Profesorius Arvydas Virgilijus Matulionis

Tai, kas dabar daroma su miškais, įvardinau pseudoreforma, nes tai nieko bendra neturi su pagerinimu ar trūkumų šalinimu. Priminsiu reformos apibrėžimą – „Reforma: 1. ko pertvarkymas, pakeitimas norint pagerinti; 2. politinis pertvarkymas, naujovė, kurią įveda valdančioji klasė, siekdama sustiprinti savo viešpatavimą (žr. „Lietuvių kalbos žodyną“, 1954).

Reformuoti: pakeisti, padaryti tvarką, pašalinant trūkumus (Oksfordo žodynas)“. Tarybinių laikų reformos apibrėžimą kiek patikslinsiu: tai politinis pertvarkymas, kurį įveda monopolio siekiančios interesų grupės, norinčios gauti kuo didesnį pelną. Deja, tokio pobūdžio „reformos“ liečia ne tik miškus, bet ir kitas sritis, pavyzdžiui, žemės ūkio sferą, kur monopolio siekis yra akivaizdus.

Beje, tai atspindi bendrą pilną godumo pasaulio tendenciją: kelios šeimos valdo daugiau kaip pusę pasaulio turto. Vartotojiškoje visuomenėje galios centralizavimas, siekiant pelno, apima visas gyvenimo sritis. Ryškiausias pavyzdys yra Rusija, kurioje galios centralizavimas yra vieno žmogaus – Putino – rankose, kuris yra vienas turtingiausių pasaulio žmonių.

Kad vykdoma miškų valdymo pseudoreforma, siekiant monopolio ir dėl jo gaunamo pelno, išaiškėjo labai greitai: organizatoriai siekia padidinti miško kirtimą bent penktadaliu. Lietuva nėra turtinga gamtiniais ištekliais.

Jos didžiausias turtas yra būtent miškas. Tuo labiau, kad jis buvo gerai puoselėjimas: dar visai neseniai – 2012 metais – Lietuva buvo įvardinta kaip geriausiai besitvarkanti su miškais šalis. Taigi, kol dar ko yra, griebkime nedelsiant, nes neaišku, kiek laiko bus nekontroliuojamai šiuo turtu leista naudotis. Tuo labiau ir to pelno ne tiek jau bus daug, nes „muziką“ gi užsakė švedų verslininkai.

Kitas didžiausias Lietuvos turtas – tai patys darbštūs Lietuvos žmonės. Deja, ir čia Lietuva yra, ko gero, jau nebepataisomai „išgenėta“: „ant griūvančio Gedimino kalno vos keli žmogeliai beliko“. Nebeliko ir tų garsiųjų trijų milijonų, o juk dar palyginus visai neseniai buvo 3,7 milijono. Ne okupantai, o mes patys tiesiog išvarome savo tautiečius iš Lietuvos. Dažniausiai tariami šalies vadovų žodžiai yra: „atleisime ir sutaupysime“.

Šiuo atžvilgiu ministras Kęstutis Navickas yra „kuklus“: „Valstybinių miškų sistemos specialistų skaičius sumažėtų apie 400 (10 proc. esamų darbuotojų skaičiaus), tačiau tiesiogiai miške dirbančių specialistų skaičius išliktų toks pat“.

Taigi, tokia „smulkmena“ – tik keturi šimtai. Žinoma, vartotojiškoje visuomenėje žmogus tėra prekė, tačiau kai tokios „prekės“ lieka „ant ledo“ ir po kitų pseudoreformų, tai jau nebe smulkmena. Beje, ar valdžia susumavo, kiek žmonių neteko darbo uždarius mokyklas, pašto skyrius, kultūros namus, bibliotekas…, kiek jų ar jų šeimos narių buvo priversti emigruoti?

Ne, tai padarė Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslininkai. Mano kolegos, Vidmantas Daugirdas ir Viktorija Baranauskienė, savo straipsnyje „Lietuvos probleminių regionų bendrojo ugdymo mokyklų tinklo kaita 2001–2016 m. – didėjančios teritorinės atskirties atspindys“ pateikia spartų Lietuvos tuštėjimo vaizdą.

Tyrimo objektu pasirinktos 22 retai apgyventos savivaldybės, kuriose kaimo gyventojų tankumas 2017 m. pradžioje siekė iki 12,5 gyventojų viename km² (1, 3 pav.), ir kurias galima laikyti Lietuvos probleminių regionų sudėtine dalimi. Mažas gyventojų tankumas yra vienas svarbiausių probleminio regiono rodiklių ir išskyrimo kriterijų.

Nagrinėjamu laikotarpiu (2001–2017 m.) retai apgyvendintų savivaldybių skaičius nuo 7 iki 22 ir siekia apie 45 proc. šalies teritorijos ploto. Ypač išsiskiria šiaurės rytinė Lietuvos dalis, kurioje jau susiformavo ištisas retai apgyventas regionas, išsiskiriantis prastais demografiniais, socialiniais ir ekonominiais rodikliais.

Vidutinis kaimo gyventojų tankumas retai apgyventose savivaldybėse 2001–2017 m. pastebimai sumažėjo: 2001 m. jis siekė 13,2 gyventojų viename km2, 2011 m. – 10,6 gyventojų viename km2, 2017 m. tik 9,1 gyventojų viename km2.

Dabar daugiau kaip pusėje retai apgyventose savivaldybėse kaimo gyventojų tankumas nesiekia 10 gyventojų viename km2. Šalies vidutinis kaimo gyventojų tankumas mažėja šiek tiek lėčiau: 2001 m. jis siekė 17,7 gyventojų viename km2, 2011 m. – 15,6 gyventojų viename km2, o 2017 m. – 14,3 gyventojų viename km2.

Retai apgyventos savivaldybėse per 2001–2017 m. laikotarpį gyventojų tankumas sumažėjo žymiai sparčiau (31,1 proc.) nei vidutiniškai šalyje (19,2 proc.). Todėl visa šalies kaimiškoji teritorija sparčiai artėja prie retai apgyventos teritorijos statuso.

Atlikau miškininkų atleidimo tyrimą – apskambinau visas urėdijas. 2018 m. sausio 19 dieną Aplinkos ministras Kęstutis Navickas atsakydamas į Seimo narių rašytinį paklausimą nurodė, kad „iš viso urėdijose su darbo santykių tęstinumu nesutiko 348 darbuotojai“. Dar reikia pridėti 42 urėdus. Atkreipsiu dėmesį, kaip atleidimas yra formuluojamas: patys darbuotojai nesutiko. Bet nesutiko todėl, nes niekas nieko jiems konkrečiai nesiūlė.

Kaip pajutau iš pokalbių, ir iki šiol tvyro visiškas neaiškumas. Daug kur jautėsi baiminimasis, kodėl aš klausinėju, nors prisistatydavau ir aiškindavau. Iš keturių urėdijų atsakymų negavau, nes nurodė, kad atsakinėti gali tik „centras“. Iš viso susumavau 423 atleistuosius, įskaitant urėdus.

Nors Aplinkos ministerija teigė, kad iš miškininkų bus atleisti tik urėdai, tačiau iš suskaičiuotų 81 –girininkai, eiguliai, inžinieriai, kiti specialistai, nors tai nepilni duomenys, nes kai kur man nedrįso detalizuoti. Pridėjus urėdus, miškininkų atleista beveik 29 procentai visų atleistųjų.

423 atleistiesiems bus išmokėta 3, 9 milijono eurų

Taigi, reformai dar neprasidėjus ministro minėtiems 423 atleistiesiems bus išmokėta 3, 9 milijono eurų. Aišku, Aplinkos ministerijai – tai „smulkmena“, nes padidinus kirtimus viskas ištirps bendrame katile. O ką veiks, iš ko gyvens kiti atleistieji? Iš pašalpų?

Savo tyrime taip pat, ar iš tiesų, kaip teigė samdyta žiniasklaida, vos ne visi urėdai buvo karaliukai, valdę ilgus dešimtmečius. Remdamasis 38 urėdijų duomenimis tokių buvo 14. Nemažai, bet vos po kelerius metus buvusių urėdais buvo taip pat 14. Vienas iš jų buvo paskirtas urėdu 2017 metų pradžioje.

Taigi, kaip ir kitų „reformų“ metu, yra nukertamos „galvos“, kurios pakeičiamos savomis galvomis, nors ir nieko bendro neturinčiais su ta sritimi vadybininkais.

Pradėsiu nuo paties aplinkos ministro Kęstučio Navicko: 1988 m. baigė profesinę technikos mokyklą, elektrikas; 1999 m. istorijos bakalauras; 2009 m. MRU, vadybininkas. Viceministras Martynas Norbutas yra lietuvių filologijos bakalauras, semiotikos magistras.

Valstybinės miškų urėdijos vadovo konkursą laimėjo Marius Pulkauninkas, Vilniaus universitete įgijęs verslo administravimo ir vadybos magistro diplomą ir iki naujų pareigų dirbęs AB „Klaipėdos nafta“ finansų direktoriumi.
Reformos prižiūrėtojų – Miškų urėdijos valdybos – sudėtis taip pat iškalbinga.

Valdybos pirmininkas (tiesa, jau buvęs, nes pats atsistatydino, kadangi buvo nepatenkintas numatomais menkais 200 eurų kelionpinigiais, mat dirba Suomijoje) yra dar tik doktorantas, tiesa, miškininkas; pavaduotoja – miškininkė, daktaro disertaciją apsigynusi iš „miškų inventorizacijos“; nariai: bankininkas; projektų vadovas, dirbantis miškų inventorizavimo srityje; bankininkas; teisininkė. Valdybos sudėties verslininkiška orientacija akivaizdi.

Išvados:

Vis labiau tampa akivaizdu, kad iš esmės keičiamas miškų valdymo tikslas – nuo miško ugdymo į verslo poreikių tenkinimą:
• Didinant miško kirtimo apimtis bus intensyviai naikinamas brangiausias Lietuvos turtas – miškai.
• Valstybinės miškų urėdijos vadovais tampa verslininkai ir vadybininkai.
• Kvalifikuotų miškininkų gretos retinamos, o, kaip teigė naujai paskirtas urėdijos vadovas (atkreipiu dėmesį, kad jis net neįvardinamas urėdu), gausinti miškininkų gretų nenumatoma.
• Valdymo koncentravimas vienose rankose sudaro galimybes monopoliui, savivalei ir kontrolės nebuvimui.

Žmonių atleidimas regionuose didina tiek gyvenančių iš pašalpų žmonių skaičių, tiek mažina gyventojų skaičių rajonuose ir didina potencialių migrantų skaičių.

Akivaizdus nepasirengimas reformai, klaidinimas, neaiškumas, neprofesionalumas, nesiskaitymas su žmonėmis ir dar kiti ne…, ne…, ne… didina žmonių nusivylimą ir nepasitikėjimą visomis valdžios institucijomis, taip pat partijomis.

Nesuprantu, kaip aktyvus politikas Gabrielius Landsbergis gali nesuvokti ir atvirai teigti, jog pritarė „valstiečių“ stumiamai miškų valdymo reformai, nes jie žadėjo padėti konservatoriams sprendžiant šildymo problemas. Tai jau ciniškumo viršūnė.

Niekas neneigia, kad miškų valdymui reforma nereikalinga. Akivaizdu, kad miškuose turi būti daugiau girininkijų, nes dabar girininkai ir eiguliai nebespėja aprėpti per didelius plotus. Bet tai turi būti tikroji reforma, branginanti svarbiausius Lietuvos turtus – miškus ir darbščius Lietuvos žmones.