Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Laikraštis „ŠIANDIEN“: Tauta nebuvo pakviesta į šimtmečio šventę

Laikraštis „ŠIANDIEN“: Tauta nebuvo pakviesta į šimtmečio šventę

Tauta nebuvo pakviesta į šimtmečio šventę

Valdas Vasiliauskas

Laikraštis „ŠIANDIEN“, 2018 m.vasario 16 – kovo 1 d.

Mūsų kartai teko išskirtinė laimė sulaukti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio. Tai tikra likimo dovana, kuria galime džiaugtis ir didžiuotis laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau, ar džiaugiamės? Ar didžiuojamės? Ar Tauta, tikroji ir vienintelė Lietuvos valstybės steigėja, didžiuojasi savo kūriniu?

Juk nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo idėja prieš šimtą metų subrendo ir iškilo iš pačių Tautos gelmių. Todėl iš karto nieko vertos buvo abejonės, ar Lietuvos Valstybės Taryba, paskelbusi Lietuvos nepriklausomybės aktą, išreiškė visos Tautos valią.

Šį aktą kūnu pavertė Tauta, stojusi ginklu ginti trapios, ką tik užgimusios nepriklausomybės. Lietuvos savanoriai, dažniausiai neraštingi valstiečiai, parodė stebėtiną valstybingumo pojūtį. Todėl atkurta Lietuvos valstybė buvo ne popierinė, o su realiai veikiančia Vyriausybe, kariuomene, teismais ir kitomis valdžios institucijomis jau iki 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo pirmojo posėdžio.

Tačiau net karas ir vokiečių okupacija nesutrukdė surinktomis privačiomis lėšomis 1915 m. atidaryti Vilniuje pirmąją lietuvišką gimnaziją, karo ir okupacijos nusiaubtoje šalyje plėtoti ,,Žiburio” ir ,,Saulės” gimnazijų tinklą, nors dar nebuvo savos valstybės.

Įsidėmėtinas faktas: Lietuvos nepriklausoma valstybė atgimė kultūriniu pagrindu. Iki atkuriant valstybę laukė ilga kova už lietuvybę, kuri buvo žadinama, gaivinama ir stiprinama pirmiausia per lietuvišką spaudą, kultūrą ir visuomenines draugijas.

Todėl garbūs gydytojai, teisininkai, inžinieriai, agronomai, kunigai tapo leidėjais, redaktoriais, žurnalistais, istorikais, etnografijos rinkėjais ir tyrinėtojais, lietuviškų vakarų (mėgėjų teatro) režisieriais ir vaidintojais, choristais. Lietuvybei, visuomeninei ir politinei veiklai jie aukojo profesinę karjerą, o neretai ir asmeninį turtą. Pavyzdžiui, inžinierius Petras Vileišis, visą savo milžinišką kapitalą, sukauptą Rusijoje už tiltų ir geležinkelių tiesimą, skyrė pirmajam lietuviškam dienraščiui ,,Vilniaus žinios” bei spaustuvei Vilniuje ir netrukus bankrutavo.

Iki I Pasaulinio karo Vilnius, kur lietuviai sudarė menką mažumą, virto tikra tautinės kultūros sostine su klestinčia lietuviška spauda, veikliomis Lietuvių Mokslo ir Dailės draugijomis, kasmet rengiamomis lietuvių dailės parodomis (kurias noriai lankė ir lenkai, žydai, gudai, rusai), legendinės ,,Rūtos” koncertais ir spektakliais. Šios draugijos iniciatorius – advokatas Mykolas Sleževičius, būsimasis daugkartinis Lietuvos Ministras Pirmininkas, Užsienio ir teisingumo ministras.

Gintauto Kniukštos nuotrauka.

Ar tokiu kultūriniu bagažu galėtų pasigirti bent vienas dabartinis Vyriausybės narys, neišskiriant ir kultūros ministrės? Tos kartos politikai, kūrę ir valdę valstybę, pirmiausia buvo plačiausio kultūrinio akiračio asmenybės.
Valstybės pirmeivių artimumą Tautai, pagarbą jos kultūrai gražiausiai išreiškia Tautos namų idėja, paskelbta Jono Basanavičiaus Lietuvių Mokslo draugijos steigiamajame suvažiavime 1907 m.

Tikrasis jos autorius – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Lietuvių Dailės draugijoje net detalizavęs Tautos namų struktūrą, kurią, pagal lietuvių genijaus planą, sudarytų parodų, koncertų ir teatro salės, posėdžių salė, Tautos muziejus, biblioteka ir klubas, muzikų ir aktorių draugijų buveinės, nuomojami kambariai (viešbutis), kaip lėšų šaltinis Tautos namų išlaikymui.

Šią idėją ištikimai rėmė du nesutaikomi, nuolat besipešantys priešininkai – Vilniaus įtakingiausi laikraščiai ,,Lietuvos žinios” ir ,,Viltis”, buvo sėkmingai renkamos aukos Tautos namų statybai, net nupirktas sklypas ant Pamėnkalnio (Tauro kalno). Bet planus sugriovė prasidėjęs I Pasaulinis karas, vėliau – Vilniaus praradimas.

Tačiau net karas ir vokiečių okupacija nesutrukdė surinktomis privačiomis lėšomis 1915 m. atidaryti Vilniuje pirmąją lietuvišką gimnaziją, karo ir okupacijos nusiaubtoje šalyje plėtoti ,,Žiburio” ir ,,Saulės” gimnazijų tinklą, nors dar nebuvo savos valstybės.

1922 m. Vlado Dubenecko suprojektuotame Karo muziejaus bokšte, primenančiame senųjų pilių kuorą, suskambo JAV lietuvių padovanotas Laisvės varpas su nepamirštamų Kazio Balučio žodžių įrašu: „O skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“. 

Taigi, atkurtoje valstybėje nereikėjo įrodinėti kultūros ir švietimo svarbos nacionalinei savimonei, tautos tapatybei ir valstybingumui. Jau 1921 m. Vasario 16-ąją, nepaisant tuščio jaunos valstybės iždo, atidengtas Kauno Karo muziejaus sodelyje Juozo Zikaro paminklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę, su užrašu: „Per amžius budėję, laisvę laimėjom per aukas ir pasišventimą“.

1922 m. Vlado Dubenecko suprojektuotame Karo muziejaus bokšte, primenančiame senųjų pilių kuorą, suskambo JAV lietuvių padovanotas Laisvės varpas su nepamirštamų Kazio Balučio žodžių įrašu: „O skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“.

Ir pagaliau tame pačiame sodelyje 1928 m. gegužės 15 d., Lietuvos kariuomenės dieną, buvo atidengta Berlyne iš žalvario nuliedinta J. Zikaro Laisvės statula – pats gražiausias, iki šiol nepranoktas Lietuvos paminklas. 1932 m. minint Vytauto Didžiojo 500 mirties metines, buvo paskelbtas valstybinis literatūros konkursas, padovanojęs lietuvių literatūros istorijai šedevrą (nors dėl intrigų nelaimėjusį) – Balio Sruogos ,,Milžino paunksmę.“

Ir koks gluminantis kontrastas – dabartinis šimtmečio minėjimas. Kokiais šedevrais, kultūros ir meno laimėjimais, išliekamąją vertę turinčiomis knygomis pasitinkame savo valstybės iškiliausią šventę? Kas primins ateinančioms kartoms, kaip mes įamžinome atkurtos valstybės šimtmetį?

Po ,,Idėjos Lietuvai” veikiausiai nebeliko dviejų nuomonių dėl oficialios šimtmečio programos. Šis pompastiškas, nežinia kiek mokesčių mokėtojams kainavęs beprasmis renginys (tikrų tikriausias grandiozinis simuliakras) atvėrė ne tik mūsų intelektualinės kultūros katastrofišką nuosmukį, bet ir tai, kad neturime tikrų politinių lyderių ir dvasinių autoritetų.

Ar tais plakatais, iš kurių į mus žvelgia TV kulinarinių laidų autorė ir panašios net ne masinės kultūros ,,žvaigždės”, infantiliomis vienadienėmis akcijomis ir pseudo patriotiniais projektais, kuriuos užmiršime jau rytojaus dieną? Kadangi humanitariniai mokslai Lietuvoje tik vargais negalais verčiasi, lituanistika jau tapo podukra, skurdi knygų leidyba, kaip ir visas spausdintas žodis, iš kur tie šimtmečio proga valstybės kūrėjams ir jos institucijoms skirti fundamentalūs darbai galėjo rastis?

Teatrai, profesinio meno kolektyvai, talentingiausi menininkai, aukštosios kultūros kūrėjai, kaip ir mokslo korifėjai, palikti nuošalyje. Kur valstybės užsakymai, lietuviškos dramaturgijos premjeros, festivaliai, konkursai? Žinoma, išskyrus tas Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro skandalu pasibaigusias paminklo Lukiškių aikštėje ,,kūrybines dirbtuves”.

Batalijose dėl Vyčio dalyvavo visi, kas tik netingėjo – politikai, valdininkai, žurnalistai, politikos komentatoriai. Tačiau niekas nepasigedo žymiausių Lietuvos skulptorių, architektų, dailėtyrininkų, kurie tikrai būtų turėję ką pasakyti dėl ,,Laisvės kario” meninės vertės. Iš esmės vyravo politiniai argumentai.

Tai priminė vieną XX a. pradžios lietuvių dailės istorijos kuriozą: dar carinei imperijai priklausiusiame Vilniuje, šeštoje tradicinėje Lietuvių Dailės draugijos parodoje (1912 m.) mūsų klasikas Petras Rimša, įžymiųjų skulptūrų ,,Vargo mokykla” ir ,,Gana to jungo“ autorius, eksponavo skulptūrinę kompoziciją ,,Kova”, vaizdavusią tą patį lietuvišką Vytį, pamynusį lenkišką Erelį. ,,Kova” sukėlė Vilniaus lenkiškosios daugumos pasipiktinimą, išsigandę parodos organizatoriai pareikalavo, kad P. Rimša pašalintų savo kūrinį, t. y. nulėmė politiniai motyvai. Įsižeidęs autorius čia pat, parodos salėje, sudaužė savo skulptūrą į šipulius.

Laimė, Lukiškių Vytis nebuvo sukultas, tik ištremtas į Kauną, palikdamas Vilniaus širdyje nykią dykrą, vaizdžiai iliustruojančią valstybinės šimtmečio programos tuštumą ir skurdą.

Po ,,Idėjos Lietuvai” veikiausiai nebeliko dviejų nuomonių dėl oficialios šimtmečio programos. Šis pompastiškas, nežinia kiek mokesčių mokėtojams kainavęs beprasmis renginys (tikrų tikriausias grandiozinis simuliakras) atvėrė ne tik mūsų intelektualinės kultūros katastrofišką nuosmukį, bet ir tai, kad neturime tikrų politinių lyderių ir dvasinių autoritetų.

Pernai Vyriausybė neišgirdo visų Seimo frakcijų pasirašyto raginimo šimtmečio akivaizdoje grįžti prie įkvepiančios Tautos namų idėjos ir atsiimti ,,prichvatizatorių” suniokotus Profsąjungų rūmus.

Jų vietas užėmė guvūs veikėjai, gebantys daryti pinigą ir skleisti nuvertėjusias mintis ar visiškas banalybes, viešųjų ryšių triukais bandydami jas prakišti kaip naujas vertingas idėjas. ,,Idėja Lietuvai” buvo tipiška valdžios ponų ir dabartinio Lietuvos ,,elito” šventė, kuriai Tauta liko abejinga. ,,Idėjos Lietuvai” autoriai patys save išliaupsino, dosniai apsidovanojo ir baigė išgertuvėmis iki paryčių viename Vilniaus restorane.

Šimtmetis privalėjo būti galingas akstinas, atnaujinantis pavojingai išblėsusį Tautos valstybingumo pojūtį, sumažinantis atsivėrusią prarają tarp Tautos ir valstybės, kai suvargę nusivylę žmonės valstybę sutapatina su netikusia valdžia ir nekenčiamais politikais.

Justinas Marcinkevičius, vienas neprilygstamų Tautos autoritetų (kurį nesyk mėginta apdergti), iki paskutinio atodūsio nepraradęs vilties, kad laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje iškils Tautos namai, šios taurios idėjos šimtmečiui atidengiant 2007 m. paminklinį akmenį ant Pamėnkalnio, ištarė pranašiškus žodžius apie Tautą, neturinčią namų: ,,Pirmiausia pasistatėme Valdovų rūmus elitui (ponams), o Tautai namus užmiršome“.

Pernai Vyriausybė neišgirdo visų Seimo frakcijų pasirašyto raginimo šimtmečio akivaizdoje grįžti prie įkvepiančios Tautos namų idėjos ir atsiimti ,,prichvatizatorių” suniokotus Profsąjungų rūmus.

Todėl šimtmetį sutinkame su nykia Lukiškių plyne, Nacionalinio futbolo stadiono bauginančiais griaučiais ir su viršum Vilniaus vaiduokliškai iškilusiais, degusiais ir nesudegusiais Profsąjungų rūmais, kaip mus ištikusio dvasinio bergždumo simboliais.

Ir vis dėlto joks pseudo elitas, į kurio rankas buvo atiduota oficiali šimtmečio programa, jokia valdžia neįstengs sugadinti šios nepaprastos Tautos ir jos atkurtos valstybės šventės. Švęskime ir linksminkimės!

Gintauto Kniukštos nuotrauka.

LAIKRAŠTIS ŠIANDIEN JAU PREKYBOJE. IEŠKOKITE VISUOSE PREKYBOS CENTRUOSE. 

Parašykite komentarą

Top