www.siandien.info, laikraštis ŠIANDIEN

• 

Sausio įvykiai – 1991 m. sausio mėnesio įvykiai, kurių metu Lietuvoje buvo mėginta įvykdyti valstybės perversmą panaudojant Sovietų Sąjungos (SSRS) ginkluotąsias pajėgas, Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenę ir Valstybės saugumo komitetą (KGB), siekiant atkurti Sovietų Sąjungos komunistų partijos politinę valdžią Lietuvoje. Valstybės perversmui įgyvendinti praktikoje Lietuvos komunistų partija (TSKP) (LKP) sudarė vadinamąjį „nacionalinio gelbėjimo komitetą“ (NGK).

NGK tikėjosi didelės Lietuvos žmonių, nepatenkintų blogėjančia jų ekonomine padėtimi, rusakalbių gyventojų ir kariškių paramos. Buvo dirbtinai kuriama nepalankumo ir priešiškumo tarp vietinių gyventojų ir armijos aplinka.

NGK mėginimas įvykdyti valstybės perversmą baigėsi taikių gyventojų aukomis ir padarė didelių materialinių nuostolių. Šaudė tik sovietų kariuomenė. Dėl ginklo panaudojimo 14 žmonių žuvo, šimtai buvo sužeisti. Tarp aukų – tik taikūs gyventojai.

Įvykdyti valstybės perversmą sutrukdė Lietuvos žmonės, gynę teisėtai išrinktą valdžią ir savo valstybės nepriklausomybę.

SAUSIO ĮVYKIAMS – TRISDEŠIMT METŲ

• 

Vytautas BABRAVIČIUS (SIMAS), laikraštis ŠIANDIEN

Kaip greitai bėga Laikas… Manau, kad ne tik mane, bet ir jus, ši mintis, ar išsireiškimas kalbant, prisimenant savo kelyje patirtus įvykius, akimirksniu iškyla ir nuolat primena apie Jį –bėgantį Laiką…

Štai ir Sausio Įvykiams mano gimtojoje Lietuvoje jau Trisdešimt. Kuo ypatingi Įvykiai man?

Į šį klausimą per trisdešimt metų man neatsirado naujų, pakoreguotų ar papildytų atsakymų – visiem laikam liko tai, ką patyriau, pajutau, pergyvenau ir įtikėjau Įvykių metu.

Taigi, menu lietingą sausio dvyliktąją ir vakarop atslenkantį šaltuką su minusine temperatūra. Tačiau šios orų permainos nepasydama,
besibaigiančią dieną man (ir ne tik man) lyg tyčia „įkaitino“ transliacija per TV apie įvykius Vilniuje.

Daug nedelsęs, šilčiau apsirengiau, sėdau į savo„Žigulius“, kuriuos palikęs prie Vilniaus Pedagoginio Instituto (tiltu per Nerį neleido pravažiuot), vidinio Solidarumo jausmo skatinamas, atsidūriau prie Lietuvos Aukščiausios Tarybos ir įsiliejau į Laisvės Gynėjų daugiatūkstantinę minią.

Aš, kaip vilnietis, norėjau būti su visais, kur degė laužai, tvyrojo Laisvę suprantančių, Ja tikinčių ir už Ją pasiryžusių kovoti ir aukotis dvasia. Gitaros tuomet su savimi nepaėmiau (su ja jau buvo prabėgę ne vieneri mano „Dainuojančios Revoliucijos“ metai).

Tačiau prie Aukščiausios Tarybos su Laisvės Gynėjais praleistos valandos manyje sustiprino ir įtvirtino lietuvišką Solidarumo jausmą. Sakau lietuviško Solidarumo, nes apie tai dar prieš kelis metus pradėjau domėtis.

Diskutavau apie tai su tautiečiais, pažįstamais ir bendraminčiais rusais, latviais, estais, čekais, vokiečiais, lenkais ( tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt septintaisiais, iš Lenkijos Liaudies Respublikos, pamenu, nelegaliai parsivežiau Lecho Valensos vadovaujamo judėjimo laikraštį „Solidarnosč“).

O čia, prie Aukščiausiosios Tarybos aš įsitikinau, kad šis jausmas gyvas kiekviename, su kuo bendravau ir drauge buvau. Mes juk tuomet nesislapstėme (kaip kad šiandien) po veidą slepiančiu skuduru… patikėjome ir pasitikėjome vienas kitu, išsakydami savo mintis, ar atverdami savo jausmus.

Beje, Laisvės Gynėjai, su kuriais bendravau, tai ne tik vilniečiai – iš įvairių Lietuvos vietų atvykę savanoriai. Ir ne tik lietuviai. Kas tik sustiprino lietuviškumo jausmą manyje, apie kurį sudėliojau daugelyje dainų…

Taigi, jau baigiantis sausio dvyliktąjai su keletu pažįstamų bendradarbių nusprendžiau papildyti ir mūsų darbovietės (man buvusios) – Radijo ir Televizijos Komiteto gynėjų gretas. Per Tauro kalną nužingsniavome į Konarskio gatvę, kur mūsų laukė… (vos nepasakiau) siurprizas.

Tiksliau mūsų ateinančių nelaukė jie, nes aikštėje prie komiteto pastato tarp Gynėjų jau šmėžavo ginkluoti kariškiai , o aikštės vidury …tankas… Komiteto pastato gynėjų gretas palikau gerokai po vidurnakčio. Ėjau atgal, prie Aukščiausios Tarybos.

• 

Televizija jau buvo užimta… Eidamas dalijausi mintimis su greta žingsniuojančiais ir apie tai, ir apie tanko Šūvį, kuris galėjo reikšti šturmo pradžią kariškiams, bet mums – beginkliams – reiškė ginklo panaudojimą prieš mus, nes tanko vamzdis taip ir liko nepakeltas, o nutaikytas kam į veidą , kam į krūtinę, o kam į nugarą…

Šūvis, nors ir buvo be užtaiso, panaudojant tuščią tanko gilzę, bet jo garsas (turiu omeny decibelus ar „cidobelus“) daugiaprasmiškai įsiminė ne tik man vienam…

Ir kai po Sausio Tryliktosios įvykių keliom parom prabėgus, įsimintinų to meto Įvykių Metraštininkei žurnalistei Danutei Jokubėnienei pasiūlius padainuoti ir pabūti prie laužų su Aukščiausios Tarybos Gynėjais rengiamoje dokumentinėje Lietuvos televizijos „VEIDRODŽIO“ laidoje, aš kaip pilietis sutikau, priėmiau tai, kaip pareigą. Greta savo dainų paruošiau trimis kalbomis ir sudainavau žinomą kompozitoriaus Eduardo Kolmanovskio ir poeto Jevgenijaus Jevtušenkos dainą „Ar nori Rusija karų?..“

Tuomet šia daina man norėjosi išsakyti tvirtą savo poziciją (ji nepasikeitusi ir šiandien), kad mes- kovojantys už savo Laisvę lietuviai, turime milijonus mus suprantančių ir mus palaikančių rusų… Todėl mes turime žinot ir atsiminti, kad : „ LAISVĖN EINANČIUS VISAIS LAIKAIS KAŽKAS SUNAIKINT KETINO, BET NUGALĖTI JŲ DAR NEPAVYKO NIEKAM NIEKADA“

 Vilnius, Du tūkstančiai Dvidešimt pirmųjų Sausio aštuntoji