasininkų ir įvairaus plauko pasauliečių.

Svarbiausia čia buvo tai, kad visi pasijuto lyg seni bičiuliai ir draugai, nes nuo pat pradžių visi kalbėjo viena ir ta pačia taikingumo ir pilietinės atsakomybės kalba. Tai buvo ypatingas dvasinės bendrystės jausmas, absoliutus tarpusavio pasitikėjimas ir vienijantis rūpestis.

Pasauliečiai buvo įvairių įsitikinimų žmonės, mažiau susitvardantys, nepastovesni, konfliktiškesni, o dvasininkai santūresni ir neabejotinai išmintingesni. Svarbiausia, pasauliečiams jie sudarė pačią tvirčiausią moralinę ir net pilietinę atramą.

Jų nuopelnai ir pagarbos verti darbai jau daug kam buvo žinomi net sovietiniais laikais. Tai buvo sunkiausius sovietinės prievartos išbandymus atlaikiusios asmenybės, ištikimiausi Kristaus sekėjai, patys gyvenę pusiau asketinį gyvenimo būdą, visada aukojęsi kitų labui, išsaugoję nepranokstamą tvirtybę ir ištikimybę savo įsitikinimams.

Dvasininkai.Apie juos telkėsi daugybė pasauliečių, ypač inteligentų. Pirmiausia, tai kardinolas V. Sladkevičius. Negaliu nepaminėti įspūdingos kard. V. Sladkevičiaus nuotraukos, kurią prieš mirtį man padovanojo fotografas Eduardas Prostovas.

Jie turėjo daugiausia tikėjimo, kad nesvyruotų, daugiausia išminties, kad darytų teisingus, geriausiai subalansuotus sprendimus ir daugiausia karčios patirties, kad perspėtų ir patartų.

Po ja Kardinolo ranka užrašyta citata iš Šventojo Rašto: „Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru“(Žyd. 13, 16). O apačioje žodžiai: „Nusilenkdami šviesiam Kardinolo atminimui.“ 2001 m. nuotrauka pasirašyta J. Marcinkevičiaus, K. Vasiliausko, D. Banionio, P. Bingelio, E. Jansono, H. Kunavičiaus, V. Mazūro, I. Milkevičiūtės, Ch. Potašinsko, A. Ragauskaitės, S. Sondeckio, R. Staliliūnaitės, H. Vancevičiaus ir L. Zelčiaus. Ne mažesnį autoritetą turėjo ir vienuolis kapucinas A. M. Dobrovolskis (Tėvas Stanislovas ) ir mons. K. Vasiliauskas bei kai kurie kiti teisingumą gynę dvasininkai.

Jie turėjo daugiausia tikėjimo, kad nesvyruotų, daugiausia išminties, kad darytų teisingus, geriausiai subalansuotus sprendimus ir daugiausia karčios patirties, kad perspėtų ir patartų. Šiems kankiniams labiau negu bet kam kitam rūpėjo ne tik bažnyčios, bet ir visos Lietuvos ateitis.

Girdėdami apie agresyvius pasityčiojimus iš kitaminčių, jie negalėjo tylėti. Čia jie jautėsi ne mažiau reikalingi kaip ir sovietiniais laikais. Labai gaila, kad apgailėtinai mažai tebuvo tų, kurie klausytų ir galėtų daryti įtaką politiniams sprendimams

Žinoma, tai buvo sunkūs laikai: gaujų siautėjimai, žudymai, sproginimai. Reikėjo stabilizuoti politinę veiklą ir patį gyvenimą. Bet šitokių dvasininkų balsą jie privalėjo girdėti. Tačiau visai nežinomi lyderiai, užėmę atsakingus postus, svyravę tarp skirtingų nuomonių, įtakų ir politinių galių buvo jiems kurti.

Gintauto Kniukštos nuotrauka.

Lietuvos ateities forumas. Panašiai jautėsi ir aktyvesni pasauliečiai, ypač nuo Sąjūdžio atsitraukę ir atstumti asmenys, net kai kurie AT deputatai.

LAF mėgino pritraukti vidinėmis intrigomis neužsikrėtusių žmonių, stengėsi nešališkai vertinti valstybei pavojingus lyderių sprendimus, reguliariai priešintis savotiškos klasių kovos atnaujinimui, tarpusavio neapykantos kurstymui, kraujo praliejimo provokavimui, teisingumo gynimui, partneriškos bendravimo kultūros stiprinimui.

Jie matė ne tik nesantaikos kurstymą ir agresyvių veiksmų toleravimą, bet ir šiurkščias politinių lyderių klaidas bei pretenzijas į autoritarinį valdymą.

Jau čia pradėjo formuotis politinių lyderių arogancija, kitaminčių žeminimas ir niekinimas, vadinamoji „patyčių kultūra“ ir atitrūkimas nuo visuomenės. Ši situacija prisišaukė LAF‘ą ir jo partnerystę su iškiliais dvasininkais. Sutelktinio puolimo sąlygomis dvasininkų autoritetas LAF‘ui buvo vienintelė viešo veikimo sąlyga.

Jie matė ne tik nesantaikos kurstymą ir agresyvių veiksmų toleravimą, bet ir šiurkščias politinių lyderių klaidas bei pretenzijas į autoritarinį valdymą.

Laisvos ateities forumo manifestas kvietė: „Atėjo laikas užbėgti už akių tiems žmonėms, kurie savo politika skaldo visuomenę, nuteikdami vienus savo krašto patriotus prieš kitus, skatindami jų tarpusavio neapykantą ir kerštingumą, provokuodami pragaištingus konfliktus, ieškodami Lietuvos „priešų“. <…> Reikia ne beatodairiškai viską griauti, bet kantriai, nuosekliai kurti iš to, ką turime.

Kviečiame visas nuosaikias, nepriklausomybę ir demokratiją remiančias jėgas burtis draugėn ieškant kuo efektyvesnės politikos, išvengti pragaištingų klaidų. Mes oponuojame, norėdami padėti sumažinti daromas klaidas. <…>Siūlome sudaryti specialistų, patarėjų tarybas ekonomikos, socialiniams, kultūros bei politikos klausimams nagrinėti. Labai svarbu, ieškant optimalių politinių sprendimų, neužkirsti kelio įvairioms nuomonėms bei pažiūroms reikštis spaudoje, ypač radijuje bei televizijoje.“ (1991 m. balandžio 16 d.).

Į kvietimą buvo atsakoma neapykanta, grasinimais, fizinėmis patyčiomis ir net teroristiniais iššūkiais. Į vieną iš tokių iššūkių buvo sureaguota atskiru pareiškimu: „Šią naktį buvo pasikėsinta į Lietuvos ateities forumo koalicinės tarybos nario A. Bendinsko ir jo šeimos narių gyvybę. Buteliais, pripildytais padegamojo skysčio, buvo mėginta padegti A. Bendinsko butą.

Deja, bet tai nebe pirmas kartas, kai bandoma susidoroti su šiuo žmogumi, kai mėginama įvairiais, pačiais šiurkščiausiais būdais terorizuoti kitaip mąstančius, kritikuojančius dabartinę valdžią.

A. Bendinskas kitados pakankamai prisikentėjo bolševikiniuose kalėjimuose, kovodamas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. <…>Protestuojame prieš atskirų asmenų ir netgi kai kurių Aukščiausiosios Tarybos deputatų vykdomą kurstytojišką kampaniją, kuri, be jokios abejonės, įkvepia ir padrąsina panašių išpuolių vykdytojus.“ (1991 m. gegužės 2 d.). Pareiškimą pasirašė K. Antanavičius, B. Genzelis, K. Glaveckas, V. Jasukaitytė, V. Kvietkauskas, J. Minkevičius, D. Morkūnas, B. Rupeika, E. Vilkas. Laikraštis „Respublika“ kitą dieną prideda pastabą: „Kai vakar AT šį pareiškimą perskaitė deputatas K. Antanavičius, radijo transliacija nebuvo įjungta“.

Bet jėgos buvo nelygios. Iškilių dvasininkų autoritetas čia buvo apeinamas, ignoruojamas ir nutylimas. Jeigu dvasininkų išmintis būtų suprasta, o LAF nebūtų taip agresyviai puolamas (įskaitant fizinius išpuolius ir net sprogmenis) ir kritinė opozicija būtų išlikusi, Lietuva šiandien būtų gerokai kitokia, o oligarchų įsitvirtinimas sudėtingesnis.

Permaina. Artėjant rinkimams, Lietuva visada budinama iš pilietinio snaudulio. O po rinkimų metamos visos oligarchinės jėgos, kad ji užmigtų. Tam tarnauja „popsinės“ pramogos, nesiliaujantys festivaliai, televizinės apkalbos ir tarpusavio patyčios Seime bei socialiniuose tinkluose.

Anksčiau tuo užsiimdavo pačios politinės partijos ir oficialioji žiniasklaida. Atseit atlikote savo darbą – toliau ilsėkitės iki kitų rinkimų. Piliečių kišimasis į politiką visada erzino sistemines partijas ir oficialiąją žiniasklaidą. Tiesioginės demokratijos tema buvo tabu. Iki šiol nedaug kas težino, su kuo ji valgoma. Nesvarbu, kad ji įrašyta Konstitucijoje. Tai buvo perteklinė ir nepageidaujama tema.

Dabar prasideda kažkas neįprasta. Rinkimais daugiau rūpinasi pilietinės visuomenės grupės. Jos pačios ima žadinti iš abejingumo, nerūpestingumo, neatsakingumo ir bailumo visus tuos, kurie atkakliai klausinėja: „Už ką reikės balsuoti?“ Tiesa, išmokę tik tyčiotis, jie dar panašūs į mažus vaikus: nemoka nei diskutuoti, nei susitarti. Bet jau daugelis pradeda suprasti tokios padėties absurdą, ir formuojasi kažkas panašaus į pirmąsias mandagumo pamokas.

A.Juozaitis. Dar taip nebuvo, kad žmonės be partijų paramos išdrįstų siūlyti šį kandidatą į prezidentus. Iš tikrųjų – tai nežmoniška drąsa. Net įžūlumas. Prieš garsiausius politinius ir verslo lyderius, jau išsirikiavusius sociologinių apklausų hierarchijoje.

Dar taip nebuvo, kad žmonės be partijų paramos išdrįstų siūlyti šį kandidatą į prezidentus. Iš tikrųjų – tai nežmoniška drąsa. Net įžūlumas. Prieš garsiausius politinius ir verslo lyderius, jau išsirikiavusius sociologinių apklausų hierarchijoje. Čia jau kažkas ne iš šio pasaulio.

Čia jau kažkas ne iš šio pasaulio. Jie neįstengia suprasti ir pyksta, kad kažkas čia ne taip. Vieniems užkliūva vienas jo straipsnis, kurio, atrodo, nė vienas nėra skaitęs, kitiems – disertacija, kurios jie neranda nei internete, nei laikraščiuose, tretiems – jo dukters vardas ir žmonos kilmė, ketvirtiems – jo buvę bendradarbiai, kuriais jis pats galėjo pasinaudoti, bet kažkodėl nepasinaudojo, o užleido vietą.

Yra net ir tokių, kurie neabejoja, jog už jo nugaros netrukus išnirs paslaptingi oligarchai. Protingesni supykę klausia: „Jums negeras? Tai duokit geresnį“. Bet siūlymų nematyti. Įdomu, kad nė vienas kitas jau seniai minimas kandidatas taip nenarstomas. Kodėl? Dėl to, kad jie sisteminiai. Eina pagal susiklosčiusią tvarką. O šis – ne. Gaila, kad šito mūsų žmonės nesuvirškina. Jų smegenys taip užprogramuoti, kad jie net neįsivaizduoja Lietuvoje tokios galimybės. Todėl širsta ir įtarinėja.

Žinoma, dėl to ne jie kalti, o tie, kas sukūrė tokią realybę. Bet ar tai ne pats geriausias įrodymas, kad čia turime naujovę, su kuria Lietuvoje prasideda pilietinė branda? Toliau viską patikrins tik rinkėjų pilietinis aktyvumas.

Parašykite komentarą

Top