Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Laikraštis „ŠIANDIEN“: Neleiskime rugiams sulaukti linų likimo

Laikraštis „ŠIANDIEN“: Neleiskime rugiams sulaukti linų likimo

Rugiai – svarbiausias duoninis augalas Lietuvoje, tačiau juos gali ištikti linų likimas.

Romaldas ABUGELIS, laikraštis „ŠIANDIEN“

Romaldas Abugelis.

Be ruginės duonos daugelis iš mūsų neįsivaizduojame kasdieninio stalo. Deja, statistiniai duomenys liūdina ir kelia pagrįstą nerimą, kad rugius gali ištikti linų likimas, o mūsų stalas gali būti skurdesnis.

1932 – 1938 metais rugių Lietuvoje buvo auginama 503 tūkst. ha, 1990 m. – 168 tūkst. ha, o šiais metais deklaruota tik 21 tūkst. hektarų.

Rugiai – svarbiausias duoninis augalas Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse ir kituose artimuose regionuose.

Rugiai yra nelepūs, gerai auga ir prastesnėje, rūgščioje lengvesnėje žemėje, o linai – vienas iš nedaugelio Lietuvoje auginamų pluoštinių augalų. Lino stiebeliai vartojami gauti pluoštui, kuris tinka siūlams gaminti, o sėklos (sėmenys) – aliejaus gamybai.

Linas visada buvo vienas iš nuolatinių ir būtinų senovės lietuvių palydovų įvairiose srityse: manoma, kad linai Lietuvoje auginami jau apie 4000 metų. Augalas pradėtas kultivuoti Azijoje bei Viduržemio jūros regione prieš 9000 metų, taip pat Egipte, kur lino audiniai buvo panaudojami mumifikacijai. Be lininių audinių taip pat neišsiversdavo ir lietuvių laidotuvių apeigose.

Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, linai buvo labai svarbios eksporto prekės – 1924 -1927 metais linų pluoštas ir sėmenys sudarė beveik trečdalį viso valstybės eksporto.

1934 – 1938 metais Lietuvoje buvo auginama 78 tūkst. ha linų, pasaulyje pagal šį rodiklį buvome treti (po Rusijos ir Lenkijos). 1990 m. linų buvo auginama jau tik 23 tūkst. hektarų. Tačiau ir šio nedidelio ploto dėl daugelio priežasčių nepavyko išsaugoti.

Dabar linus Lietuvoje augina tik atskiri entuziastai, pavyzdžiui, Liubomiras Bronislavas Vošteris iš Širvintų rajono. 2018 metais deklaruota tik 546 ha linų.
Pluoštinių linų praktiškai jau neliko.

Sėklinio tipo linų mūsų šalyje turėtų būti auginama kur kas daugiau. Sėmenys ir jų produktai yra puikus sveikas maistas, jie tinka ir gyvūnų pašarui. Linų aliejus gali būti taip pat naudojamas gaminti linoleumą, dažus, lakus ir kitus gaminius.

1932 – 1938 metais rugių Lietuvoje buvo auginama 503 tūkst. ha, o šiemet deklaruota tik 21 tūkst. hektarų.

Beje, pagal išaugintų rugių kiekį mūsų šalis 1992 – 2001 metais kasmet puikavosi pirmajame pasaulio šalių dešimtuke. Geriausias pasiekimas – 7 vieta 2000 metais.

Tada mus lenkė tik Rusija, Vokietija, Lenkija, Baltarusija, Kinija ir Ukraina. 2002 – 2015 metais dar patekdavome į daugiausiai rugių išauginančių valstybių dvidešimtuką, o 2016 m. į jį jau nepatekome.

Rugius negailestingai išstūmė kviečiai ir rapsai. 2011 m. kviečių buvo išauginta beveik du, 2012 m. – trys, o 2015 m. jau daugiau kaip 4 mln. tonų.
Gausus trąšų ir kitų cheminių priemonių naudojimas, palankios grūdų kainos rinkoje ir Europos Sąjungos parama pastūmėjo ūkininkus beatodairiškam vis didesnio pelno auginant kviečius siekimui.

Tai yra pavojinga tendencija, nes alinamas derlusis dirvožemio sluoksnis, monokultūrų auginimas dar yra labai rizikingas augalų ligų ir kitų pavojų atveju.

Tradicinė juoda duona – mūsų tautinis paveldas, pasižymintis savitais ypatumais. Paveldas yra svarbi šalies etninės kultūros dalis.

Iš kartos į kartą perduodama patirtis, specialūs įgūdžiai, atkuriamos istoriškai susiformavusios tradicijos palaiko tautos gyvybingumą, parodo pasauliui mūsų šalies tautinį veidą.

Iš kartos į kartą perduodama patirtis, specialūs įgūdžiai, atkuriamos istoriškai susiformavusios tradicijos palaiko tautos gyvybingumą, parodo pasauliui mūsų šalies tautinį veidą.

Saugodami ir puoselėdami tautinį paveldą didinsime miesto ir kaimo ekonominį ir socialinį gyvybingumą bei patrauklumą. Nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Tautinio paveldo produktų įstatymas įpareigoja mus saugoti tokius produktus.

Tradicinė juoda duona visuomet buvo ir yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Ne veltui per amžius mūsų tauta yra sukūrusi apie ją tiek daug (daugiau kaip tūkstantį) patarlių ir posakių.

Štai tik keletas jų: „Ruginė duonutė – mūsų motutė“, „Rugių nesėsi, pėdų nekulsi – duonos nepjaustysi“, „Balta duona greitai nusibosta, o juoda – niekad“, „Geriau tėvas be dantų, negu sūnus be duonos“, „Be aukso apsieisi, be duonos – ne“…

Taigi, nepamirškime, kad sava duonelė už svetimus pyragus skanesnė

Tradicinė juoda duona visuomet buvo ir yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis.

Parašykite komentarą

Top