Arvydas JUOZAITIS, laikraštis „ŠIANDIEN”

Lietuviška savimonė, sveikas protas ir suvereniteto drąsa – trys jėgos, dėl jų nereikėjo nei tartis, nei ginčytis, keistas dalykas, – tai buvo sąžinės jėgos. Kai istorija sutampa su tomis jėgomis, kai žmonės nori šitų jėgų, istorija ir padaro savo.

Kaip tos jėgos veikia dabar po 30 metų? Laisvės siekis – viena, vaisiai – antra, o laisvės turinys – trečia. Šiandien mes turime reikalo su laisvės turiniu, nes pirmi du tarsi jau aiškūs.

Net šią valandą, kai mes čia šnekam, Lietuvą lietuviai palieka būriais. Skrenda iš Rygos oro uosto dabar, šią valandą. Šnekėti reikia tik apie vieną faktą, tikrai sutampantį su turiniu, kad atėjo tėvynės tuštėjimo metas.

Iš daugiau nei 3,5 mln. žmonių, kurie buvo Sąjūdžio išvakarėse ir padarė šį didelį stebuklą, tuoj nesuskaičiuosim ir dviejų milijonų. Jei kritinė riba bus
peržengta… Taip dažnai klausiam, ką tai reiškia kritinė riba?

Tai reiškia, kad po jos net labai norėdamas nieko nebegali grąžinti: tradicijų nebegali grąžinti, Dainų šventės nebeįvyks, žmonės nebegimdys, nes vyresnės kartos bus septyniasdešimt nuošimčių, gimdantys jau bus svetur.

Ir galiausiai ims nykti kalba.

Pirmosios mūsų Sąjūdžio pergalės – Kalbos įstatymo, atsiminkime, iš Seimo tribūnos Justinas Marcinkevičius taip pristatė ir taip džiaugėsi, kad jis priimtas, jau šiuo metu atsiveriantiems pasaulio lietuviams nebereikia, ir sako – nereikia Lietuvai.

Jie nesako, kad mums. Jiems jau nebereikia, bet nereikia Lietuvai, ir dar aiškinama, kad… Argumentų, tiesą sakant, net neminėsiu.

Aišku, tuoj pat bus panaikintas Lietuvių kalbos institutas, į jį nusitaikyta, jis bus vienijamas su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, nes tai nuostabus namas, P. Vileišio namas, lietuvių kultūros širdis Vilniuje.

Žinoma, į jį taikosi tie, kurie viską privatizuoja. Ir Pedagoginio universiteto pastatą taikosi privatizuoti, dėl to ir visi tie universitetų glausminimai, trys holdingai turi likti iš universitetų.

Kas galėjo pagalvoti, kad Švietimo ministeriją tvarkys verslo grupės, kas šiandien vyksta?! Ar mes taip galėjome pagalvoti? Meilė Lukšienė, tautinės mokyklos autorė? Ji – ką čia kalbėt! – vartosi karste dabar.

Vilniaus universitetas – šviesos ir pasididžiavimo židinys. 1979 metais, kaip mes tada akcentavome, imperijoje tai yra TSRS teritorijoje seniausias universitetas, tada tokios eisenos ir šventimas, tai jau buvo tam tikras laisvės balsas, kaip mes tada šventėme.

Neatvažiavo niekas iš Rusijos universitetų vadovų, tik iš Rytų Vokietijos atvažiavo tąsyk.

O šiandien  šito universiteto rektorius Artūras Žukauskas. Taryba nepatvirtino jo ataskaitos. Jis dirba, nes Prezidentė paskambino, kad dirbtų. Pasaulio baltistai nesupranta, kaip laisvoje Lietuvoje buvo galima panaikinti Baltistikos centrą? Jo nebėra. Prie komunistų išsaugojom, o dabar nebėra.

Universitetas panaikino Algirdo Juliaus Greimo centrą Algirdo Juliaus Greimo metais, kuriuos paskelbė Seimas! Kas tai yra išvis? Šitas rektorius dirba, nes Prezidentė jį gina.

Bus sunaikinti visi humanitariniai blokai ir jie bus suvienyti, nes Švietimo ir mokslo ministerijai vadovauja verslo grupės .

Ir vadovauja vadinamoji Mokslo taryba, kuri šiaip jau labai gera buvo, nes ji nostrifikavo mus visus, bet prie Gintaro Steponavičiaus ji buvo taip revizuota, kad dabar tik tarptautiškumo kriterijų taiko, kai lietuviams, lietuvių kalbai nebėra jokių jau kriterijų, nes tai yra, taip sakant, daržo mūsų kalba.

Dabar mums pasakys, kad visa tai vyksta visur – globalizacija svetur, čia pat, greta. Ne!

Latvijoje ir Lenkijoje taip nevyksta. Latvijoje 2020 metais visas vidurines mokyklas perveda į latvių kalbą. Visas! Ir apskritai reikia liautis ir dėl globalizacijos.

Didžiausią globalizaciją čia dėlioja kunigai, ji jau yra įvykusi – tai krikščionybė. Didesnės globalizacijos nebus. Tai, kas vyksta dabar, tai yra plastinė veido ir sielos operacija arba kažkokia transvestitinė operacija, nežinau, kaip ją pavadinti, ir ardo Dievo planą žemėje, kad nebegimdytume ir nebesikurtume.

Tikros tautos ir tikri žmonės negali gyventi be veido ir be tėvynės. Ir šiaip jau pasiduodantis globalizacijai žmogus yra labai silpnas žmogus.

Jis, tiesą sakant, yra perėjūnas. Tai, apie ką svajojo viso pasaulio internacionalistai, pradedant 1848 metų Komunistų manifestu.

Turėjo būti žmogus perėjūnas. Žinom, kas iš jo pasidarė ir kaip jis apvertė pasaulį.

Dar mums sakoma, kad Europa visa maišosi. Netiesa.

Senųjų Europos tautų, tiksliau sakant, valstybių šiuo atveju, 5–7 proc. gyvena anapus savo tėvynių. Mūsų gyvena jau trečdalis!

Čia ploti negalima. Žodžiu, tas „Globalios Lietuvos“ projektas, kuris ir šitame Seime yra patvirtintas, ir veikia grupės, ir, man rodos, kabinetai yra, ir užsienio lietuviai spaudžia… Bet, vyručiai ir moterys, grįžkite į Lietuvą. Kodėl jūs turite spausti Seimą, šitą paskutinį lašą mūsų?

Globalios Lietuvos nėra, ir Romualdas Ozolas tai sakė labai aiškiai: Lietuva yra čia. Tąsyk jis sakė – pasaulis yra čia, nes tai buvo komunizmo laikai. Jo straipsnis buvo 1981 metais.

Dabar cituosiu Konstitucijos preambulę. Pažiūrėkit, kaip ji skamba. Visi atsimena, tiesą sakant: „Lietuvių Tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę (…), įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje (…)“.

Citatos pabaiga. Taigi ne pasauly, ne globalioj Lietuvoj. Kur Konstitucinis Teismas, jeigu Seime veikia globalios Lietuvos grupės ir naudojamas Lietuvos biudžetas, prieštaraujant Konstitucijos preambulei?

Kitaip sakant, šita žemė ir yra esmė, o ne internetinis pasaulis, į kurį persikėlė Lietuva.

Bet klausimas netgi ne Konstituciniam Teismui, nes kai nebėra konstitucinės sąžinės, Konstitucinis Teismas nebepadės. Jeigu Seimas veikia  nepaisydamas netgi preambulės, tai ką Konstitucinis Teismas bepadarys?

Atsigauti dabar reikia visiems, tiesą sakant, nes pralaimėsime visi. Mes gi esame iš tikrųjų prūsų kelyje. Prūsai labai griežtai priešinosi. Žinote, ir liko Prūsijos vardas jau Vokietija dabar.

Tai Michailo Suslovo planas čia pat – Lietuva liktų be lietuvių.

Paskutinis reikalas dabar dėl Lietuvos televizijos ir apskritai internetinės erdvės, kuri čia tokia svarbi šiais laikais. Mes, žinoma, dėkingi Lietuvos televizijai, nes tais metais jinai buvo su mumis ir kas mes būtume be Lietuvos televizijos, bet režisieriai, tiesą sakant, kurie dirbo labai neblogai prie komunistų, jau buvo tos sistemos dalis, jie gi atgailauti puolė, suprantama,
žmogiška, bet jie puolė ir persistengdami.

Vienas idealus filmas to persistengimo tai yra tokio Vidmanto Puplauskio, režisieriaus.Tas filmas rodytas apie pergalingą dešiniosios ideologijos pergalę Sąjūdžio laikais, kaip stebuklinė pergalė parodyta dešinioji ideologija. Ir prie to lyderio kas pritapo, visi tada sutapo su Lietuva, visi kiti buvo kažkur kitur, jau priešiški.

Be to, tame filme šneka persivertėliai, kurie prie komunistų visiškai gerai gyveno ir netgi baisiau negu gerai. Ir filmas, kodėl aš jį miniu, ir Vidmanto Puplauskio pavardę noriu, kad įsidėmėtumėte, visiškai išbraukė Romualdą Ozolą, įsivaizduokite, vienas lyderis – Romualdo Ozolo nėra.

Steigiamojo suvažiavimo metu jis buvo išrinktas pirmas iš lyderių, mes visi atsimename. Ideologas – tai ideologas, bet ir išrinktas. Jo nėra, jis tame filme tik šmėžuoja, jam kalbėti neduoda, šneka
Juokinga klausyti netgi buvo ir žiūrėti.

O ką Romualdas Ozolas? Romualdas Ozolas „Globaliai Lietuvai“ priešinosi kiek galėjo ir jis labai anksti tai darė, nuo „Pasaulis yra čia“, nuo to straipsnio 1981 metais. Paskui kuo tas baigėsi?

Jį gi net ujo ir teisė. Ar dar kas atsimenate, kad jam jau teismo byla buvo iškelta už nederamą Kovo 11-osios mitingo paraiškos padavimą dėl eisenos per Gedimino prospektą.

Taigi dėl tos „Globalios Lietuvos“ taip: jeigu būtų dviguba ar triguba pilietybė, vadinasi, mes apdovanotume savo žmones dviguba, triguba sąžine. Yra išeitis, yra lietuvio pasas, čia reikia atskirai kalbėti.

Be gyvenančiųjų užsienyje teisės balsuoti Lietuvoje, jeigu ten gyveni,
nebalsuosi čia, bet grįžęs čia balsuosi ir atliksi visas prievoles Lietuvai.
Gerai, 1982 metais dar Algimantas Baltakis, genealias eiles pasakė:
Lietuva pasauliui girias:
Kokios senos mano girios,
Kaip nutįsta gyvos gijos
Iš praamžių į mane!
Paukščiai tiesiai iš Sanskrito
Prie panemunių suskrido,
Čiulba ulba nuo pat ryto
Ant archajiškų šakų.
Štai čia šneku, kad tie paukščiai neišskirstų ir girios nebūtų iškirstos. Tepadeda Dievas!